Dzūkiška gamta ir kaimai maršrute apie partizanus

Dar vienas rekordine šilumos banga prasidėjęs pavasaris vėl žadina iš žiemos miego. Žmogus juo nemiega, tačiau tą galima pasakyti apie kai kurias jo veiklas. Kada paskutinį kartą Lietuvoje keliavau pėsčiomis ir dalinausi įspūdžiais? Seniai, dar pernai. Tarsi ėmiau ir užsnūdau žiemos miegu, tačiau giedras pavasario dangus ir staigiai šoktelėjusi oro temperatūra vėl sužadino norą keliauti į gamtą. Tarsi ėmė kažkas viduje ir prabudo. Staiga. Ir tada jau nebereikia ieškoti motyvacijos ar kliautis valios pastangomis, telieka žengti pirmą žingsnį – išsirinkti maršrutą pirmai šių metų kelionei pėsčiomis.

Buvo pora metų iš eilės kai pavasarį pasitikau keliaudamas Neries ir Nemuno kilpomis. Ten driekiasi kairiojo Neries kranto turistinė ir Žvėrinčiaus trasos. Pernai pasukau į Dzūkiją, kur išsirengęs iki trumpų rankovių sukoriau 28 kilometrus eidamas pažintiniu maršrutu Adolfo Ramanausko-Vanago laisvės kovų keliais. Šiais metais nusprendžiau vėl tęsti tradiciją ir 2025 metų keliavimo pėsčiomis sezoną pradedu vėl Dzūkijoje. Šįkart – Puvočiuose, kur prasideda partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui atminti skirto pažintinio maršruto II atkarpa.

Merkio ir Grūdos upių santakoje esančioje Puvočių stovyklavietėje visiška ramybė. Prie kelio stovi pora informacinių stendų, vienas jų skirtas pažintiniam maršrutui. Rudos spalvos, kaip ir visi, esantys maršrutuose apie partizanus. Pasak genocid.lt, šio pažintinio maršruto 22 km ilgio trasa skirta pristatyti 1944 – 1953 m. Lietuvoje vykusį ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Merkinės ir Marcinkonių apylinkėse, kurios priklausė Lietuvos partizanų Dainavos apygardai Merkio rinktinei. 1945 m. Merkio rinktinės partizanų vadu buvo paskirtas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jis čia aktyviai veikė, atlikdamas ginkluotojo pogrindžio Dzūkijoje centralizavimo darbą. Pietų Lietuvoje partizaninis judėjimas buvo įgavęs ypatingai platų mastą. Šio krašto kovotojai pasižymėjo ne tik gausiais ir narsiais žygiais, bet patyrė ir didžiausius nuostolius.

Fotografuoju stende nupieštą maršruto schemą. Ji pakankamai smulkaus mastelio ir gali praversti tik bendrai orientacijai. Tačiau atsarginį planą reikia turėti, juk nežinau koks ženklinimas laukia manęs šiame maršrute. Mano laimei, šis klausimas išsisprendžia gana greitai ir teigiamai. Eidamas per Puvočius pastebėjau ant medžių ir stulpų paženklintus maršrutus. Jų čia ne vienas, tačiau partizanams skirtą pažintinio maršruto ženklinimą atskirti nesunku – tai tamsiai žalios spalvos granatos formos simbolis baltam fone. Nei trupučio neperdėdamas galiu teigti, jog šio maršruto ženklinimas – nepriekaištingas.

Puvočiai lieka už nugaros ir kelis šimtus metrų tenka eiti asfaltuotu keliu. Dar labai ankstyvas pavasaris. Be galo, be krašto mėlyname danguje pakibusi saulė dosniai skleidžia šilumą. Ne taip karšta kaip prieš metus žygiuojant iš Merkinės, tačiau ir laikas dar kitas – beveik mėnesiu anksčiau. Dar tik pradeda skleistis kačiukai, žemė skleidžia džiūstančios žiemiškos drėgmės kvapą, o ir ramybę drumsiantys paukščių balsai dar labai reti. Matau dar ledu padengtą dalį tvenkinio. Ir mažą upokšnį, kurį veikiau girdžiu nei matau. Jį sukaustęs ledas dar pakankamai storas.

Nors šis maršrutas skirtas partizanams atminti, jame galima pasigrožėti dzūkiška gamta ir senaisiais kaimais. Pradžioje pasižvalgęs į Merkį ir į jo ir Grūdos santaką dabar jau matau vingiuojantį Skroblų. Iš karto prisimenu prie šios upės ištakų prasidedantį Skroblaus pažintinį taką ir, aišku, tą itin nemalonų momentą, kai juo einant užpuolė palaidi agresyvūs šunys. Nors tąkart policijai pateikiau ir šunų nuotraukas ir sodybos koordinates, tačiau jokių pranešimų apie kaltininko radimą negavau. Šiais metais buvo pakeistas Skroblaus pažintinio tako maršrutas, jog neitų pro sodybą su palaidais šunimis. Jei yra kunigaikštystė, kurioje negalioja įstatymai, geriau ją apeiti.

Dėl viso pikto susiradęs storesnę lazdą patraukiau arčiau Skroblaus upelio. Prie jo įsikūręs dvidešimties sodybų gatvinis Dubininko kaimo. Tai vienas iš kelių etnografinių kaimų, esančių Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. Kaimo vidury yra stačiakampio formos aikštė, į kurią sueina keli keliai. Visi jie vedė į partizanams svarbias vietas. Visai šalia kaimo – kapinaitės, o prie jų ir stendas apie kaimą. Kaip tik čia maršrutas pasuka link Viršurodukio, dar vieno kaimo, betarpiškai susijusio su partizanais.

Kaime vos kelios sodybos. Ant vienos iš jų kabo lentelė, jog šiame name 1946 metais buvo įsikūrę Dainavos apygardos trečiojo partizanų pagerbimo sąskrydžio organizatoriai. Sąskrydyje dalyvavo daugiau nei 90 partizanų ir jų vadų. Netoli stovi stendas apie partizanų pagerbimo sąskrydžius, tačiau tekstas jame neįskaitomas. Nuo Viršurodukio iki Lietuvos partizanų kovos ir žūties vietos – 1,5km.

Artėjant link partizanų kovos ir žūties vietos galima išsukti iš kelio ir aplankyti tris viena šalia kitos esančias atmintinas vietas. Tai sąskrydžio dalyvių apdovanojimo vieta. Miško aikštelė, kurioje buvo apdovanoti pasižymėję partizanai, dabar stovi informacinis stendas. Sąskrydžio dalyvių pietų vieta. Čia 1946 m. balandžio 19 d. atokioje partizanų rėmėjo Antano Volungevičiaus-Desanto sodyboje vyko pietūs, skirti Dainavos apygardos trečiojo partizanų sąskrydžio dalyviams pagerbti. Ir Vytauto Kraunelio-Žilvičio bei Antano Ivanausko-Šturmo bunkeris. Jame partizanų vadai parengė sąskrydžio programą ir apdovanojimus dalyviams.

Šias atmintinas vietas skiria kelių šimtų metrų atstumas, kurias aplankius reikia grįžti į kelią, vedantį link žūties vietos. Pažintinis maršrutas ne tik gerai paženklintas, bet įrengtos ir papildomos rodyklės, todėl orientuotis tikrai paprasta. Netrukus prieinu ir Dainavos apygardos Merkio rinktinės Gardino tėvūnijos partizanų žūties vietą. Virš grotomis uždaryto bunkerio užrašas skelbia, jog jame žuvo 4 partizanai. Čia buvo Juozo Balčiaus – Balučio vadavietė. Iš toli matosi prie informacinio stendo pritvirtinta plevėsuojanti trispalvė. Greta yra kapas, stovi paminklas.

Sekantis pažintinio maršruto objektas yra už kelių kilometrų, kuriuos tenka įveikti žygiuojant smėlingais Dzūkijos miško keliukais. Ant smėlingos kalvos buvo gerai įrengtas Milžino būrio bunkeris. Į jį galima įeiti ir pamatyti, kokiomis sąlygomis čia gyveno partizanai. Jiems atminti pastatytas paminklas ir informacinis stendas, pasakojantis partizanų žūties istoriją.

Po ilgų kilometrų miško keliukais priėjau asfaltą. Tai kelias vedantis pro Trasninką, dar vieną kaimą, susijusį su partizanais. Trasninko kaime užaugo ir jo apylinkėse žuvo partizanai Boleslovas Jurkevičius-Putinas ir Jonas Karsokas-Šermukšnis. Trasninko kaimo kapinėse palaidotas Dainavos apygardos Merkio rinktinės 2-ojo bataliono 2-ojo skyriaus vadas Jonas Miškinis-Narsutis. Praėjęs kapines maršrutas toliau driekiasi paupio pieva kairiuoju Merkio krantu. Kitapus upės – Kasčiūnai, tačiau dėl toliau esančio tilto per Merkį tenka daryti nemažą lanką.

Kabančiu tiltu pasiekęs dešinį Merkio krantą atsiduriu jau matytose vietose. Lankiausiai čia beveik prieš metus, kadangi dalis šio maršruto sutampa su kitu maršrutu, skirtu Adolfui Ramanauskui-Vanagui įamžinti. Dar kartą aplankau Kasčiūnų kaimo kapines, Priesaikos kalnelį ir Kasčiūnuose esančių Juozo Jakavonio-Tigro tėvų sodybą. Joje 1945 m. buvo įkurta Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietė.

Iki Puvočių lieka kiek daugiau nei kilometras. Ten prieinu dar vieną kabantį tiltą ir vėl atsiduriu kairiajame Merkio krante. 1920 – 1939 m. Merkio upe buvo pravesta demarkacinė siena tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių. Upė kaimą dalijo į dvi dalis: kairiajame krante esanti kaimo dalis priklausė Lenkijai, o dešinysis krantas – Lietuvai. Būnant Puvočiuose verta aplankyti ko gero labiausiai lankomą kaimo objektą – Puvočių apžvalgos bokštą. Tik tą verčiau padarykit pradžioje, nes taip jis bus arčiau maršruto, o ir jėgų bei noro ženkliai daugiau, nei nužingsniavus 22 kilometrus.