Kur abrūsai Kamenyčioj ten Užpaliai

Užpaliuose lankausi pirmą kartą. Patinka tas pirmo apsilankymo naujoje vietoje jausmas. Mėgstu ne tik pažinti naują miestą, naują šalį, bet ir patirti tą susidūrimo su nepažįstamumu jausmą. Šį kartą tą patiriu ne kažkur tolimoj šaly, o Užpaliuose. Žemėse, kur lietuvybės šaknys vienos giliausių, miestelyje, savo laiku buvusiu garsiu ir reikšmingu.

Užpalių krašte žmonės gyveno labai seniai, jau IV – VI amžiuje, o gal ir dar seniau. Manoma, kad istorija gali siekti net ir Kristaus gimimo laikus, tačiau rašytiniuose šaltiniuose Užpaliai pirmą kartą paminėti 1261 metais. Mindaugo laikais ant Šeimyniškių piliakalnio būta Užpalių pilies. Ji buvo viena svarbiausių tvirtovių ruožo pilių, gynusių lietuvių žemes nuo Livonijos ordino. Kaip sako užpalėnas Giedrius Indrašius, tai buvo to meto Kapčiamiestis.

Užpaliai įsikūrę prie Šventosios upės, apsupti ežerų ir pelkių. Tikėtina, nuo to ir pavadinimas kilo – „už palių”, reiškia už pelkių. Už pelkių stovėjusi pilis galėjo būti Užpalių vietovardžio pradžia. Ilgą laiką atlikusi gynybinę funkciją Užpalių pilis prarado svarbą sutriuškinus kalavijuočius. Žmonės persikėlė gyventi į Šventosios upės slėnį, kur gyvenimas tapo civilizuotesnis, kur žemę dirbti patogiau, kur kūrėsi Užpalių dvaras.

Gali susidaryti įspūdis, jog tai buvo gūdžių girių ir pelkių kraštas, tačiau tai tiesa tik iš dalies. Gynybiniu požiūriu gamta priešams buvo natūralia kliūtimi, tačiau tuo pačiu pro Užpalius ėjo svarbūs prekybos keliai. Čia kirtosi nuo Rygos link Vilniaus ėjęs kelias su keliu, vedusiu nuo Kauno link Drujos. Tais laikais pro šalį einantis svarbus kelias reiškė ir kelią į geresnį rytojų. Keliu važiuodavo prekės, o kur prekės ten ir pinigai. Užpaliuose laikui bėgant atsirado smuklės, pradėjo veikti turgus ir miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės.

Jau nuo XIV amžiaus Užpaliuose stovėjo ir dvaras. Kokie tik didikai čia nešeimininkavo, vien ką reiškia Sapiegų, Oginskių ar Radvilų pavardės. Pragyvenęs įvairius laikmečius ir kelias santvarkas Užpalių dvaras sulaukė ir šių dienų. Išliko dvaro administratriaus namas, malūnas ir arklidės. Pastarąsias užpalėnai vadina Kamenyčia, kadangi jų sienos sumūrytos iš akmenų. Kiek neįprastai skamba, jog Užpalių dvaras turi ne vieną šeimininką. Administratoriaus namas priklauso Utenos rajono savivaldybei, o Kamenyčia – žirginio sporto meistrei iš Užpalių Viktorijai Jovarienei. Šių šeimininkų dėka dvaras atgimė naujam gyvenimui.

Administratoriaus name netrukus pradės veikti infocentras, arbatinė ir interaktyvi ekspozicija. Užpaliečiai nori sukurti erdves, kur ir vietiniai rinktųsi ir atvykę svečiai užsuktų. Vienoje iš patalpų jau dabar vyksta proda „Laimingi, nes vaikai”. Eksponuojami seni žaislai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, o kartu apžiūriu ir fotografo Rimaldo Vikšraičio darbų parodą. Sako, jis užsienyje labiau vertinamas nei Lietuvoje. Nedideli tie Užpaliai, tačiau kultūrine provincija būti nenusiteikę.

Pliaupiant lietui einu į kitą pusę kelio, į Kamenyčią. Tokiu oru veiklos po stogu pats tas. Žengiu vidun ir iš karto patenku į audinių galeriją. Vos neprasitariu, kad čia palubėmis iškabinta ištisa rankšluosčių kolekcija. Pasirodo, rankšluosčiais šiuos įvairiais raštais išmargintus audinius vadinti liepia kalbininkai, o iš tikrųjų tai abrūsai! Užpalėnai dėl to kategoriški. Ir skamba solidžiai, ir gilią istoriją jie mena – džiaugiuosi nepraleidęs progos patylėti.

Šulinys su ilga svirtimi yra tikras Kamenyčios kiemo akcentas. Neišeina juo gėrėtis, nes per lietų iš „100 abrūsų menės” bėgu į kitą pusę kiemo, kur yra atkurta mokyklos klasė ir „Kamara mergelam”. Nežinau, ar tas patalpas su visu daiktiniu paveldu galima pavadinti muziejumi. Vargu ar tai telpa į standartinio muziejaus sąvoką. O jei tai ir būtų muziejus, savarankiškas apsilankymas jame nesužavėtų. Garbaus amžiaus žmonėms čia atgytų praėjusių laikų prisiminimai, o pripratę prie interaktyvių ir šiuolaikiškų muziejų nesuprastų kur pakliuvę.

Vaikščioti po Kamenyčios patalpas savarankiškai neverta, kadangi visi eksponatai ir visa istorija atgyja tik pasakojimuose. Štai čia pasireiškia visas šio nestandartinio muziejaus interaktyvumas ir betarpiškumas. Bandau spėti paskui Birutę, kuri ir yra didžiausias Kamenyčios interaktyvumas – užmezganti ryšį, sukelianti susidomėjimą ir stebinanti nesibaigiančiais pasakojimais. Pakviečia surasti klaidą atkurtos mokyklos klasės lentoje, parodo mūsų senolių naudotą belaidį lygintuvą ir pasakoja, pasakoja, pasakoja. Aukštaitiškai, tarmiškai, informatyviai ir paprastai, tarsi Užpalių dvaro gyvenimas būtų buvęs jos pačios gyvenimas. Ne kiekvinas žmogus tokia iškalba apdovanotas.

Kai visos Kamenyčios patalpos jau aplankytos, ateina eilė kulinarinei patirčiai. Užpalių dvaro arklidėse organizuojama edukacinė programa „Kamenyčios gardėsiai“. Šį kartą neprireikia pagal senovinius receptus tešlos maišyti ir minkyti, kad iškepti tradicines aukštaitiškas mielines bandeles. Jos jau ant stalo – šiltos ir išsipūtusios, su lašinukais ir su aviečių uogiene. Įdomu ir skanu atgyjančiame Užpalių dvare. Tačiau atgyja jis ne dėl remonto, ne dėl sendaikčių ir eksponatų. Atgimimo raktas yra žmonės, mylintys savo kraštą ir audžiantys gražią ir tvirtą sąsają tarp praeities, dabarties ir ateities. Kaip tikrą abrūsą „100 abrūsų menėje”.

Atsisveikinęs su Užpalių dvaru keliauju iki Šeimyniškių atodangos. Maždaug kilometro atstumu nuo miestelio seniau buvo žvyro karjeras. Kartą kasdami žvyrą darbininkai aptiko didelį ir kietą darinį, kuris pasirodė nesąs nei akmuo, nei uola. Tai konglomeratas – nuosėdinė uoliena, sudaryta iš suapvalintų įvairių uolienų nuolaužų, žvirgždo, akmenukų. Visa tai tarpusavyje sujungė natūraliai pasigaminęs cementas.

Atidžiau pasižiūrėjęs įžvelgiu ištisus sluoksnius, kurie yra poledyninės upės dugno fragmentai. Nors akmenų sluoksniai susiformavo gana seniai – prieš 16-18 tūkstančių metų, cementavimosi procesas vyko prieš kiek daugiau nei 3 tūkstančius metų. Konglomerato fragmentų esu matęs eidamas Žiegždrių pažintiniu taku Kauno marių pakrantėje, tačiau Šeimyniškių konglomerato uola yra didžiausia Lietuvoje. Dėl šių radinių žvyro karjeras taip ir paliktas su kasimo metu suformuota atodanga ir gamtos paminklu paskelbta Šeimyniškių konglomerato uola.

Apie Užpalius ir jų apylinkes pasakojantis Giedrius Indrašius veda ekskursijas ir žygius. Pažinti šį kraštą jis kviečia einant pėsčiomis, važiuojant dviračiu ar plaukiant baidare. Net ir savarankiškam keliavimui maršrutus parengė. Energijos ir žinių jam nestinga. Nesistengiu jo lyginti su Birute, bet pasakoti jis moka ne ką blogiau. Gal čia toks užpalėnams būdingas genas? Kol yra tokių žmonių Užpaliai neprapuls. Jų dėka miestelis vis labiau tampa matomas Lietuvos turizmo žemėlapyje.