Marijampolė – smalsumą skatinanti gatvės meno sostinė

Buvo laikas, kai Marijampolė garsėjo kaip pramoninio turizmo miestas. Viliojo, bet taip ir neapsilankiau jame. Miesto įvaizdis pradėjo keistis Malonny festivaliui tapus kasmetiniu. Jo dėka Marijampolę pradėta vadinti gatvės meno sostine, kurioje vis dar neapsilankiau. Neoficialios Sūduvos sostinės simboliu tapusios katės – dar viena priežastis apsilankyti čia. Todėl labai smagu priimti klietimą pasižvalgyti po Marijampolę nors ir trumpam.

Viena jaukiausių ir žaismingiausių Marijampolės vietų – Kačių kiemelis. Jame su tekančio vandens srove žaidžia trys kačiukai. Kodėl bronzinės skulptoriaus Balčiūno sukurtos katės tokios populiarios ir kodėl Marijampolė būtent joms skiria tiek dėmesio?

Atsakymo reikia ieškoti miesto ištakose, kai XVIII amžiuje iš Prienų į Starapolės kaimą atvykusi grafienė Pranciška Butlerienė nusprendė šią vietą paversti kultūriniu, prekybiniu ir religiniu centru. Ji pasikvietė Marijonų vienuolius ir pastatė jiems bažnyčią bei vienuolyną. Būdama vizioniere Butlerienė formavo užsatymo planą, tiesė kelius ir statė pastatus, išrūpino privilegijų, darė viską, kad miestas augtų. Ir jis augo, tik jau ne kaip Starapolė, bet kaip Marijampolė. Miestas, kuriam pavadinimą suteikė Marijonų vienuoliai.

Butlerienė išties įkūrė ir augino miestą. Marijampolė tokią asmenybę tiesiog privalo įamžinti. Ir tai padaryta išradingai bei žaismingai, pasitelkiant Butlerienės ryšį su katėmis. Vienos legendos pasakoja, jog grafienė šiuos naminius gyvūnus laikė praktiniais sumetimais, kitos – jog ji tiesiog kates mylėjo. Kates ji tikrai mėgo ir kokia ta tikra priežastis, gal ne taip ir svarbu. Svarbiausia, kad miestas sugalvojo kaip miesto atsiradimo istoriją papasakoti nestandartiškai, įdomiai ir net paslaptingai. Marijampolės katės yra žaisminga detalė, apjungianti istorinę asmenybę, įkūrusią miestą ir patį įkūrimo faktą.

Jei fantazija laki, kačių temą galima plėtoti toliau. Tame pačiame kiemelyje į praeivius nuo sienos žvelgia daug kačių akių. Ką jos reiškia? Nepatingėkit pasilenkti ir paskaityti užrašo mažomis raidėmis: „Kartais žmonės elgiasi kaip katės, kurios, įdėmiai stebėdamos savo grobį, laukia lemtingos jo klaidos, kad galėtų užpulti ir suėsti. Žmonės taip pat laukia kitų nuopuolio, kad šiems suklupus galėtų pasmerkti ar nuteisti. Piešinyje vaizduojamos kačių akys – tai žmonių elgesio su daug gyvenime pasiekusiu, bet kartą suklupusiu žmogumi atspindys.”

Nežinau, nuo kur Marijampolės gidai visas ekskursijas po miestą pradeda, bet man Kačių kiemelis atrodo tinkamiausia pradžia. Pradėti pažintį su miestu nuo vietos, kuri siejasi su įkūrėja, atrodo savaime suprantama. Beje, šis kiemelis yra visai šalia Butlerienės gatvės, toje vietoje, kur XVIII a. stovėjo dvaras. Būtent iš čia ji valdė Starapolės kaimą ir planavo būsimą miestą, tad jos katės tarsi yra ten, kur visada ir gyveno.

Net neišėjus iš Kačių kiemelio galima suprasti, kad kodėl Marijampolė vadinama gatvės meno sostine. Tai tarsi lyderis be titulo, konkuruojantis nebent su Kaunu. Pastarasis kūrinių skaičiumi lenkia Marijampolę, bet ir pats miestas gerokai didesnis, o darbai išsibarstę po visą miestą. Marijampolėje viskas daug labiau koncentruota. Be to ir meninis lygis aukštesnis. Daug ką pasako Malonny fenomenas, kai kasmet į miestą suvažiuoja pasaulinio lygio meistrai iš viso pasaulio ir Marijampolė tampa meno galerija po atviru dangumi. Tokiuose darbuose verta atkreipti dėmesį ne tik į estetiką, techniką, bet ir paieškoti gilesnių įžvalgų. Tikram menui suprasti kartais reikia laiko ir pastangų.

Kiekvienas gatvės meno darbas turi savo idėją, istoriją. Yra parengtas maršrutas kuriuo galima keliauti savarankiškai ir pamatyti visus žinomiausius darbus. Tame pačiame Kačių kiemelyje gal net labiau už kates dominuojantis yra piešinys Pulkas. Mėlyname fone skraidantys balandžiai simbolizuoja taiką. Autorius norėjo, kad stebėtojai taip pat pasijaustų tarsi pulke, o tą geriausia padarti pasitelkus išmanųjį telefoną. Snapchat programėlėje nuskenavus kodą visas balandžių pulkas atgyja. Tikrai smagi interaktyvi meno dedamoji.

Ką reikia padaryti?
I. Parsisiųsti „Snapchat“ programėlę ir prie jos prisijungti;
II. Nuskenuoti QR kodą, esantį lentelėje ant piešinio;
III. Nukreipti kameros objektyvą į sieną, ant kurios yra pavaizduotas piešinys. Kai programėlė atpažins sieną, mėgaukitės vaizdu su papildyta realybe!

Tokiu būdu galima ne tik atsidurti paukščių pulke, bet ir patirti nesvarumo būseną. Tokiu pavadinimu kitas gatvės meno kūrinys yra ant pastato sienos Kauno gatvėje. Tikiu, kad tai ne vieninteliai piešiniai su papildyta realybe, bet šis apsilankymas Marijampolėje per trumpas, kad viską sužinoti ir pamatyti.

Greta pastato su piešiniu „Nesvarumas” stovi elektros pastotė. Ji taip pat išpiešta. Iš pirmo žvilgsnio piešinys „Aukšta įtampa” neatrodo kažkuo ypatingas. Tiesiog trūksta konteksto, nebent patiems teko praeiti gyvenimo etapą, kai pasimatymai su mergina ar vaikinu vykdavo automobiliuose. Tai buvo viena iš tokių pasimatymų vietų, net ir užrašas „Depeche mode” paliktas nuo tų laikų. O sąsają tarp elektros įtampos ir įtampos prieš pirmą bučinį suprasti jau nesunku.

Gatvės menas ir katės – neatsiejami Marijampolės identiteto elementai. Būtent jie nuveda į dar vieną įdomią erdvę šiame mieste – Gedimino pasažą. Tai meno galerija „Be durų“, kurią galima atrasti bet kuriuo metu. Čia langai atveria meną, sienos pasakoja istorijas, o skulptūros skatina atrasti. Geriausiai tą simbolizuoja senolė su skarele žiūrinti pro rakto skylutę. Tik pamatęs iš karto prisiminiau posakį „ciekava zosė”. Gal tai dėl skarelės… Primena tuos žmones, kurių smalsumas yra perteklinis, savitikslis. O juk iš tikrųjų smalsumas ir žingeidumas yra didžiausias žmonijos vystymosi variklis. Be jo nebūčiau čia, be jo nebūtų nieko. Tikiu, kad čia smalsumas vaizduojamas gerąja to žodžio prasme. Tikiu, kuo noriu tikėti pats.

Jaukus, šarmingas ir įdomus kiemelis. Reikia pasidomėti, kad jį atrasti, panašiai kaip su tuo piešiniu „Aukšta įtampa”. Ir čia pamatau dar vieną katę. Tai Pilnatvės katė, tokia meniška, kaip ir visa aplinka. Sako, kad tai vienintelė katė Marijampolėje, visi kiti – katinai. Ar tai dar viena su Butleriene ir katėmis susijusi legenda? Ties įėjimu į pasažą yra QR kodas, kurį nuskenavus galima į telefoną parsisiųsti gidą. Rekomenduoju tą padaryti. Jame siūloma tiesiog paglostyti katę ir pajausti pilnatvę. O gal tam užtenka tiesiog būti savimi, kaip kad skelbia užrašas ant sienos?

Ekskursija po Marijampolę atrodo tarsi nesibaigianti pramoga. Katės ir gatvės menas – negi nėra nieko rimčiau? Yra ir ta vieta vadinasi Bulotų namai. Muziejus įsikūręs tarpukario medinės architektūros bruožus išsaugojusiame pastate. Viduje įrengta šiuolaikiška ir interaktyvi ekspozicija, kiek įmanoma tiksliai atkurta to meto buitis. Dalis autentiškų daiktų paveldėtojų grąžinti į atkurtus Bulotų namus, kitą dalį pavyko atkurti pagal išlikusias nuotraukas.

Su dvigubu susidomėjimu vaikščioju po muziejų, kadangi nei apie Bulotus buvau girdėjęs, nei su jų gyvenimu bei nuveiktais darbais susipažinęs. Visi pavieniai lankytojai po nedidelį, bet jaukų ir šiuolaikišką muziejų gali pasivaikščioti su audiogidu. Susipažinti su to meto turtingų miestiečių gyvenimo prabanga. Žinoma, muziejus Andriui Bulotai ir jo žmonai Aleksandrai įrengtas ne dėl turėtų turtų. Andrius Marijampolėje vertėsi advokato praktika, įsteigė gimnaziją bei mokytojavo, buvo Lietuvos advokatų tarybos narys, parašė Lietuvos advokatūros įstatymo projektą.

Bulotai buvo rašytojos Žemaitės kūrybos gerbėjai. Ji pas Bulotus kurį laiką gyveno ir iš Rusijos kilusią A.Bulotienę Žemaitė mokė lietuvių kalbos. „Dabar gyvenu pas Bulotus Marijampolėj, kaip pas dievą užpyčky” – savo laiške rašė Žemaitė. Bulotos rašytoją globojo kai ši grįžusi iš Amerikos sunkiai sirgo. Po mirties pastatė jai paminklą ir išleido raštų rinkinį.

Bulotų likimas taip pat tragiškas. 1941-ųjų rugpjūtį vokiečiai A.Bulotą ir jo žmoną sušaudė Aukštųjų Panerių miške. Nei A. Bulotos, nei žmonos kapo nėra, vaikų jie taip pat neturėjo, todėl muziejus tapo vienintele jų įamžinimo vieta. Jis įrengtas profesionaliai ir apgalvotai, sudomintis paprastais dalykais. Vyksta muziejuje ir edukacijos, jei kam norisi labiau pažinti tarpukario Marijampolės miestietiško gyvenimo ypatumus.

Ekskursijos pabaigoje gidė prasitaria kartais sulaukianti klausimo – „Kokia ten raudonų plytų pilis mieste?” Aišku, kalba eina apie Marijampolės geležinkelio stotį. Dėl savo puošnumo ji 2018 metais pripažinta gražiausia traukinių stitimi Lietuvoje, tas puošnumas ir miesto svečius suklaidina. Tai pastatas-miesto simbolis, kurį reikia įtraukti į ekskursiją po Marijampolę. Stoties vidus kur kas įdomenis ekskursijų dalyviams ir paveldo gerbėjams, nei keliaujantiems traukiniais – ten sklando praėjusių dešimtmečių dvasia. O štai šimtmečio senumo raudonų plytų fasadas yra tikra miesto puošmena.

Viešnagė Marijampolėje buvo trumpa, įdomi ir soti. Turbūt pirmą kartą šia ragavau duonzupę. Skonis už pavadinimą geresnis. Nepraeikit pro restoraną Kampas, esantį Kauno gatvėje, kurio sienas išpiešė pats Ray Bartkus. „Namas liudininkas” – taip vadinasi piešinys, o viduje laukia Sūduvos krašto patiekalų degustacija.