Apie duobę, kuri neturi savo legendos

Beveik kiekviena duobė turi savo legendą. Turbūt suprantat, jog kalbu ne apie duobes Lietuvos keliuose. Duobėti Lietuvos keliai irgi verti legendos, bet šį kartą ne apie juos. Turiu omeny dideles ir gilias duobes, kurias mums paliko ledynai. Štai Velnio duobė turi savo legendą, Strėvos įgriuva irgi turi. Netgi jos dugne prasmegusios karčiamos stogo kampas kyšo. Pasakojimais apipintos ir smegduobės Šiaurės Lietuvoje, tik apie Pustlaukio duobę legendos surasti nepavyko. O gal net negirdėjot apie tokią duobę ir nežinot kur ji yra? Na tai apie viską nuo pradžių, paklausykit.

Pernai važiuodamas į Vainagių pažintinį taką užmačiau miške kažkokį stendą. Spaudė laikas, todėl pasižiūrėti nesustojau. Atgal važiavau jau kitu keliu ir aiškintis pradėjau tik grįžęs namo. Atsiverčiu Kurtuvėnų regioninio parko lankytinų vietų žemėlapį ir vedu pirštu link Vainagių. Štai, matau skaičiuką, o ties juo apačioje parašyta „Pustlaukio duobė”. „Hm, duobė, turbūt mažai ką praradau, kad nesustojau.” – pagalvojau tąkart ir tuo viskas ir baigėsi.

Jau vėliau naršydamas seną, bet gan informatyvią, Kurtuvėnų regioninio parko internetinio tinklapio versiją vėl aptikau Pustlaukio pavadinimą. Tik šį kartą jis buvo skyrelyje apie pėsčiųjų takus ir maršrutus. Dabar jau labiau susidomėjau. Pasirodo, yra net ne viena, o dvi Pustlaukio duobės ir aplink jas įrengtas pėsčiųjų takas. Kurtuvėnų regioniniame parke pėsčiųjų takų ir maršrutų ypač daug, tikrai ten dar važiuosiu, būtinai sustosiu ir prie Pustlaukio duobių.

Ji yra prie miško kelio, beveik pusiaukelėje tarp Vainagių ir Juodlės ežero, aplink kurį driekiasi vaizdingas Juodlės pažintinis takas. Važiuojant aiškiai matosi informacinis stendas, greta yra aikštelė keliems automobiliams. Sustoju ir einu tyrinėti čia įrengtų informacinių stendų. Viename jų žemėlapyje pažymėti viso regioninio parko lankytini objektai, tačiau pačiame viršuje užrašyta „Pustlaukio duobių pažintinis takas”. Pasirodo, šis takas yra pažintinis, to naršydamas internete nepastebėjau.

Takas čia ir prasideda, o rodyklė rodo ėjimo krypti. Pagal ją kol kas neinu, pirmiausia noriu žvilgtelti į duobę. Ji netoli kelio ir link jos driekiasi trumpas medinių lentelių takas. Pustlaukio duobę vėlyvajame ledynmetyje išmušė krintantis vandens srautas. Duburyje užsilikęs ledo luistas reljefo formą dar labiau paryškino, o ištirpęs, pavirto giliu ežeru. Žvelgiant nuo duobės šlaito viršuje esančios apžvalgos aikštelės vandens nesimato nei lašo, tačiau dugne telkšo pelkė. Rašo, jog dar galima pastebėti akivarų, tačiau aš jų nematau.

Pustlaukio duobė yra gilaus lašo formos duburys, kurio šlaitų aukštis siekia 18 metrų. Ant lankytiną vietą žyminčio stulpelio iškalta kitokia statistika: duobės gylis – 13 metrų. Turbūt gylis matuojamas vertikaliai, o šlaitų aukštis – palei žemės paviršių. Kaip kitaip paaiškinti tą 5 metrų paklaidą? Dar kitame informaciniame stende pripažįstama, jog giliausia Lietuvoje yra Velnio duobė, kurios gylis – 40 metrų. Pustlaukio duobė smarkiai nusileidžia giliausiai termokarstinei duobei Lietuvoje, bet man jau nebeaišku, lyginant duobes kuriuos skaičius reikia lyginti tarpusavyje?

Kurtuvėnų regioninis parkas vertas pagyrų ne tik už pažintinių takų gausą, sukurtą ženklinimo sistemą, bet ir patį ženklinimą. Pasiklysti neįmanoma. Iš pradžių maršrutas pagal laikrodžio rodyklę veda miško keliu, kuris pasukęs dešinėn dar tęsiasi apie 500 metrų. Vėliau reikia rinktis siaurą taką per miško paklotę, kuris netrukus nuveda iki kur kas mažesnės duobės. Anot stendo, Pustlaukio geomorfologiniame nedidelių duobinių priskaičiuojama virš 100. Galima tik įsivaizduoti kokios vandens kaskados kažkada čia krito ir paskui jas į žemę smigo ledo luistai.

Pustlaukio duobių pažintinis takas neilgas, vos 1,2 kilometro ilgio. Jame stovi 3 informaciniai stendai, paskutinį kurių randu didžiosios duobės papėdėje. Būtent apie papėdę ir rašoma šiame stende. Teliko pakilti nuo terasos į viršų ir uždaryti žiedinį maršrutą. Įdomu, jog duobės meteoritinės kilmės hipotezė nepaneigta. Įdomu ir tai, jog nei stenduose, nei internete neradau jokios legendos ar kitokio iš lūpų į lūpas perduodamo užrašyto pasakojimo. Žemaitijoje apie kiekvieną žemės kupstą padavimų prikurta, o apie šią duobę nieko nėra. Kaip galėjo mūsų protėviai apie tokią vietą pražiopsoti? Gal legenda yra, tik jos niekas neužrašė?