Kažin ar yra kita tokia šalis, kurioje medžio drožiniai ir dirbiniai yra neatsiejama kraštovaizdžio dalis? Medinių kryžių, koplytstulpių ir Rūpintojėlių galima rasti bemaž kiekviename miestelyje ar kaime, o tarpukariu net buvo sakoma, jog gyvenvietė turi rimtą trūkumą jei joje nestovi į priekį palinkusio ir galvą pasirėmusio Kristaus statulėlė. Drožėjų išdrožti Rūpintojėliai tapo Lietuvos simboliu, o juose kenčiančio Kristaus atvaizdas tarsi simbolizavo lietuvių likimą. Daliai visuomenės tokia simbolika atrodė prasminga, tačiau radosi ir tokių, kuriems toks tapatinimasis buvo nepriimtinas. Tikriausiai tai tiesiog sutapimas, tačiau Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą papūtė nauji vėjai ir tapo madingiau ne Rūpintojėlius, o pasakų personažus ir žvėrelius drožinėti. Tie iš Vakarų papūtę vėjai su savimi atnešė Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas, kurios ir pradėjo diktuoti naujas medžio drožėjų madas.

Šarkiškių skulptūrų parkas

Miškuose ir miškeliuose pradėjo dygti parkai, takai ar tiesiog rekreacine paskirtimi pridengti objektai, retas kurių nebuvo papuoštas drožiniais. Dideli ir maži, atpažįstami ir nematyti, meniški ir nelabai jie tapo tarsi finansavimo garantu. Tokios vietos gali būti įrengtos jokios gamtinės, istorinės ar kitokios vertės neturinčiose vietose, gali būti sunkiai surandamos, gali neturėti privažiavimo, gali neturėti nei suoliukų, nei šiukšliadėžių, bet būtinai bus papuoštos medžio drožėjų darbais. Bent jau daugelis iš mano aplankytų. Tiesa, be drožinių šie „poilsiui“ skirti objektai turi dar vieną bendrą bruožą – informacijos apie juos internete beveik nėra.

Šarkiškių skulptūrų takas

Pačiame Asvejos regioninio parko pakrašty įrengti Šarkiškių skulptūrų takai internetinėje edvėje taip pat nereklamuojami. Tik perskaičius vieną keliautojų forumą pavyko sėkmingai rasti vos keli kilometrai nuo Joniškio miestelio, Galono ežero pakrantėje įrengtą poilsio vietą. Atvažiavęs į vietą pastebėjau, kad apie ją žino ir Googl’as, todėl į Google Maps įvedus „Šarkiškių skulptūrų parkas“ klaidžioti nereikės. Lietuviai mėgsta parkus, parkelius ir takus, tikriausiai todėl ši vieta parko vardu pavadinta ir Google žemėlapiuose, nors nedidelėje automobilių stovėjimo aikštelėje stovintis stendas šią vietą vadina tiesiog miško poilsio aikštele.

Šarkiškių skulptūrų parkas

Ši miško poilsio aikštelė įrengta pagal programą „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“, todėl vaikščiojant įrengtais medinių lentelių takais ir dairantis į ištisą medžio skulptūrų tankmę niekaip neapleidžia klausimas kaip tie takai ir juos iš abiejų pusių apspitę medžio drožiniai prisideda prie miško plotų plėtros ar miško gyvybingumo gerinimo? Na dėl gerinimo tai logiką dar galima įžvelgti, vistiek po keleto metų lentelės, iš kurių sukalti takai, supus ir tada jose, kaip kad miško išvartose, apsigyvens vertingos vabzdžių ir valabų rūšys, tačiau ryšio su miško plotų plėtra nematau visiškai jokio. Tačiau pinigus dalijančios institucijos greičiausiai turi man nežinomus svarius argumentus, nes tokių objektų Lietuvos miškuose dešimtys, o gal net šimtai.

Šarkiškių skulptūrų takai

Nesiaiškinęs kur tako pradžia, o kur pabaiga, patraukiu viena jo atšaka kalvos viršun. Nors ir nestoru sniego sluoksniu nuklotų, medinių lentelių būklės vizualiai įvertinti neįmanoma, todėl atsargiais žingsneliais eidamas pirmyn žvilgsniu pasisveikinu su kiekviena pastatyta skulptūra. Jų gausa stebina kur kas labiau nei vaizduojami personažai, todėl net nenuėjęs pusės maršruto supratau, kad medžio drožinių skaičiumi ši vieta pasiryžusi nurungti tiek Girios aidą Druskininkuose, tiek Raganų kalną Juodkrantėje. Meniškumo vertinti nesiimsiu, tačiau patys tako rengėjai skulptūras suskirstė į dvi dalis – paprastas ir dekoratyvias.

Šakiškių skulptūrų takas

Jau buvau pradėjęs jas skaičiuoti, tačiau šis užsiėmimas atkrito atidžiau pažvelgus į stende nupieštą schemą. Iš viso Galono ežero pakrantėje stovi 74 skultūros – po 37 kiekviename take, nes jie pasirodė čia esantys du. Pirmasis takas veda per kalvą, kurią perlipus suspindi Galono ežero vandenys, o juos galima apžvelgti išklydus iš tako ir atsistojus nedidelio šlaito viršuje.

Šarkiškių skulptūrų parkas

Už keliasdešimties metrų yra ir antrasis takas, kuris taip pat prasideda prie miško keliuko ir kaip ir pirmasis takas yra žiedinės formos. Nuo ežero jis nutolęs kiek toliau, tačiau vingiuoja per pelkėtą daubą, todėl aplinkui galima stebėti pelkėms būdingą augmeniją.

Šarkiškių miško aikštelė

Tenka pripažinti, kad šaltuoju metų laiku ši vieta neatrodo nyki ir apleista, tačiau tikrąją padėtį reikėtų vertinti prasidėjus šiltam ir drėgman periodui, kai vešinti žaluma bando pasiimti viską, kas yra gamtoje. Ne vienoje vietoje teko matyti kaip gamta sparčiai ir su malonumu pasiima viską, į ką buvo investavusi Europa, palikdama tik nebylius liudininkus – neįžengiamuose brūzgynuose stovinčias medines skulptūras, tampančias simboliais kitokios Lietuvos.

Šarkiškių skulptūrų takas

Nebedaug liko laukti, dar metai ir tokios Europos investicijos baigsis. Su medžiu dirbantys liaudies meistrai išpuošę Lietuvos girias savo kūriniais vėl galės prisiminti Rūpintojėlių drožimo įgūdžius ir po vieną tokį galėtų pastatyti tose vietose, kur buvo ar jau baigia žolėmis apželti stendai su užrašais „Europa investuoja į kaimo vietoves“. Kaip toje pasakoje apie žvejį ir auksinę žuvelę, viskas prasidėjo prie suskilusio geldos, viskas prie jos ir baigiasi. Ir nesutik, kad Rūpintojėlis simbolizuoja lietuvių likimą.

Galono skulptūrų takas

Bendras abiejų Šarkiškių skulptūrų takų ilgis nesiekia kilometro, o įvertinus, jog čia stovi 74 medžio skulptūros, gaunasi, kad jos išsidėsčiusios kas 10 metrų. Jų meniškumas gal ir nenustebins, bet kiekybė paliks įspūdį. Drožinių gausa, netoliese esantis ežeras ir pelkėta dauba yra tas derinys, dėl kurio verta valandai išsukti iš kelio.

Taip pat bus įdomu...

1 komentaras

Atsakyti

Iš Vilniaus verta vykti ne tik dėl skulptūrų, bet ir dėl sniego, matomo nuotraukose, kad ir kiek jo ten tėra 😀

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *