Kitoks Kaunas – visada gera mintis!

Man patinka Kaunas. Čia tiek yra ko pamatyti, kad per vieną dieną niekaip neapsisuksi. Esu aplankiusi pagrindines lankytines vietas: Kristaus Prisikėlimo bažnyčią su apžvalgos aikštele, Velnių muziejų, Čiurlionio muziejų, Žilinsko galeriją, Zoologijos muziejų, Karo muziejų, Pažaislio vienuolyną, esu kėlusis funikulieriais; netgi Raudondvaryje, Kulautuvoje ir Zapyškyje pabuvojau. Todėl šį kartą nusprendžiau skirti dėmesio toms lankytinoms vietoms, apie kurias pirmoje eilėje nebūčiau pagalvojusi. Netgi ne todėl, kad joms trūksta reklamos ar nėra atsiliepimų, bet tiesiog Kaune turistams yra tiek veiklos, kad nors persiplėšk. Ir čia dar be koncertų, teatrų ar miesto renginių!

Todėl imu ankstyvą startą ir išsirenku reisą 8.30-10.00 val. Bet, kaip sakoma, nori prajuokinti Dievą- papasakok savo planus. Gedimino prospekte avarija, todėl pasiprašau išleidžiama iš autobuso ir spurtuoju iki Islandijos sustojimo, kur sėdu į kitą transporto priemonę iki stoties. Autobusas į Kauną jau laipina keleivius, iki išvykimo likusios septynios minutės. Šį kartą rizika atvykti be laiko rezervo dar pasiteisino, nors dėl tos avarijos streso buvo šeši kibirai. Labai nemėgstu atvykti į Vilniaus autobusų stotį ir čia laukti savo reiso, nes čia be sėdėjimo ant be galo nepatogių metalinių suolų ir žiopsojimo į priešais sėdinčio žmogaus pakaušį pramogų daugiau nėra. Išvykstame laiku, ties Grigiškėmis vairuotojas informuoja apie vykdomą reisą ir paprašo prisisegti saugos diržus. Autobuse pasigirsta saugos diržų spragsėjimas.

Reisą vykdo Kautra Plius. Šio tipo autobusuose yra nemokamas wi-fi, elektros lizdas, galima naudotis tualetu. Taipogi, yra galimybė vežtis dviratį. Mano kaimynė vežasi ne dviratį, o Arčį. Pasirodo, čichuahua veislės šunys yra medžiokliniai! Net įdomu, pasidarė, ant kokio žvėries einama su tokiu „baisiu“ šunimi? Jeigu tikėti mokslininkais, ši veislė atsirado Meksikoje ir ankstyvaisiais savo evoliucijos metais mokėjo… laipioti medžiais. Na, o medžioja jie graužikus- žiurkes, voveres. Taipogi, šios veislės šunys labai gina savo teritoriją ir jeigu įsibrovėlio neužgrauš, tai užlos negyvai. Bet Arčis nei loja, nei graužia, o ramiai miega savo kraitelėje iki Kauno. Nesmerkiu, kaip sako literatūros klasika- „Miegantysis nedaro nuodėmių“.

Kelionė neprailgsta ir minutė į minutę įlinguojame į Kauno autobusų stotį. Ši stotis nepalyginama su Vilniaus, o jeigu ir lyginti-tai Vilniaus nenaudai. Man dar jaučiasi patirtas Vilniuje stresas, tai dairausi kur prisėsti kavos puodeliui. Tokių vietų čia netrūksta, išsirenku nedidelę nebrangią kepyklėlę. Kad jau esu čia, išsigryninu šiek tiek pinigų, nes su tais mažesniais muziejais niekada neaišku ar jie gali priimti bankines korteles. Taipogi, pasipildau Kauno visuomeninio transporto kortelę „Žiogas“. Gaila, nėra vienos dienos bilieto tokiems kelioniniams žiogams kaip aš. Kaune į visuomeninį transportą įlipama pro priekines duris ir čia pat žymimas bilietas, o išlipama-per vidurines ir galines duris. Ne veltui Kaunas- Hanzos miestas, čia veikia ordnungas. Labai patogu, kad per 30 min galima nemokamai persėsti į kitą autobusą ar troleibusą.

Ar esate girdėję apie Lietuvos švietimo muziejų? O aš nusprendžiau ne tik girdėti, bet ir pamatyti. Pirma asociacija išgirdus pavadinimą tikrai ne pati geriausia, vaizduotėje iškart iškyla „balanos gadynė“, mediniai suolai ir, kažkodėl, mokytojas su rykšte rankoje. O šiam muziejui nei daug, nei mažai- truputis virš šimto metų, jis įkurtas 1922 m. tuometė Švietimo ministerija surengė mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių parodą, kuri buvo tokia sėkminga, kad buvo nutarta organizuoti nuolatinę tokio tipo parodą. Muziejui buvo skirti trys kuklūs kambariai Laisvės alėjoje. Muziejuje buvo ir gyvosios gamtos kampelis. Žymūs visuomenės veikėjai, mokslininkai, pedagogai čia skaitė paskaitas. Antrojo Pasaulinio karo metais muziejus buvo uždarytas, eksponatai išslapstyti. Po karo muziejus veikė kaip metodinis kabinetas prie Kauno miesto liaudies švietimo skyriaus, muziejus gavo ir naujas patalpas Žaliakalnyje. Dabartines patalpas muziejus užima nuo 2000 m.

Pirmiausia aplankiau laikiną parodą, skirtą istorinėms asmenybėms ir jų kvepalams. Atrodo, kaip susiję kvepalai ir pedagogika? Tiesiog muziejuje rengiamos ir laikinos parodos, į kurias žmonės net specialiai atvažiuoja. Dar turite laiko iki spalio mėnesio pabandyti užuosti, kaip kvepėjo Lietuvos grožio ikona- Barbora Radvilaitė. Nors patikimų istorinių duomenų apie Barboros Radvilaitės kvepalus nėra, parfumerė Jolanta Cinaitienė pabandė rekonstruoti karalienės kvapą. Paroda interaktyvi, todėl galima pabandyti realiai užuosti aromatus.

Švietimui skirta nuolatinė ekspozicija turi ir medinius suolus, ir grifelines lenteles, tik rykštės nemačiau. Formaliai, švietimo istorija LDK prasideda 1397 m. , kai rašytiniuose šaltiniuose paminima Vilniaus katedros mokykla. Ekspozicijoje išsamiai pristatoma švietimo institucija nuo LDK iki moderniškųjų laikų: kas mokėsi ir kas mokė, kokiomis kalbomis buvo mokoma, kokie dalykai buvo dėstomi, kaip keitėsi švietimo sistema. Sužinojau, kad nors senais laikais mokslas buvo mokomas, vargšai ir našlaičiai buvo priimami mokytis nemokamai. Įdomu tai, kad senais LDK laikais mokėsi visi, net ir paprasti žmonės, nes valstybei vystytis reikėjo išsilavinusių visų luomų žmonių. Žinoma, baudžiauninkų gyvenimą stipriai reguliavo jų ponai. Dar sužinojau, kas yra tie mistiniai sieksnis, sprindis, pėda ir plaštaka.

Daraktorių ir spaudos draudimo laikotarpis man neblogai pažįstamas, bet man visada patinka pavėpsoti į to meto spaudą. Caro laikų mokymo programa atrodo įspūdingai.

Vienoje salėje lankytojus pasitinka telefono būdelė ir telegrafas. Čia galima išbandyti savo ranką ir pasiųsti pagalbos prašymą. Išbandau pasiųsti SOS skęstančiam laivui gelbėti. Šita interaktyvi veikla man priminė mano interaktyvų bandymą Lietuvos jūrų muziejuje išgelbėti skęstantį laivą. Išvados? Sakykime taip- prie Kūtvėlos geriau neskęskite. Tačiau pati telegrafo patirtis man labai patiko, tokio dalyko dar nebuvau bandžiusi. Dar muziejuje pristatoma gestų kalba, Egipto hieroglifai ir Brailio raštas.

Netikėtai labai puikus muziejus! Ir net nebuvau vienintelė lankytoja. Tikrai rekomenduoju apsilankyti kai būsite Kaune.

Kitas šios dienos sustojimas nutolęs nuo Lietuvos švietimo muziejaus apie 15 min pėsčiomis- Sugiharos namai. Jie yra ant kalno, reikia lipti stačiais laiptais, tai padūstu kol užsikabaroju. Muziejus nedidelis, bet atspindi labai skaudų mūsų istorijos laikotarpį. Vilniuje neseniai būriavomės grožėtis Sugiharos skvere žydinčiomis japoniškomis vyšnaitėmis sakuromis, bet tikrasis Holivudo vertas blokbasteris vyko Kaune.

Antrojo Pasaulinio karo išvakares Lietuva pasitiko teritoriškai apipešiota: Lenkija buvo atėmusi Vilniaus kraštą, Vokietija- Klaipėdos kraštą. Netrukus Lenkija kariavo dviem frontais su nacistine Vokietija ir sovietine Rusija, todėl į tuomet dar neužimtą laisvą ir neutralitetą paskelbusią Lietuvą ėmė plūsti pabėgėliai. Lietuvos diplomatai Londone, Berlyne ir Maskvoje ieškojo galimybių žydų kilmės pabėgėliams emigruoti iš Lietuvos, bet susidūrė su kitų šalių nenoru didinti imigrantų kvotas dėl ekonominių sunkumų. Sovietų armija galutinai okupavo Lietuvą 1940 m., tuometinė Lietuvos vyriausybė priėmė sprendimą nesipriešinti. Netrukus Liaudies seimas pasiprašė į Sovietų sąjungos sudėtį „lietuvių liaudies valia“ ir savarankiška Lietuvos valstybė nustojo egzistavusi. Visos užsienio valstybių pasiuntinybės buvo uždarytos.

Kad karo pabėgėliai galėtų palikti Lietuvos teritoriją, jau esančią Sovietų sąjungos sudėtyje, jiems reikėjo tranzitinių vizų. Japonijos konsulas Chiune Sugihara sutiko išduoti tranzitines vizas Lenkijos piliečiams žydams su sąlyga, kad vizos bus būtent tranzitinės – pabėgėliai negalės likti Japonijoje. Konsulas vizas išrašinėjo ranka, dirbdamas aštuoniolika valandų per parą.

Nyderlandų garbės konsulas Janas Zwartendijkas sutiko išduoti vizas, liudijančias, kad šių pabėgėlių tikslas yra Surinamas ir Kiurasao sala Karibų jūroje. Gavę tokią tranzitinę vizą į Kiurasao per Japoniją, karo pabėgėliai dar turėjo gauti sovietų valdžios leidimą išvykti ir įsigyti Sibiro geležinkelio bilietą (penkiaguba, nei įprasta, kaina), nes į Japoniją vedė kelias per Vladivostoką. Kai sovietai 1940 m. uždarė Nyderlandų konsulatą, Janas Zwartendijkas jau buvo išdavęs ne mažiau kaip 2345 Kiurasao vizas. Per porą vasaros mėnsių Chiune Sugihara išdavė daugiau kaip du tūkstančius tranzitinių vizų. Manoma, kad iš viso taip pavyko išsigelbėti apie šešiems tūkstančiams žmonių. Pabėgėliai po ilgų kelionių atsidurdavo Kobėje, iš kur vyko toliau. Sovietams uždarius Japonijos konsulatą Kaune, liudininkų teigimu, paskutinėmis akimirkomis prieš išvažiuojant į Vokietiją, konsulas pildęs vizas netgi traukinyje Ryga– Berlynas, kurias pasirašytas mesdavęs pro traukinio langą.

Namą, kuriame buvo Japonijos konsulatas ir kuriame gyveno konsulas Sugihara su šeima, 1939 m. pasistatė tuo metu Švietimo ministru buvęs Juozas Tonkūnas. Jis namą Sugiharos šeimai ir išnuomojo. Sovietinė valdžia namą nacionalizavo, o J. Tonkūną su šeima ištrėmė į Sibirą, kur jis praleido keturiolika tremties metų; jam buvo siūloma net mirties bausmė, ilgai kalintas sunkiomis sąlygomis atskirai nuo šeimos narių be teisės susirašinėti ir gauti siuntinius. Išeidama iš muziejaus prasilenkiu su keliais japonais. Šis muziejus Kaune yra vienas iš japonų turistų traukos centrų. 2015 m. sukurtas filmas „Persona non grata“ Japonijoje tapo antruoju žiūrimiausiu filmu po filmo apie Džeimsą Bondą.

Dar vienas netipinis muziejus Kaune – Tautinės muzikos skyrius. Jis atsirado 1985 m. kaip LTSR liaudies buities muziejaus skyrius – Lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus. Vėliau kelis kartus keitėsi muziejaus pavadinimas ir pavaldumas. Kokios asociacijos su muziejaus pavadinimu? Man pirmiausia- kanklės ir skrabalai!

Ale kaip į vandenį žiūrėjau – ekspozicijoje pirmiausia ir pasitinka kanklės ir skrabalai. Nu tiesiog Sabos karalienė Mikalda esu.

Viena iš ekspozicijų skirta pučiamiesiems instrumentams. Čia daug visokių instrumentų iš gamtoje randamų priemonių. Vienas seniausių žaislų Lietuvoje yra ūžynė iš kaulo. Tokių radinių pas mus randama nuo I-III a. Žolinėmis medžiotojai prisiviliodavo žvėris. Beržo tošele buvo galima imituoti paukščius. Gal teko matyti tokius varpelius karvėms po kaklu? Jie, pasirodo, turi ir pavadinimą- skrabalas. Nuo mažų instrumentų pereinu prie didelių – trimitų. Kerdžius, mokantis trimituoti, gaudavo didesnį atlyginimą, nei nemokantis. Kanklėms skirta salė sužavi savo grožiu. Jeigu būtų rengiamas kanklių grožio konkursas, Mažosios Lietuvos kanklės laimėtų be konkurencijos. Daug instrumentų galima išgirsti per specialias ausines arba išbandyti patiems. Sužinojau, kas yra post-folkloras.

Jeigu Jums kanklės yra kažkas „zanūdno” ir apaugusio pelėsiais ir kerpėm, siūlau pasidomėti Niujorke gyvenančios lietuvės Simonos Smirnovos atliekama šiuolaikine kanklių muzika. Nuoroda: https://www.simonasmirnova.nyc/ arba Spotify. Muziejus nedidelis, todėl ilgai neužtrunku. Čia kiek triukšminga, nes vaikai „Išbandyk!“ užrašą supranta labai tiesiogiai ir nuoširdžiai.

Laikas pietums. Labai norisi kažko tradiciškai lietuviško, su bulve, mėsa ir grietine, todėl kojos pačios nuneša į „Bernelių užeigą“. Pasirinkimas, reikia pripažinti, nelabai sėkmingas. Prie šaltibarščių gaunu patrupintą saują bulvių porcijai kaip žvirbliui. Antram patiekalui užsakiau žemaičių blynų, bet pusės net neįveikiau, nes pasitaikė neskanūs. Alus patiko. Dabar jau žinau, kad tikri kauniečiai čia neina valgyti. Laukčiau komentarų, kur Kaune normaliai ir nelabai brangiai galima pavalgyti.

Pasivaikštau aplink Kauno pilį, nes dar turiu laiko iki autobuso į Botanikos sodą. Jį į kelionės programą įtraukiau spontaniškai, iš pradžių norėjau važiuoti į IX Fortą, bet kažkaip viskas, kas ne centre, problematiška su transportu, todėl IX Fortą atidedu kitam kartui.

Per gerą pusvalandį privažiuoju Botanikos sodą. Jo pašonėje yra Aukštosios Fredos dvaras. Man buvo įdomu, nuo ko kilo Fredos pavadinimas. Istorikai mano, kad taip vokiškai vadinta laisvoji miesto žemė. Pati dvarvietė minima nuo XVI a. žemaičių bajoras, mecenatas, politikas, sukilimo prieš carą dalyvis Jozefas Godlevskis XIX a.pr. čia pasistatydino užmiesčio rezidenciją. Priešais rūmus tyvuliuojantys tvenkiniai iš G ir J formos raidžių mena savo fundatorių. Tokio dalyko dar nebuvau girdėjusi! Deja, dėl visų istorijos vingių šios formos nebeišliko. Dalis dvaro valdų buvo nusavinta tvirtovės reikmėms ir dvaro rūmuose gyveno tvirtovės komendantas Oskaras Klemas, vietovė buvo pritaikyta kariuomenės reikmėms ir buvo pastatyta cerkvė.

Vartai į augalų rojų atsiveria nuskenavus bilietą. Pažintį su Botanikos sodu pradedu nuo tulpių. Jos iš tolo traukia akį savo margumu, o lysvės tiesiog nutūptos žmonių. Prie vienos lysvės moterys vos nesusipešė kokias tulpes savo sode sodint geriausia. Man gražiausios yra tradicinės raudonos tulpes su juodu viduriu. Palieku aktyvią tulpių konflikto zoną ir seku kelio nuorodomis pas egzotinius drugelius. Botanikos sodo administracijos vietoje aš ribočiau kiek žmonių vienu metu gali būti patalpoje, nes tų drugelių žiūrėti grūdosi visi, o erdvė chruščiovkės virtuvės dydžio. Oranžerijoje galima pasinaudoti rūbine ir daiktus palikti rakinamose spintelėse. Tikrai gera mintis! Oranžerija nedidelė, bet pritutinta egzotinių augalų. Privaloma tvarka einu ieškoti kaktusų. Aš visuose botanikos soduose stengiuosi susirasti kaktusų ekspoziciją. Mane šie augalai veikia raminančiai.

Nusiraminusi, prisėdu ant suoliuko lauke išsitrinti kojas kremu. Pirmą kartą aviu naujus batus iš Highland Creek linijos, skirtus žygiams, bet kojos juose jaučiasi labai patogiai. Tačiau padai truputį kaista, todėl uoliai tepuosi vėsinančiu Perskindol tepalu. Šitą tepalą man rekomendavo daug keliautojų kaip profilaktinę priemonę pavargusioms kojoms, t. y. jį reiktų vartoti ne po kelionės, o prieš ją ir kelionės metu.

Google žemėlapis rodo, kad visai pašonėje yra pirmojo Kauno tvirtovės komendanto Oskaro Klemo kapas. Baltų kilmės vokietis Oskaras Klemas vadovavo Kauno tvirtovei. Yra pasakojama legenda, kaip į 1887 metais į Kauną atvykęs komendantas laukė Kauno gubernatoriaus vizito, manydamas, kad civilinė miesto valdžia turi pirma prisistatyti naujai karinei vadovybei.  Tuo tarpu miesto gubernatorius manė kitaip ir taip pat laukė naujai paskirto komendanto prisistatymo civilinei vadovybei. Abu valdininkai du mėnesius negalėjo nuspręsti kuris iš jų svarbesnis bei savo susipažinimą pradėjo nuo abipusių skundų į Peterburgą. Jo vadovavimo metais buvo užbaigta tvirtovės statyba, suformuota įgula ir artilerija. 1889 m. Oskaras Klemas tapo Vilniaus karinės apygardos vadovo padėjėju, bet po kelių metų mirė. Kodėl Vilniuje tarnavęs bei miręs generolas buvo palaidotas Kaune, šiandien pasakyti sunku. Matyt, tokia buvo jo valia, o pats Klemas savo tarnybą tvirtovėje vertino kaip savo aukščiausią gyvenimo pasiekimą. 

Caro metais tvirtovės teritorijoje buvo pastatyta Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė. Tarpukariu pastate buvo įkurta katalikų bažnyčia. Sovietmečiu ji tarnavo kaip sandėlis, sporto salė. Jau bene trisdešimt metų pastatas stovi apleistas, o šiuo metu jis priklauso privačiam asmeniui. Pastatas labai traukia akį, kadaise turėjo būti labai gražus. Dabartinis vaizdas liūdnas, neaiškūs ir buvusios cerkvės ateities planai. 2001 m. Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė buvo įtraukta į LR kultūros vertybių registrą ir turi nacionalinio paminklo statusą. Galbūt tai apsaugos jį nuo nugriovimo?

Iki atgalinio reiso į Vilnių likusios dar dvi valandos. Išvyką į Kauną buvau suplanavusi užbaigti geras rekomendacijas turinčiame sidro bare. Prie baro būriuojasi įspūdingas būrys žmonių, pirma mintis – gal kažkoks mitingas? Nusileidžiu į rūsio gilumą, kur įsikūręs baras, ir suprantu, kad atlikau intervenciją į protmūšį. Susisuku lizdelį kampe ir bandau susilieti su peizažu. Užsisakau sidro, bet nelabai skanus. Praleidžiu porą minučių protmūšio fone ir suprantu, kad reikia pradėti domėtis šiuolaikiniais filmais ir išvis sekti, kas dedasi plačiajame pasaulyje. Išlendu į dienos šviesą ir einu susitikti su kauniete Aiste. Nežinantiems, su Aiste mes susipažinome dar 2013 metais plaukiant iš Kauno į Kulautuvą laivuku labai romantiška pavadinimu – „Tolstojus“. Paskui kartu išmaišėme nemažai Lietuvos, kartu lankėmės Varšuvoje ir Prahoje.

Neilgai pasišnekučiuojame ir man jau laikas žiogu straksėti į autobusų stotį. Stotyje veikia paroda, skirta „Kautros“ veiklos 90-ties metų jubiliejui. Norintys gali įsigyti ir „Kautros“ išleistą knygą. Susipažinti su turiniu galima čia paspaudus „Skaityti ištrauką“.

Kai pamačiau, kokiu autobusu važiuosiu namo, tai net keliai sulinko. Tokiu autobusu dar nesu važiavusi! Kelionė į Vilnių neprailgo, grįžtame punktualiai. Akys jau merkiasi, nes visgi kėliausi labai anksti. Apie valandą užtrunku, kol pasiekiu namus.

Kelionės į Kauną išlaidos:

*kelionės į Kauną partneris – „Kautra“. Įprasta kaina – 16,20 EUR.

• Maistas ir gėrimas, skaniukai: apie 20,00 EUR
• Visuomeninis transportas, mokamas WC, etc.: apie 5,00 EUR
• lankytinos vietos: 15, 00 EUR

*Sugiharos namai – nemokamai su gido pažymėjimu. Įprasta kaina 6,00 EUR.

Viso: apie 40,00 EUR. Kitąsyk turbūt nevalgysiu.

O su Kautra aš šiemet dar keliausiu.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Žalgiraitė