Ilgas ir apsemtas + trumpas ir vaizdingas

Nuo Tauragės pasuku link Žukų ir po kurio laiko privažiuoju girininkijos pastatus. Kitoje kelio pusėje įrengta pavėsinė, stovi informacinis stendas. To, ko ieškau, jame nerandu. Tik regioninėje žiniasklaidoje esu aptikęs informaciją apie Šilinės girininkijos pažintinį taką ir prie girininkijos turi būti jo pradžia. Dairausi aplink, gal dar kur netoliese kitą kokį stendą pamatysiu. Stendo nematau, bet girdžiu iš už girininkijos pastato sklindantį žmonių šurmulį. Patraukiu į tą pusę ir netrukus prieinu poilsiavietę „Miškininkų pastogė”. O čia ir pavėsinės su kepsninėmis, ir sporto aikštelės, ir informacinis stendas stovi. Kaip tik tas, kurio man ir reikia.

Stende pavaizduota žiedinės formos tako schema. Maršrute yra trys poilsiavietės, o tarp jų išskirtos trys atkarpos. Bendras tako ilgis – 11,6 kilometro. Viskas aišku išskyrus pavadinimą. Važiavau į Šilinės girininkijos pėsčiųjų taką, o atvažiavau į Sakalinės girininkijos pėsčiųjų taką. Tako forma tokia pati, skiriasi tik pavadinimas, turbūt tai Valstybinių miškų urėdijų reorganizavimo pasekmė.

I atkarpa, vedanti nuo Sakalinės girininkijos iki Meižio tvenkinio, yra 2,4 km ilgio. Einu per poilsiavietę ir matau ant medžio nupieštą raudoną brūkšnį baltame fone, toliau – dar vieną. Suprantu, kad tai ženklinimas. Maršrutas veda palei visą eilę pavėsinių, už kurių prasideda miško takas. Žingsniuoju per eglyną, po to pasisukinėjęs miško keliukais prieinu kirtimvietę. Nėra medžių, nėra ir ženklinimo, bet iš maršruto neišklystu. Vėl miškas, per kurį kelią rodo ne tik raudonos linijos baltame fone, bet ir raudonas žygeivio simbolis. Kirtęs upelio slėnį toliau maršrutas veda plačiu it alėja miško taku.

Neprailgo tie 2,4 km ir priekyje jau matosi Meižio poilsiavietė. Ji įrengta ant to paties pavadinimo tvenkinio kranto. Žengiu pro medinius poilsiavietės vartus ir stebiuosi aptikęs tokią jaukią ir vaizdingą vietą. Sūpynės, kepsninės, poilsiavietės, liepteliai ir medinė žalčio skulptūra. Čia pat informacinė lentelė, jog tai geltonskruostis žaltys, lengviausiai atpažįstamas iš geltonų „ausų”. Kuo čia tie žalčiai nusipelnė, kad jiems toks dėmesys? Tas klausimas galvoje sukosi neilgai, netrukus priėjęs tiltelį per tvenkinį radau atsakymą į jį. Pavasariniuose saulės spinduliuose savo kūnus šildė keli žalčiai. Baikštesni sušoko į vandenį ir nuplaukė į krantą, drąsesni prisileido visai arti.

Mano dėmesį patraukė ne tik žalčiai, bet ir kitapus tvenkinio įrengta medinė lentelė su užrašu: „Geltonasis” pėsčiųjų takas, ilgis 2,3 km. Susižinojęs, jog tai žiedinės formos maršrutas, kuriam laikui atsisveikinau su Sakalinės girininkijos pėsčiųjų taku. Tauragės krašte užtruksiu pusvalandžiu ilgiau nei planavau, nieko tokio. Dabar priešais save ant medžių matau geltonos spalvos ženklinimą ir jį sekdamas einu tvenkinio krantu.

Šiame tvenkinio krante miškas atrodo tarsi žmogaus nepaliestas, pirmykštis. Drėgnas, samanotas, bet kartu jaukus ir vaizdingas. Takas eina netoli kranto, todėl nesunkiai galima prieiti prie vandens. Iš čia ir tiltelis per tvenkinį matosi, primena medinį tiltą per Asvejos ežerą ties Dubingiais. Einant toliau tvenkinio krantai vis labiau artėja vienas prie kito. Auga žolynai, telkšo vanduo, pradeda ryškėti slėniu tekančio upelio vaga. Už poros šimtų metrų įrengtas tiltelis per upelį, juo pasiekiu kitą krantą.

Čia vėl sutinku Sakalinės girininkijos pėsčiųjų tako ženklinimą. Neskubu juo keliauti tolyn ir dabar jau kitu krantu patraukiu atgal link tos pačios Meižio poilsiavietės. Šiame krante abiejų takų maršrutai sutampa. Netoli tiltelio auga didžioji eglė. Ji už 100 metrų nuo tako, nusuku pasižiūrėti. Šioje tako atkarpoje sutinku žymiai daugiau žmonių. Visi jie eina į priešingą pusę ir jaučiuosi, tarsi eičiau prieš eismą. Ilgai netrunku ir priėjęs tiltelį per tvenkinį sukuosi atgal. Pradedu antrą Sakalinės girininkijos pėsčiųjų tako atkarpą.

II atkarpa, nuo Meižio tvenkinio iki Juodežerio – 4 km. Geltonasis takas aplink tvenkinį buvo tikra atgaiva. Pasibaigus tam takui pasibaigė ir vaizdinga gamta. Prieš akis nusidriekė ilga tiesi atkarpa, kelianti šiokią tokią monotoniją. Labai panaši situacija buvo Kazlų Rūdoje, kur per vokiškus kalnelius veda vaizdinga ir įdomi Kazlų Rūdos pažintinio tako atkarpa. Likusi maršruto dalis – tiesiog ėjimas miško keliais. Panašiai ir čia, įveikęs ilgą tiesiąją ir perėjęs į kitą kelio Tauragė-Žukai pusę toliau keliauju miško keliukais.

Eidamas turiu laiko geografinius rebusus paspręsti. Įsijungęs žemėlapį matau, kad artėju prie ežero, kurio pavadinimas Šilinis. Tuo tarpu pateiktoje tako schemoje šis vandens telkinys vadinamas Juodežeriu. Maža to, iš jo ištekantis upelis vienuose šaltiniuose vadinamas Juode, kituose – bevardžiu Juodės intaku. Šiokia tokia painiava Tauragės krašte su pavadinimais, bet, kaip sako prie Juodežerio esančioje poilsiavietėje įrengtas stendukas, laimingiems žmonėms ir ežerai – vandenynai.

Trečia, paskutinė ir pati ilgiausia pėsčiųjų tako atkarpa jungia Juodežerį ir Sakalinės girininkiją. Atkarpos ilgis – 5,2 kilometro, kiek mažiau nei pusė kelio dar liko. Vėl keliauju dulkėtais miško keliukais. Vietomis jie net smėlėti, primena Dzūkiją. Tą panašumą dar labiau sustiprina kalvotas miškas. Tarsi mišku apaugusios kopos, per kurias toliau driekiasi pėsčiųjų maršrutas. Kylu į kalvą ir leidžiuosi, kylu ir leidžiuosi, kol staiga kelią pastoja vanduo. Kiek žvelgiu į tolį, visur telkšo vanduo. Takas apsemtas.

Kaip tik toje vietoj, kur prasideda vanduo, dešinėn veda išarta priešgaisrinė miško juosta. Grįžti atgal nenoriu ir neturėdamas kito pasirinkimo pasuku ja. Nuėjus pora šimtų metrų kyla pagunda pabandyti apeiti apsemtą teritoriją ir pasiekti tolimesnę maršruto atkarpą. Gal ten jau būtų sausa? Pasuku reikiama kryptimi, tačiau čia mane pasitinka tikras liūnas. Bandau brautis per krūmynus bei šokinėti kupstais, nes kitur telkšo vanduo. Netoliese išgirstu kažką šlepsint vandenyje ir laužant šakas. Matau išgulėtas vietas žolėje ir ištisą vietos gyventojų „lauko tualetą”. Sustojau ir apsisukau. Čia manęs tikrai niekas nelaukia, nebent tik erkės. Ir tikrai, vieną parsivežiau namo.

Ėjau bemaž pora kilometrų, kol vėl aptikau pėsčiųjų maršruto ženklinimą. Atstumas gavosi panašus, tačiau nuo tikro maršruto reikėjo nuklysti gan toli. Susiorientuoti padėjo žemėlapiai ir tako schemos nuotrauka, o neturint jų, ko gero, būtų reikėję suktis atgal. Neabejoju, kad girininkijos darbuotojai puikiai žino, kad dalis maršruto apsemta ir pakabinti ant stendų įspėjimą apie tokią situaciją tikrai neužimtų daug laiko. Tačiau tai ne tik girininkijos, bet ir visos Lietuvos bei laikmečio problema. Mus skatina keliauti, kviečia aikčiojimais ir instagraminiais vaizdais, taip sukeldami didelius lūkesčius, kurie kartais sudūžta susidūrę su realybe. Ji nėra tokia graži kaip nuotraukos instagrame ar įkvepiantys literatūriniai aprašymai. Tą galima pasakyti apie įvairius lankytinus objektus ir vietas, neišskiriant pažintinių takų.

Reziumė. Visas Sakalinės girininkijos pėsčiųjų takas yra pasivaikščiojimui skirtas maršrutas. Kas žingsnius skaičiuoja, kas sportuoja, o kas tiesiog nori pabūti miške – takas tiks visiems. Deja, bet tako būklę teks išsiaiškinti patiems. O štai ieškantiems gražios gamtos verčiau reikėtų važiuoti į Meižio poilsiavietę ir ten pasivaikščioti Geltonuoju taku. Informacinių stendų maršrute nėra, tai ne pažintinis takas, tačiau yra paženklintas ir vertas apsilankymo. Jei pasiseks, susipažinsit su žalčiais, jei ne išvysit metamorfozę – kaip upelis virsta tvenkiniu.