Ten, kur A. Ramanauskas-Vanagas už laisvę kovojo

Dar tik 10 valanda ryto, o termometras jau rodo 18 laipsnių šilumos. Gal čia balandžio pirmosios pokštas? Staiga plūstelėjusi šiluma balandžio pradžioje gal ir pokštas, bet termometras nemeluoja. Išlipęs iš automobilio Merkinėje apeinu ratą aplink Dainavos krašto partizanams skirtą memorialą ir jaučiu, kad džemperis šiandien nereikalingas. Laukia ilgas žygis Dzūkijos miškais, šalta tikrai nebus.

Stoviu toje vietoje, kur 1944-53 metais sovietų saugumas atveždavo nužudytus partizanus ir čia juos užkasdavo. Vėliau ant jų kaulų sovietų valdžia įrengė stadioną. Tik prasidėjus Sąjūdžio judėjimui žmonės pademonstravo, jog kovotojų už laisvę nepamiršo ir aplink stadioną vienas po kito pradėjo dygti kryžiai. Vienas kryžius atsirado ir stadiono viduryje. Jau po Nepriklausomybės atkūrimo toje vietoje iškilo koplyčia. Taip atsirado vienas didžiausių partizanams skirtų memorialų Lietuvoje.

Šis memorialas yra kartu ir pažintinio maršruto „Adolfo Ramanausko-Vanago laisvės kovų keliais” pradžia. Tiesa, tokiu pačiu pavadinimu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro internetiniame tinklapyje genocid.lt skiltyje „Pažintiniai maršrutai”, galima rasti du pažintinius maršrutus, tačiau tas, kurio pradžioje esu, pavadintas pirma atkarpa. Yra maršruto schema, įkeltas ir lankomų objektų sąrašas, tačiau niekur nematau nurodyto ilgio. Spėju, teks žygiuoti 20, gal 22 kilometrus, kol apsukęs ratą prieisiu Merkinės piliakalnį.

Link jo pirmiausia ir patraukiu. Nei prie memorialo stovinčiame informaciniame stende, nei miestelyje nematau jokio ženklinimo kol neprieinu Merkinės krašto muziejų. Už jo prasideda Gardino gatvė ir pačioje jos pradžioje matau stulpą su rodyklėmis. Viena iš jų rodo pažintinio maršruto kryptį. Po poros šimtų metrų pamatau dar vieną rodyklę, toliau – dar vieną, kol įžengiu į mišką. Jame maršrutą žymi raudonos spalvos granatos formos ženklai baltame fone. Galvojau, kad gali būti blogiau. Pradžia nuteikia maloniai.

Išties, maršrutas paženklintas gerai. Ten, kur kertasi keliai ir takai ar kur maršrutas suka į šoną, stovi masyvūs betoniniai žymekliai, visur kitur – raudoni ženklai ant medžių. Vietomis aptrinti, vietomis retai sutinkami, tačiau jais vadovaujantis galima įveikti visą maršrutą. Maža to, pastebiu, kad mapy.cz žemėlapyje šis pažintinis maršrutas pavaizduotas ne visai teisingai. Dėkingas jam už tai, kad palydėjo per Merkinę, tačiau einant per miškus gali paklaidinti.

Vos įžengus į mišką pasitinka Merkinės kapinynas, o netoli jo – žydų kapinės. Tai vienos didžiausių žydų kapinių Lietuvoje. Į pažintinio maršruto lankomų objektų sąrašą jos įtrauktos pirmu numeriu. Atgimimo laikais atstatytą kryžių, stovintį prie senųjų kelių Kaunas-Druskininkai ir Merkinė-Mardasavas sankirtos prieinu jau kirtęs kelią Vilnius-Gardinas. Čia tenka eiti vieškeliu. Pravažiuojantys automobiliai pakelia į orą didelius dulkių debesis. Gerai, kad eismas nėra intensyvus.

Vos nepraeinu medyje esančios koplytėlės ties Bingelių girininkija ir tik ant medžio pritaisyto informacinio lapo dėka surandu sodybą, kurioje 1953-54 metais slapstėsi partizanų vadas. Tas vadas tai Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kurio vardu ir pavadintas pažintinis maršrutas.

Adolfas Ramanauskas gimė emigrantų šeimoje ir 1921 metais grįžo į Lietuvą. Baigęs mokslus mokytojavo ir nuo 1941 metų prisijungė prie sukilėlių. 1945 metais tapo partizanu ir pradėjo eiti vadovaujančias pareigas. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1951 m. iš tuo metu susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, gyveno nelegaliai, slapstėsi su šeima.

Nors ilgą laiką KGB niekaip nepavyko sučiupti A. Ramanausko-Vanago, visgi 1956 metais jis buvo išduotas ir suimtas. KGB patalpose buvo tardomas, kankinamas ir luošinamas. Po metų LTSR Aukščiausiajam Teismui priėmus mirties nuosprendį partizanų vadas buvo sušaudytas. Tik 2018 metais archeologams kasinėjant Našlaitėlių kapines pavyko aptikti A. Ramanausko-Vanago palaikus. Dabar ten yra paženklinta jo užkasimo vieta, kurią prieš pora metų aplankiau eidamas tako aplink Vilnių X atkarpa.

Toliau maršrutas veda pro pavienes Bingelių kaimo sodybas. Prie vienos jų stovi kryžius sušaudyto studento-miškininko Teodoro Revucko atminimui. Prie kitos pamatau ir maršruto informacinį stendą, kuris pasakoja apie partizanų fotosesijas. Kaip tik šioje vietoje yra daryta ir A. Ramanausko-Vanago nuotrauka, kurioje jis matomas su tupinčiais vanagėliais. Taip Dzūkijoje buvo vadinami paukštvanagiai.

Čia maršrutas šakojasi. Pasukus dešiniau, link Lankininkų, pažintinį maršrutą galima sutrumpinti perpus. Į kairę vedantis maršrutas ilgam pasineria į Dzūkijos nacionalinio parko pušynus, kuriuose partizanai buvo įsirengę ne vieną bunkerį. Kiek daugiau nei kilometro atstumu viena nuo kitos yra trys A. Ramanausko-Vanago vadavietės. Dabar jų vietą žymi tik nedideli įdubimai bei šalia stovintys paminkliniai akmenys. Prie vienos iš vadaviečių įrengtas informacinis stendas.

Čia ir miško keliukai smėlėti, ir takai mažiau praminti, todėl žygiuoti kiek sunkiau. Kur kas svarbiau, kad ženklinimas aiškus. Aptinku ir tokį patį tik geltonos spalvos ženklinimą – turbūt tai kita pažintinio maršruto atkarpa. Pasitaiko ir ženklų su baltos-raudonos-baltos spalvos juostelėmis. Dzūkijos nacionaliniame parke gausu dviračių maršrutų, gal jie taip ženklinami? Jei taip, tai reikia pastebėti, kad šiais maršrutais pravažiuos tik tie, kas turi kalnų dviračius.

Priėjęs Kasčiūnus supratau, kad pažintinis maršrutas bus ilgesnis nei tikėjausi. Dar tik pusiaukelė, o nuėjau jau 14 kilometrų. Nuovargio beveik nejaučiu, bet troškulys kankina vis labiau. Vandens neturiu, gal pas ką nors užeiti ir paprašyti atsigerti? Sodybų čia nedaug, o ir tos pačios uždarytais vartais, užrakintos. Karolinos ir Juliaus Jakavonių sodyba taip pat užvertais vartais. Šioje sodyboje 1945 metais buvo įrengta Pietų Lietuvos partizanų vadavietė. Ant Merkio upės kranto iškastas bunkeris, į kurį vedantis įėjimas paslėptas pašiūrėje. Be kita ko bunkeryje buvo spausdinamas ir leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas”.

Nuo Kasčiūnų maršrutas pasikeitė. Iki tol vedęs šviesiais pušynais dabar jis nusileido į Merkio slėnį. Aplankęs kalnelį, kuriame partizanai duodavo priesaiką, toliau keliauju per pamerkio pievas nusidriekusiu keliu. Pakeliui užsuku į Kasčiūnų kapines, kuriose yra partizano Taugirdo kapas. Tai jau 13 lankomas objektas pažintiniame maršrute.

Artėjant link Lankininkų praeinu pro pelkę. Greičiausiai tai užakusios ir užpelkėjusios Merkio senvagės. Kraštovaizdis šioje atkarpoje įvairesnis ir eiti smagiau. Pagaliau iš už posūkio išnyra pats Merkys. Iki šiol jį mačiau tik iš tolo, o dabar maršrutas veda palei pat upę. Tik krantai aukšti, nėra kaip nusileisti prie vandens. Priekyje į Merkį skuba upokšnis, o per jį nutiestas tiltelis ir šalia randu patogų nusileidimą iki upės. Kad ir kaip noriu gerti, tik nusiprausiu prakaitą šaltu upės vandeniu. Ir tai padeda, nes termometras rodo 25 laipsnius šilumos.

Neilgai draugavęs su Merkiu palieku jo slėnį už nugaros ir užlipęs aukštyn randu dar vienas kapines. Svarbios čia ne kapinės, bet pati vieta, kadangi šioje vietoje A. Ramanausko-Vanago vedami partizanai gynė Lankininkų kaimo gyventojus nuo „istrebiltelių”, atėjusių „turto konfiskacijai”. Surengę pasalą partizanai nukovė jų būrio vadą, o likusieji gyvi spruko atgal.

Nuo Lankininkų driekiasi ilga maršruto atkarpa per mišką. Vienoje vietoje ženklinimas pasuka link Merkio ir užžėlusiu taku tenka eiti lygiagrečiai keliui. Per medžius ir krūmus slėnyje tekančio Merkio nesimato, o brautis per krūmynus ne itin smagu. Kaip tik šioje vietoje Merkys daro staigų vingį ir jei būtų mažiau medžių ir krūmų atsivertų išties gražus gamtovaizdis. Dabar tą vingį galima pamatyti tik išsukus iš kelio ir nusileidus šlaitu žemyn.

Nors maršrutas skirtas partizanams atminti, smagu, kad tarp lankomų objektų atsirado ir „gražus kraštovaizdis”. Iki kelio Vilnius-Gardinas maršrutas driekiasi mišku, o štai už jo vėl nusileidžiu į Merkio slėnį. Prieš įtekėdamas į Nemuną Merkys vingiuoja per visą slėnio plotį, posūkiuose atverdamas smėlėtas atodangas. Merkio žiočių slėnis pažintiniame maršrute pažymėtas kaip dar vienas lankomas objektas. Kaip vieta, kurioje gausu akmens amžiaus gyvenviečių.

Kitapus Merkio spindi Česukuose stovinčios Merkinės piramidės stiklai, o priekyje jau matosi tiltas per Nemuną. Prie jo stūksantis Merkinės piliakalnis yra galutinis maršruto „Adolfo Ramanausko-Vanago laisvės kovų keliais” taškas. Kuo arčiau pabaiga, tuo labiau jaučiasi nuovargis. Negana to, dar tenka kopti aukštyn. Atidavęs paskutines jėgas ir nužygiavęs 28 kilometrus atsiduriu ant Merkinės piliakalnio. Smagu užbaigti žygį matant tokį vaizdą. Gražų kraštovaizdį, gražią ir laisvą Lietuvą, už kurią kovojo ir pasiaukojo Adolfas Ramanauskas-Vanagas.