Šį kartą keliaudamas į pažintinį taką ruošiausi kiek daugiau nei kitais kartais. Įsidėjau užkandžių ir gėrimų, kadangi laukia 25 kilometrų maršrutas, o kad nepritrūktų energijos įsimečiau ir kelis saldainius. Sunkiu momentu jie pakelia motyvaciją, nors šįkart vargu ar to reikės. Lankysiuosi Neries regioniniame parke, o jame pažintiniai takai nuobodžiauti neleidžia. Didžiausioje Neries kilpoje įrengta Kairiojo Neries kranto turizmo trasa yra paskutinis dar neaplankytas pažintinis takas šiame regioniniame parke, o šaltą ir saulėtą pavasario rytą atėjo eilė ir jam.

Yra dvi vietos, nuo kur geriausia pradėti keliauti šia pažintine trasa. Viena jų yra prie kelio Vievis-Kernavė, kur netoli tilto per Nerį įrengta poilsiavietė, žemėlapiuose vis dar vadinama „Panerių miško regykla“. Ten stovėjusio apžvalgos bokštelio nebėra, bet prie poilsiavietės pastatytas informacinis stendas su trasos schema. Šią vietą nesunku rasti, yra ir kur palikti automobilį, todėl pradėti pusdienio ar visos dienos žygį nuo čia visai patogu. Kita vieta – Bražuolės poilsiavietė. Kelyje Vilnius-Kaunas ties Lazdėnais yra išvažiavimas iš magistralės, kur pasukus pasitikusios kairiojo Neries kranto turizmo trasos rodyklės nuveda iki pat Bražuolės poilsiavietės. Prie magistralės yra Lazdėnų geležinkelio stotis, todėl jei negasdina papildomi du kilometrai, į šį pažintinį maršrutą galima atvykti traukiniu.

Jau anksčiau pastebėjau, jog kairiojo Neries kranto turizmo trasa paženklinta taip, kad galima eiti bet kuria kryptimi. Nusprendžiu eiti maršrutu laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi, o kartu ir prieš Neries srovę. Rytas ankstyvas ir saulės spinduliai miške dar reti svečiai, todėl bus smagiau iš pradžių žingsniuoti saulės apšviestu keliu link Panerių. Nuo poilsiavietės iki šio kelio keli šimtai metrų ir juos tenka įveikti einant kelkraščiu. Saugumo jausmas padidėja tik pasukus link Panerių, kur link kreipia ir šiai trasai skirtas didelis kelio ženklas. Jis rodo trasos kryptį, o ne jos pradžią, todėl labiau skirtas keliaujantiems automobiliu nei pėsčiomis ar dviračiu.

Paneriai netoli, už kilometro. Asfaltuotas kelias veda palei Nerį, kurioje matosi upės tėkmių apglėbta Lakštingalų sala. Pavadinimą sala tikriausiai gavo dėl vasaros vakarais ir naktimis giesmes traukiančių lakštingalų, nors joje iškylauti mėgo ir dvariškiai. Panerių dvaras stovi Neries pakrantėje beveik toje vietoje, kur baigiasi sala. XVIII a. iškilę dvaro rūmų pastatai atorodo apleisti, bet negriūvantys. Gal jie dar atgims, nes ties kiekvienu takeliu praeivius drausmina užrašai „privati valda“. Tarpukariu lenkams okupavus Vilniaus kraštą Panerių dvaras atsidūrė pasienyje ir tapo savotišku kultūros židiniu bei modernia poilsiaviete. Sovietmečiu čia veikė internatinė mokykla. Šių laikų sulaukė ne tik klasicistiniai dvaro rūmų pastatai, bet ir kumetynas, dvaro oficina, ledainė. Visus šiuos pastatus galima pamatyti neišsukus iš kelio.

Asfaltuotas kelias baigiasi ir toliau veda vieškelis, prie kurio prisišliejusios stovi kelios sodybos. Vienos jų šiuolaikiškos ir naujos, kitos, persismelkusios drėgme ir senatvės kvapu, tūno nežinomybėje. Kažkur loja šuo, kažkas degina sausą žolę, tačiau Neries slėnyje tvyrančios ramybės tai netrikdo. Kilometras, dar vienas ir visa tai lieka už nugaros. Kelias neria į mišką, kurio pakraštyje įrengta stovyklavietė. Nuo upės dvelkia vėsuma, į kurią tarsi strėlės sminga pro medžius prasiskverbę saulės spinduliai. Laikas rytiniam kavos puodeliui.

Prieš pradėdamas eiti kairiojo Neries kranto turizmo trasa kiek nuogastavau dėl ženklinimo, tačiau pirmieji keli kilometrai parodė, kad visai be reikalo. Ties išsišakojančiais keliais, posūkiais ar bent kiek klaidesnėse vietose įrengti stulpeliai su trasos ženklinimu, o link netoliese esančių lankytinų objektų kreipia nuorodos. Vieną tokią su užrašu „užkeiktos vestuvės“ pamatau netrukus. Neryje netoli kito kranto pūpso 8 dideli akmenys, tačiau dabar iš vandens kyšo tik 4 iš jų. Vasarą nuslūgus vandens lygiui šie mitologiniai akmenys pasirodys visu gražumu. Tokių mitologinių akmenų ir akmenų grupių, kurie yra senojo baltų tikėjimo reliktas, Neries regioniniame parke gausu. Bus jų dar ir šioje turizmo trasoje, todėl perskaitęs informaciniame stende užrašytą padavimą apie „užkeiktas vestuves“, keliauju toliau.

Galima tik įsivaizduoti vasarą jaukiose poilsiavietėse apsistojusias poilsiautojų kompanijas ir skindantį kepamos mėsos kvapą. Geru oru tokios vietos paprastai tuščios nebūna, todėl džiaugiuosi pasirinkęs vėsų, bet ramybę dovanojantį metų laiką. Regis net ankstyvą rytą čiulbėję paukščiai pritilo ir tik sprunkančios išgasdintos antys nuolat drumstė ramybę. Nuo Panerių turizmo trasa driekiasi keliu, šiek tiek nutolusiu nuo upės ir tik ties Padūkštais pro medžius galima aiškiai matyti Nerį. Kitame krante matosi ir į Nerį įsiliejantis Dūkštos upelis. Šiose vietose žmonės gyvena nuo seno ir prie kelio esantis Padūkštų pilkapynas tai tik patvirtina.

Einant toliau lieknomis ir tiesiomis pušelėmis akį džiuginęs pušynas pradeda tamsėti ir saulėto miško vaizdą keičia vėsus ir tamsus eglynas. Amžino pavėsio plotuose dar likę paskutinio pajuodusio sniego likučiai, o nuo purvynu virtusio kelio gelbsti tik naktį spustelėjęs šaltukas. Saulė dar žemai ir kampu pro medžius krintantis šviesos pluoštas kuria mistiško miško vaizdą. Jei ne spygliuočiai, miškas atrodytų it nespalvotas paveikslas, kuriame dailininkas panaudodamas daugybę pilkos spalvos atspalvių puikiai išryškina išraiškingus medžių siluetus. Tokiu mišku gali eiti negalvodamas, kiek nuėjai ar kiek dar liko eiti.

Monotonija apimti nespėja, kadangi už poros staigių posūkių kelias atveda prie pat Neries. Upė čia siaura ir srauni, o vanduo raibuliuoja per visą jos plotį. Tai Purvės rėva – sielininkų siaubas. Sielininkams pavojingos būdavo ne tik rėvos, bet ir dideli akmenys, kurių šioje Neries kilpoje yra užtektinai. Užplaukus ant kliūties sielininkams tekdavo atrišti sielius, o po to ir vėl sugaudyti, todėl buvo vertinami patyrę sielininkai, kurie mintinai žinodavo visus akmenis ir sielius galėdavo plukdyti net ir naktimis. Paskutiniai sieliai Nerimi plaukė praeito amžiaus VI dešimtmetyje ir nuo to laiko dideli akmenys ir rėvos iš sielininkų kliūčių pavirto gamtos paminklais ir lankytinais objektais.

Ties Purvės rėva Neris yra ne tik sekli, bet ir ypač siaura. Nesunku įžiūrėti kitame jos krante įrengtą poilsiavietę ir greta jos stovintį informacinį stendą. Ten driekiasi Karmazinų pažintinis takas, o Neries regioninio parko įrengtą infrastruktūrą galima pažinti iš toli. Nuo čia abu pažintiniai takai skirtingais Neries krantais veda prieš srovę. Abiejuose krantuose nestinga paupyje stovinčių suoliukų ir poilsiaviečių, tačiau čia randu tai, ko iki šiol dar nemačiau. Ties Purvės rėvos poilsiaviete ant pačio Neries kranto įrengtas lieptelis, o ant jo stovi keista dėžė su rankenėle. Stebina ne tos dėžės vaizdas, bet tai, kad pasukus rankenėlę ta dėžė pradeda kalbėti.

Stebiuosi maždaug taip, kaip animaciniame filme Karlsonas stebėjosi žiūrėdamas į kitą kalbančią dėžę – televizorių. Stebiuosi ne todėl, kad ta dėžė kalba, bet kad toks originalus sprendimas surado vietą pažintiniame take. Gal 10 minučių sukau rankenėlę pasirinkdamas vis kitą meniu punktą ir klausydamas istorijų apie gyvūnus ir paukščius. O dėžė atsipalaiduoti neleidžia, praeina kiek laiko ir garsiu balsu sušunka „elektrytė baigiasi, sukam, sukam rankenytę, sukam“. Sukau, klausiau ir gėrėjausi gražia gamta bei nuotaikingu garso įrašu.

Toliau einanti kairiojo Neries kranto turizmo trasa iki Peklynės kalno driekiasi paupiu. Paupiais ir paežerėmis vedantys maršrutai visada būna vaizdingi, todėl galima mėgautis kiekvienu žingsniu. Kitoje Neries pusėje matosi į Velniakampio kalną kylantys laiptai, kur įrengtos net kelios apžvalgos aikštelės. Kairiojo Neries kranto trasa dar pora kilometrų vingiuoja palei Neries upę prieš srovę kol galiausiai pradeda kilti į kelią pastojusią kalvą. Tai ir yra mistišku pavadinimu legendose minima Peklynės kalva.

Pakilęs aukštyn kelias nutolsta nuo upės ir Neries nebesimato. Priekyje – Karageliškių kaimas. Dar tarpukariu jis buvo gatvinis kaimas, kuriame veikė pasieniečių būstinė, saugojusi netoliese ėjusią Lietuvos-Lenkijos demarkacinę liniją, veikė ir konfiskuotų kontrabandinių prekių parduotuvė. Dabar šiame kaime sustoti priverčia tik kelią užtvėrę vartai. Sako, taip vietiniai saugosi nuo žvėrių, todėl praeinančių ir pravažiuojančių prašome vėl užverti vartus.

Kairiojo Neries kranto turizmo trasoje yra lankytinų objektų, kuriems aplankyti reikia išsukti iš kelio. Vienas tokių – Ausiutiškių konglomeratas, Neries regioninio parko direkcijos vadinamas gamtos sukurta moderniojo meno skulptūra. Tiek šis konglomeratas, tiek mitologinis akmuo „Karvutė“ yra pačioje Neries pakrantėje, todėl tenka mediniais laipteliais nusileisti stačiu šlaitu žemyn, o po to vėl kopti į viršų. Kalorijos dega, tačiau ir jėgos senka, todėl pradedu galvoti apie pasistiprinimą. Pačiu laiku, kadangi patraukęs toliau prieinu Ausiutiškių regyklą. Neabejotinai pati gražiausia maršruto vieta su nedideliu apžvalgos bokšteliu, kuriame įrengta dar viena įdomias istorijas pasakojanti dėžė. Rankenėlę pasuksiu kiek vėliau, kadangi įsitaisęs prabangiame gamtos restorane susiruošiau pietauti.

Čia smagu ir gražu, todėl stebint tolstančių pušynų jūrą ir apačioje didžiąją kilpą pradedančią Nerį, galima visiškai užsimiršti. Visgi dar liko beveik nei pusė kelio, todėl pajutęs jėgų antplūdį patraukiu toliau. Kelias veda maždaug ta vieta, kur tarpukariu buvo demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos. Lietuva Vilniaus krašto okupacijos nepripažino ir nederino valstybinės sienos. Pabrėžiant laikinumą vietomis ribą tarp valstybių žymėjo į šluotas panašios į žemę įsmeigtos ilgos kartys su viršuje surištu šiaudų pundu. Dėl tokio žymėjimo sieną buvo pradėta vadinti šiaudine. Viso to nežinant prie kelio įsmeigta šluota atrodo pakankamai keistai.

Aplankau netoliese esantį Raganų ratą – nedidelį miško plotą, kuriame pušys stebina savo kreivumu ir pasuku link Pinyklos šaltinio, prie kurio net eilė išsirikiavusi. Žmonės vandens čia atvažiuoja iš Vievio ir iš aplinkinių kaimų. Neries slėnio šlaituose šaltinių yra ir daugiau. Rašoma, kad netoli Panerių dvaro upeliais tekėdamas šaltinių vanduo mediniais vamzdžiais buvo nukreipiamas į tvartus, kuriuose tuo vandeniu girdydavo gyvulius. Nuo Pinyklos šaltinio pasuku link Bražuolės stovyklavietės. Ši trasos dalis nėra žiedinė ir ją pasiekus tuo pačiu keliu teks grįžti atgal. Atvykau čia pamatyti kiek įmanoma daugiau, o ne kuo greičiau trasą įveikti, todėl nuvijęs šalin maištingas mintis pasukau link stovyklavietės.

Aukščiau pakilusi saulė įveikė naktinį pašalą ir pavėsingose vietose kelias tapo purvynu. Laimė, tokios atkarpos nėra ilgos ir jas aplenkęs priėjau Kragžlių pilkapyną. Dešinėje kelio pusėje matosi keli sampilai, ant kurių stovi perdegusios žvakutės, o aplink pastebiu bent kelis sakinimo sužalotus medžius. Trasoje galima rasti ne tik vieningo stiliaus Neries regioninio parko informacinius stendus, bet ir stendus, tikriausiai statytus anksčiau, kuriuose minima Kaišiadorių miškų urėdija. Būtent tokiame stende pavaizduotoje trasos schemoje pastebiu pušį, pavadintą „Raganos šluota“. Turėtų būti kažkur netoli, bet nematau jokių nuorodų. Jei tos pušies nėra naujesniuose stenduose, tai gal jos jau nebėra visai? Padaręs tokią išvadą netrukus prieinu erdvią Bražuolės poilsiavietę.

Važiuodamas į šią Neries regioninio parko trasą įsivaizdavau, kad tai bus maršrutas su vienu kitu lankytinu objektu, kuriame kaip vyšnia ant torto spindės Ausiutiškių regykla. Dar nepasiekęs pabaigos buvau nustebęs, jog ši trasa yra tikras pažintinis takas, turtingas ne tik objektų gausa, bet ir gražiais kraštovaizdžiais ir originaliai bei įdomiai pateikiama informacija. Galų gale tai geras pavyzdys, kad ilgi maršrutai ir pažintiniai takai gali būti patrauklūs ne tik žingsnių kolekcionieriams, tačiau ir smalsiems keliautojams, norintiems pažinti savo krašto gamtą, istoriją.

Pažinimui skirtų objektų sumažėjo paskutinėje trasos atkarpoje, einančioje nuo Bražuolės poilsiavietės iki Vievio-Kernavės kelio. Tik dabar eidamas mišku sutikau pirmąjį automobilį ir pagalvojau, kad sezono metu keliauti šia trasa gali būti netaip smagu. Ji skirta ne tik eiti pėsčiomis ar minti dviračiu, bet ir važiuoti automobiliu, kurių vasarą tikrai būna daugiau. Buvau patenkintas savo pasirinkimu šia trasa keliauti būtent dabar ir po truputį artėjau link pabaigos. Teliko tik Pušyno šaltinis, kuris atrodė apleistas ir nevertas papildomo kilometro kelio ir paminklas pasieniečiui J. Kybartui.

Ar eiti link pastarojo kurį laiką abejojau. Pagal informaciniuose stenduose pateiktą trasos schemą link paminklo vedanti atšaka yra trasos dalis, tačiau viduje kankino dvejonės. Jos tik padidėjo priėjus posūkį į Baltramiškį, kurio pakraštyje ir stovi paminklas. Prie kelio stovinčiame informaciniame stende aprašyta pasieniečio žūties istorija, tačiau link pasieniečio kapo kreipia tik viena medinė rodyklė. Minutę laiko pastovėjęs ryžtuosi dar keliais kilometrais prailginti trasos maršrutą, kuris greitai artėja prie 25 kilometrų ilgio.

Iki Baltamiškio nemačiau jokių ženklų ir tik jame pastebėjau keletą baltų rodyklių. Jos ir vedė iki paminklo, kuris, pasirodo,stovi privačioje valdoje. Įrengtas kelio užtvaras, už jo matosi sodyba ir, kaip dažnai tokiais atvejais būna, pakabinta įspėjamoji lentelė „Atsargiai! Piktas šuo!“. Dar viena vyšnia ant torto, tik šį kartą nelabai kokio skonio. Išdrįsau pereiti per kiemą ir suradau Bražuolės upelio slėnyje pastatytą paminklą, tačiau pakili nuotaika jau nebegrįžo. Vaizdingais miškais ir gražiomis pakrantėmis vedusioje trasoje ši atkarpa pasirodė visiškai iškritusi iš konteksto. Kiekybė ne visada reiškia kokybę. Prisiminiau kuprinėje turįs kelis saldainius ir susiradęs juos suvalgiau.

Stovyklavietę, kurioje palikau automobilį, Neries regioninis parkas pavadino Panerių miško parkingu, nors Google į tai dar neatkreipė dėmesio. Nuėjęs daugiau nei 30 kilometrų ją pasiekiau po pietų. Pasijautė nuovargis, bet galva buvo pilna įspūdžių. Panašu, kad Kairiojo Neries kranto turizmo trasa yra ilgiausias pažintinis takas Lietuvoje, bet dėmesio jis vertas ne tik dėl ilgio. Tie 25 kilometrai gali atrodyti bauginančiai ir tikėtina, kad juos įveikus kūnas jausis pavargęs, tačiau patirti įspūdžiai išlieka kur kas ilgiau nei jaučiamas fizinis nuovargis. O įspūdžių šioje trasoje buvo daug.

2 komentarai

Atsakyti

tinklapis labai estetiškas ir informatyvus. Būtų dar naudingesnis, jei maršrutus pavaizduotų žemėlapyje

Atsakyti

Ačiū už įvertinimą. Visą techninę informaciją galima rasti skiltyje pažintiniai takai paspaudus ant dominančio objekto.

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *