Pageluvio ežeryno takas – nepakliuvęs į knygą, bet vertas būti joje

Knygos „Nesėdėk namuose. 100 Lietuvos pažintinių takų” antrajame leidime galėjo atsidurti Pageluvio ežeryno takas. Jį rekomendavo Kurtuvėnų regioninis parkas, tačiau dėl tam tikrų priežasčių jo ten neatsirado. Viena priežastis labai paprasta – šiame pažintiniame take nebuvau lankęsis. Atkakliai laikiausi šio principo ir nemanau, kad dėl jo nukentėjo knygos kokybė. Greičiau priešingai – knygoje yra tik patikrinti takai, nueiti nuo pirmo iki paskutinio metro. Principingas likau iki galo, o apsilankyti take trukdė tiek knygos pagengimo terminas, tiek metų laikas. Pageluvio ežeryno takas į pirmąjį Lietuvos pažintinių takų šimtuką nepateko ir čia, kaip savo knygoje „Skerdykla Nr. 5” nuolat kartoja Kurt Vonnegut, nieko nepadarysi.

Viskas, ką galėjau padaryti, tai apsilankyti šiame take jau pasirodžius antrajam knygos leidimui. Lengva žadėti kai tai beveik neišvengiama. Bent jau mano atveju. Ir tikrai, įvyko tai, kas turėjo įvykti. Privažiavęs Geluvos ežerą matau didelę laisvalaikio erdvę, paplūdimį ir užkandinę su vaizdu į gražią panoramą. Kavos nusipirkti negaliu, užkandinė dar neveikia, dar ne sezonas. Prie pat automobilių stovėjimo aikštelės stovi informaciniai stendai. Juose ne tik Pageluvio ežeryno tako schema, bet ir kiti Kurtuvėnų regioninio parko maršrutai pažymėti. Viskas aišku ir gražu, tik tuo pasidžiaugti šiek tiek trukdo prabudęs kaltės jausmas. Matyt ir tai neišvengiama.

Priėjęs Geluvos ežero paplūdimį suku dešinėn. Į tą pasę rodo dvi mėlynuose kvardatėliuose pavaizduotos rodyklės. Prie vienos parašyta „Pageluvio ežeryno didysis takas 5-D”, prie kitos – „Pageluvio ežeryno mažasis takas 5-M”. Pageluvio ežeryno takas turi du maršrutus, didįjį, kurio ilgis siekia 7,2 kilometro ir mažąjį, vos 2,5 kilometro ilgio. Planuoju rinktis ilgesnįjį, tačiau kol jų maršrutai sutampa, nesuku galvos.

Už poros šimtų metrų takas pradeda kilti į kalvą. Tai Barsukyno ozas, o jo aukščiausioje vietoje stūkso Pageluvio I piliakalnis. Prie jo viršuje augusios pušies 1863 metų sukilėliai duodavo priesaiką. Nors šlaituose yra medžių, nuo viršaus atsiveria gražus vaizdas į Barsukyno ežerą. Manoma, kad tokį vardą ežeras gavo dėl ozo šlaite įsikūrusių barsukų. Piliakalnio viršuje įrengti suoliukai – puiki vieta atokvėpiui, tik dar anksti. Kaip ten lietuvių liaudies patarlė sako – ilsėtis prieš pavargstant yra tinginystė?

Ozas baigiasi ir nusileidęs žemyn takas pasiekia trečią ežerą šiame maršrute. Tiesa, prieš pat jį išsiskiria didžiojo ir mažojo Pageluvio ežeryno takų maršrutai – didysis eina tiesiai, mažasis – suka kairėn. Pageluvio ežeryno vaizdai palieka gerą įspūdį, todėl keliauju tiesiai – noriu pamatyti kiek įmanoma daugiau. Iš viso Pageluvio ežeryne telkšo daugiau kaip 10 ežerėlių. Įprasta sakyti, jog ežerų kraštas yra Aukštaitijoje, todėl stebėti tokią ežerėlių koncentraciją Kurtuvėnų regioniniame parke yra kiek netikėta. Tebūnie jie ir nedideli, kaip ir šis – Dubuko ežeras, su apaugusiais krantais ir į vandenį pavirtusiais medžiais.

Vaizdinga tako atkarpa palei Dubuką baigiasi stačia įkalne, kurią įveikęs išvystu Širvos ežero vandenis. Ežeras turtingas augalija ir gyvūnija, o jo vanduo išsiskiria žalsvu atspalviu. Tuo įsitikinti sunku, kadangi prie pat vandens prieiti negalima, o iš toliau vanduo atrodo melsvas. Kadangi takas pavadintas ežeryno vardu, tai ežerams dėmesio netrūksta. Prie kiekvieno ežerėlio stovi po informacinį stendą. Kurtuvėnų regioniniam parkui būdinguose inkilo formos stenduose yra ir informacija apie objektus, ir maršruto schema, ir ženklinimas su rodyklėmis.

Kalvotu reljefu vedantis miško takas pasiekia miško kelią. Toliau maršrutas driekiasi būtent juo. Keičiasi miško vaizdai, keičiasi ir ėjimas. Spartesniu žingsniu keliauju beveik iki pat plento Kryžkalnis – Šiauliai. Nuo ten, palei Kurtuvos upelį vedančiu miško keliu, prieinu Zuikiškės ąžuolą. 32 metrų aukščio miško galiūnas yra aukščiausias ąžuolas visame Kurtuvėnų regioniniame parke. Visai netoli ąžuolo telkšo dar vienas ežerėlis – Kurtuvos. Tai tas ežeras ir tas upeliukas, nuo kurių pavadinimo kilo ir Kurtuvėnų miestelio pavadinimas.

Bijotės ežeras šiame maršrute yra šeštasis ir pats didžiausias. Taip pat ir pats skaidriausias, kitados priklausęs Kurtuvėnų dvarui. Rašoma, jog ežere galima išvysti maisto ieškančius kormoranus. Tik ne toje vietoje, kur maršrutas priartėja prie ežero, kadangi krantai apaugę vešlia augmenija ir matomumas prastas. Vaizdingų šio ežero vietų galima pamatyti kliaujant Kurtuvos taku, kurio maršrutas nuo čia sutampa su Pageluvio ežeryno tako maršrutu.

Kad pamatyti septintąjį ežerėlį reikia išsukti iš kelio. Tai Juodežeris – liūninio tipo ežerėlis, vienas mažiausių regioniniame parke. Nueinu ir iki jo, sąžiningai aplankydamas visus pažintiniame take išvardintus lankytinus objektus.

Apie 200 metrų atstumas skiria ir Niaukos ežerą nuo miško kelio, kuriuo eina maršrutas. Tai aukštapelke virstantis liekaninis ežeras, prie kurio artėjant pradeda liūliuoti miško paklotė ir drėkti batai. Tenka labai atidžiai rinktis vietą kur dėti koją, kadangi priešingu atveju namo teks grįžti šlapiais batais. Ežere, jei šią vietą dar taip galima vadinti, gausu vandens lelijų, kurios yra šio pažintinio tako simbolis.

Nepamenu, kuriuo taku ar maršrutu eidamas iki šiol mačiau daugiausiai ežerų, tačiau dabar neabejoju, jog Pageluvio ežeryno take šį rekordą pagerinau. Aplankęs ežerus ir sukoręs 7 kilometrų atstumą vėl atsidūriau prie Geluvos ežero. Tiek didysis, tiek mažasis Pageluvio ežeryno takai yra žiediniai maršrutai, kuriais keliauti reikia prieš laikrodžio rodyklę. Vieta atrodo populiari, jau dabar visi automobiliai netelpa automobilių stovėjimo aikštelėje. Netrūksta ir šeimų su vaikais, kuriems mažasis takas yra pats tas.

Turiu pripažinti, kad Kurtuvėnų regioninio parko rekomendacija buvo gera. Vertas dėmesio maršrutas, tik gaila, kad jame nebuvau lankęsis anksčiau. Nieko nepadarysi. Kita vertus, Kurtuvėnų regioniniame parke yra tiek pažintinių takų ir maršrutų, kad jiems būtų galima išleisti atskirą knygutę. Tik jei vadovautis tuo pačiu principu – skelbti tik aplankytus takus ir maršrutus, į šį regioninį parką teks grįžti dar ne kartą. Galiu pažadėti, juk tai – beveik neišvengiama.