Mergiškių žiedas – vienintelis toks pasaulyje

Atlikęs namų darbus Karališkuoju vieškeliu važiuoju į Aukštadvarį. Informaciją apie Mergiškių žiedą, ilgiausią pėsčiųjų ir dviračių maršrutą Aukštadvario regioniniame parke, besidriekiantį ratu net 24 kilometrus, susirinkau iš anksto. Neseniai keliavau Rangavos žiedu, taip pat prasidedančiu Aukštadvaryje ir tada įsitikinau, kad miestelyje aiškios informacijos apie jį trūksta. Ne išimtis ir Mergiškių žiedas. Atvažiavęs prie Aukštadvario regioninio parko lankytojų centro, kur teoriškai prasideda abu žiedai, informacinių stendų net neieškau. Socialiniuose tinkluose skaičiau, jog visai neseniai atnaujintas maršruto ženklinimas, o internete surastą maršruto schemą išsisaugojau telefone, todėl į gero pusdienio žygį leidžiuosi ramiai.

Žinau, jog maršrutas nuo Aukštadvario centro suka link Semeliškių. Tiksliau – link Velnio duobės, iki kurios – 4 kilometrai. Pradžioje einu šaligatviu palei gatvę, kuri kylą į kalvą, o po to leidžiasi žemyn. Čia Aukštadvaris ir baigiasi. Asfaltuotas kelias kalvotu reljefu driekiasi tolyn, bet man reikia sukti kairėn. Kairėje kelio pusėje, už visos eilės palapinių, riaumoja kartingai. Štai iš kur tas garas, girdimas visame Aukštadvaryje. Minutėlę stebiu ratus sukančius lenktynininkus, o tada link miško vedančiu keliu patraukiu tolyn. Tas kelias yra dulkėtas žvyrkelis, kelias, kokiu eiti nemėgstu labiausiai.

Netrukus prasideda miškas, o sulig juo ir Mergiškių kraštovaizdžio draustinis. Prie miško stovinčiame stende surašyti lankytini objektai ir atstumai iki jų. Stende matau ir schemą, gal ji Megiškių žiedo? Deja. Pasitikrinęs žiedo schemą matau, kad daugelį čia nurodytų objektų aplankysiu. Kelias valandas keliausiu Mergiškių kraštovaizdžio draustinio takais ir keliais, bus proga gerai jį pažinti. Bus daug kalvų, daubų ir duobių, iš kurių pati žinomiausia – Velnio duobė. Tai pirmasis lankytinas objektas šiame maršrute.

Iki Velnio duobės automobilių eismas gana intensyvus. Nuo dulkių neuždusau, bet iš viso maršruto tai ėjimui nedraugiškiausia atkarpa. Automobiliai nuolat atvažiuoja ir išvažiuoja, norinčių pamatyti didžiausią duobę Lietuvoje netrūksta. Velnio duobė yra 200 metrų skersmens, o gylis siekia 40 metrų. Aplink duobę veda Paslapčių takas, kuriuo einant galima nusileisti į patį dugną. Ne vieną kartą čia lankiausi, todėl šį kartą tik pasižvalgau iš apžvalgos aikštelės, įrengtos duobės šlaito viršuje.

Už Velnio duobės kelias leidžiasi žemyn, kol priekyje pasimato vanduo. Tai Škilietų ežerai, kurių pavadinimas asocijuojasi su skeletais. Spėju, tai tik žodžių skambesio panašumas. Visgi ne, senovėje žmonės pastebėjo, kad Velnio duobėje paskendusių gyvulių griaučiai išplaukdavo į šiuos ežerus. Vadinasi, nuojauta neapgavo, sąsaja tarp Škilietų ir skeletų yra tiesioginė.

Eidamas iki Velnio duobės galvojau, kad šis maršrutas labiau skirtas važiuoti dviračiu ar automobiliu. Juk jis veda keliu. Už Škilietų ežerų savo nuomonę pradedu keisti. Į kalną kylančiame kelyje žioji tekančio vandens išgraužti grioviai, todėl savo automobilį saugantis vairuotojas vargu ar čia važiuotų. Tiesa, dar prasidėjus miškui pamačiau ir maršruto ženklinimą – baltas lenteles su raudonos ir geltonos spalvos skrituliu. Tokią išvadą, kad tai maršruto ženklinimas, padariau pats. O ką daugiau galvoti kai keliaudamas matai tik tokius ženklus?

Keliu užlipęs aukštyn atsisuku pasižiūrėti į Škilietų ežerus. Šis vaizdas – vienintelis toks pasaulyje. Labai jau skambus šūkis, bet ar gi ne tiesa? Nesitikėjau to iš Aukštadvario regioninio parko. Maršruto schemą žiedo pradžioje pakabinti neįstengia, o štai ėmė ir sugalvojo tokią originalią stotelę maršruto įspūdžiui sustiprinti. Įkvepia tokie dalykai, net žingsnį paspartinu.

Oras geras, nuotaika puiki, jau beveik ir užmiršau tą dulkėto žvyrkelio atkarpą. Vienas malonumas keliauti miško keliuku, kuris atveda tiesiai prie Pamiškės piliakalnio. Jis elektrifikuotas – jo viršuje stovi stulpas ir per jį eina oro linija. Ko gero sovietinių laikų palikimas, kai piliakalniai nieko nereiškė. Anot legendos, ant vienos aukščiausių apylinkių kalvų kitados stovėjo medinė pilis. Neatsilaikę prieš kryžiuočių antpuolį pilies gynėjai pilį padegė ir patys žuvo liepsnose. Istorija liūdna, o štai užlipus ant viršaus panorama atsiveria visai nebloga.

Nulipu nuo piliakalnio ir patraukiu link Mergiškių akmens, iki jo 1,5 kilometro. Žingsniuoju kalvotu Aukštadvario regioninio parko reljefu ir stebiuosi tų nelygumų pavadinimais – kalvos, gūbriai, kalvagūbriai, daubos, kalvatrakiai, lobai ir raguvos. Teks grįžus enciklopediją atsiversti, nes kalvatrakių ir lobų pavadinimus išgirdau pirmą kartą. Pagaliau kelias išveda į vieną iš daubų, kurioje, medžių paunksmėje, įrengta atokvėpio vieta. Visai šalia stūkso kalva. Nebūčiau dėmesio atkreipęs jei ne stovintis informacinis stendas prie jos. Tai senosios Mergiškių kapinės, menančios XVIII – XIX amžių. Jose palaidota ir Mergiškių dvaro šeimininkė.

Pamiškėje randu ir Mergiškių akmenį. Tiksliau, visą jų grupę. Jie išrikiuoti šiaurės kryptimi, o didžiausiame matyti iškaltos duobutės. Sako, tie akmenys šventi, turi gydomųjų galių, todėl jų negalima nei statybose, nei kitur naudoti. Sergantys žmonės čia sveikatos prašo, o atsidėkojimui palieka monetų. Jų ir dabar čia yra. Šie akmenys yra baltiškojo laikotarpio apeigų vieta.

Toliau keliauju miškovežių išmaurotu keliu kol baigiasi miškas. Dabar įvairiais vardais apibūdinamas šio krašto reljefas matosi dar geriau. Ne atskirais objektais o bendru kraštovaizdžiu čia gėrėtis reikia. Tame kraštovaizdyje it koks svetimkūnis kyšo virš medžių iškilęs Gedanonių radijo ir televizijos retransliavimo stoties bokštas. Pagalvojau, gal jis stovi ant Gedanonių kalvos? Tačiau ne, kalva yra šiek tiek toliau ir ją prieinu už dešimties minučių.

Užlipęs kalne suformuotais laiptais randu į medžių tankmę vedantį taką. Matyt čia dar ne aukščiausia vieta, taku lipu dar aukščiau. Priekyje pasirodo apžvalgos bokštelis. Turbūt jis pastatytas kai aplinkiniai medžiai buvo daug žemesni, kadangi dabar aukštų medžių apsuptyje jis atrodo beviltiškai. Ne ką geresnis vaizdas atsiveria ir nuo jo viršaus. XIX amžiaus pabaigoje ant kalno caro kareiviai buvo pastatę medinį bokštą – „majaką”. Kadangi Gedanonių kalva yra aukščiausia Aukštadvario kalvyne ir stūkso svarbių kelių sankirtoje, ji keliautojams buvo kaip orientyras.

Nuo kalvos leidžiuosi jau kitais laiptais, vedančiais link atokvėpio vietos. Kaip tyčia, savo pietus prieš minutę suvalgiau sėdėdamas ant apžvalgos bokštelio laiptų. Čia būtų patogiau, bet jau vėlu. Praeinu pro kryžkelėje stovinčią Mergiškių žiedo rodyklę ir per kalvas vingiuojančiu dulkėtu keliu išeinu iš Aukštadvario regioninio parko teritorijos. Visai smagu keliauti šildant pavasarinei saulutei, tačiau vasarą čia laukia karščio išbandymas. Jokio medžio, jokio šešėlio, net kilometrai atrodo ilgesni nei per mišką vedančiose atkarpose.

Žvyrkelis baigiasi ir prasideda tiesus it styga asfaltuotas kelias, išryškinantis kalvotą reljefą. Jis veda tiesiai link Gelionių kalvos. Ant jos stovintis oro erdvės stebėjimo ir kontrolės postas matomas iš tolo. Kalvos aukštis kiek mažesnis nei Gedanonių, tačiau pagal atsiveriančią panoramą ji pastarąją pranoksta kartais. Nors ir nėra stendo su užrašu „Šis vaizdas – vienintelis toks pasaulyje”, tai geriausia apžvalgos vieta visame Mergiškių žiede.

Du stendai su tokiais užrašais stovi visai šalia Gelionių kalvos. Vienas jų žymi kalvos šlaite esantį Ustronės riedulyną, padavimuose vadinamą Akmenų kalnu. Ledyno iš Suomijos atvilkti akmenys dengia didelę dalį stataus šlaito, taip apsaugodami jį nuo griuvimo. Link šios vietos veda takelis, ties kuriuo prie kelio stovi rodyklė. Jei susidarys įspūdis, kad link Ustronės riedulyno reikia eiti per gyventojo kiemą, žinokit, ne jūs pirmas, kuris taip pasijautėt.

Antrasis stendas, žymintis išskirtinė vietą, yra prie pat Gelionių kalvos viršaus. Nuo čia takelis veda link Antveršio duobės, o keliu paėjus pora šimtų metrų yra kita – Gelionių duobė. Neasunku atspėti, jog tos duobės yra vienintelės tokios pasaulyje. Dydžiu Velnio duobei jos neprilygsta, tačiau abi jos turi savų paslapčių.

Šalia Mergiškių kalvų miško kadaise buvo Polesės palivarkas. Dabar jis sunykęs, o jo vietą žymi vienintelis išlikęs reliktas – kryžius. Tikriausiai būtent dėl jo Mergiškių žiedo maršrutas daro vingį. Dar vienas posūkis ir prasideda paskutinioji link Aukštadvario vedanti miškinga atkarpa.

Paskutinis sustojimas Megiškių žiede yra Albinavos palivarkas ir prie jo esanti, jau ketvirtoji šiame maršrute, Albinavos duobė. 1903 metais Albinavos palivarką įsigijo bajoras Ignotas Mališauskas. Jis duobės šlaitą išgrindė akmenimis, o vandens telkinį išvalė ir įžuvino. Būta ir pirtelės. Pasak senų žmonių pasakojimų, šioje duobėje tūno velnio motinų motina. Nelabai drąsu turėtų būti išėjus iš pirties šokti į vandenį kai tokios legendos sklando.

Artėjant prie Aukštadvario vėl nebesimato ženklinimo. Kokia Mergiškių žiedo pradžia, tokia ir pabaiga. Nepaisant to, Mergiškių žiedas paliko geresnį įspūdį nei Rangavos. Nemažai teko eiti tiek žvyrkeliu, tiek asfaltuotu keliu, tačiau kalvotas Aukštaitijos regioninio parko kraštovaizdis su maršrutu apjungtais gamtiniais objektais apsijungė į smagią patirtį. Puiki 5 valandų trukmės Aukštadvario regioninio parko prezentacija. Pakeliui ir žiedų pasirinkau. Neatsitiktinai, juk maršrutas pavadintas žiedu.

Prieš daugelį metų keliaudamas po Čekiją buvau parsisiuntęs į telefoną šios šalies gidą rusų kalba. Važiavau iš miesto į miestą juos apžiūrinėdamas ir beveik kiekviename iš jų gidas siūlė sustoti prie paminklo, skulptūros ar kito panašaus objekto, apie kurį tame gide buvo prierašas „единственный в своем роде”. Suprask – jis vienintelis toks. Gal trečiame mieste tą gidą ištryniau, jame dauguma objektų buvo „vieninteliai tokie”. Vienu metu eidamas Mergiškių žiedu irgi pagalvojau, ar nebus perlenkta lazda su vienintelėmis tokiomis vietomis pasaulyje. Idėja graži, bet reikalingas ir saikas? Jo Aukštadvario regioninis parkas neprarado, bent jau Mergiškių žiede, kuris irgi – vienintelis toks pasaulyje.