Lietuvos regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose gausu pažintinių takų, parodančių gražiausias šalies vietas ir su jomis supažindinančių. Pajūryje esančiam Pajūrio regioniniam parkui gražių kraštovaizdžių tikrai netrūksta, tačiau čia įrengti takai, kurie pirmiausia skatina gyventi sveikai. Jau pats pavadinimas „Sveikatos takai“ kviečia pažvelgti į vaikščiojimą ne tik kaip į pažinimo būdą, bet ir kaip į sveikatai naudingą veiklą. Grynas pušynų oras ir graži pajūrio gamta leidžia nesunkiai suderinti pažinimą su sveikatai naudingu judėjimu, todėl ankstų vasaros rytą važiuoju į Karklę tikėdamasis praleisti laiką ir sveikai, ir įdomiai.

Visi sveikatos takai yra žiediniai maršrutai bei įrengti taip, kad būtų galima jais žingsniuojant apeiti vieną didelį ratą. Galima rinktis vieną taką, galima eiti kartu visais ir pradėti galima faktiškai bet kurioje vietoje, bet šių takų pradžių pradžia yra Karklėje. Senos žvejų gyvenvietės pakraštyje, prie raudonų plytų namo, kuriame įsikūrusi Pajūrio regioninio parko direkcija, matosi keli informaciniai stendai. Juose galima rasti ne tik Sveikatos takų schemą, bet ir sąrašą faktų apie fizinį aktyvumą. Vienas jų skelbia, kad suaugusiam žmogui per dieną rekomenduojama nueiti 8 tūkstančius žingsnių. Panašu, kad šiandien laukia dviejų dienų norma, todėl nieko nelaukdamas patraukiu Sveikatos takais.

Kryptį rodo ant medinių stulpelių įrengtos rodyklės, todėl maršrutą rasti nesunku. Kad būtų dar aiškiau – kiekvienas takas pažymėtas skirtingų spalvų rodyklėmis. Karklėje prasidėjęs takas pažymėtas raudona spalva ir yra 4 kilometrų ilgio. Iki pat Olando kepurės automobilių stovėjimo aikštelės jis eina šaligatviu, vėliau – pėsčiųjų ir dviračių taku. Ankstų vasaros rytą automobilių pravažiuoja vos vienas kitas, o rūke paskendusiame pajūryje viešpatauja ramybė. Keista stovėti visiškai tuščioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kadangi dienomis čia lankytojų tikrai gausu. Prie kelio įrengta rodyklė kreipia į Olando kepurės pusę, miške matau dar vieną, bet ten, kur miško takai veda į kairę ir į dešinę, ženklinimo daugiau neberandu. Tik priėjęs ant skardžio įrengtą apžvalgos aikštelę vėl pamatau raudonos spalvos rodykles, bet ramybe dabar džiaugiuosi jau ne vienas.

Lietuvos pajūryje saulę įprasta palydėti o ne sutikti. Ji jau prieš 3 valandas patekėjo, bet vis dar neišsisklaidė nakties rūkas, vis dar jaučiasi nakties vėsa, o jūra vos vos banguoja, tarsi dar neatsibudusi iš miego. Stovint ant skardžio lengva prarasti laiko pojūtį, bet tuo pačiu nekantrauju Sveikatos taku keliauti toliau, nes dabar jis eina palei jūrą. Žingsniuoju skardžio viršumi link Karklės neatitraukdamas akių nuo jūros. O jei taip eiti ne kilometrą, o dešimtis ar šimtus kilometrų? Būtent toks yra Jūros takas, kuris driekiasi Baltijos jūros pakrantėmis neaplenkdamas ir Lietuvos. Šio tako ženklinimą sutinku labai dažnai ir akivaizdu, kad šis maršrutas paženklintas tikrai gerai. Kelis šimtus metrų Raudonasis takas vingiuoja mišku, o tada išveda į akmenuotą pajūrio pakrantę. Toks vaizdas kiek neįprastas mūsų akiai, kuri įpratusi matyti tik nesibaigiančius smėlio paplūdimius. Tokiu pajūriu einu iki Karklės, kur paplūdinio pakraštyje įkastas stulpelis su rodykle priverčia atsisveikinti su jūra. Maršrutas veda beveik pro Karklės kaimo kapines, kurios yra beveik kopose. Tai arčiausiai jūros esančios kapinės, kuriose, pasak vietinių, buvo laidojami skenduoliai. Dauguma kapų – evangelikų liuteronų, todėl gegužės mėnesį čia švenčiama Kapinių diena ir aukojamos mišios už mirusiuosius po atviru dangumi.

Prisilietus prie laukinės gamtos Olando kepurės kraštovaizdžio draustinyje teliko skersai pereiti Karklę. Ši gyvenvietė – vienintelis išlikęs žvejų kaimelis ant jūros kranto, išlaikęs etnografinį savitumą. Kad pamatyti ir pajausti tą savitumą reikėtų išklysti iš Sveikatos tako, kadangi iki jo pabaigos liko apie pusę kilometro. Pakeliui nebent pavyks pamatyti vieną kitą šiam kraštui būdingos architektūros pastatą ar skulptūrą „Kompasas“, kol priekyje pasirodys Pajūrio regioninio parko direkcijos pastatas.

Geltonasis takas yra trumpesnis – 3,5 kilometro ilgio. Jis kelią Klaipėda – Karklė kerta dviejose vietose, ten ir patogiausia pradėti juo keliauti. Aš pasirinkau Kukuliškes, kaimą, esantį link Klaipėdos, pro kurį praeina du Svaikatos takų maršrutai. Šioje vietoje prasideda Litorinos pažintinis takas, nuo čia patogu keliauti link Kukuliškių piliakalnio ar Memel-Nord gynybinių įtvirtinimų, todėl automobilio pastatymu gali būti problemų. Pirmiausiai vadovaudamasis rodyklėmis patraukiu į kitą pusę nei jūra – gražesniąją maršruto dalį pasiliksiu pabaigai. Tako pradžia kiek nemaloniai nustebina vesdama dilgėlėmis ir kitokiomis žolėmis užžėlusiu keliuku kai lygiagrečiai jam eina visai padorus kelias. Sušlapęs batus ir surinkęs voratinklius galiausiai išeinu į tą patį lygiagretų kelią taip iki galo ir nesupratęs tokio tako rengėjų sprendimo. Per žolę gali tekti bristi ir kituose Sveikatos takų maršrutuose, todėl verta atkreipti dėmesį į perspėjimą dėl erkių.

Kelias tapo geresnis, o miškas – gražesnis, todėl ir eiti smagiau. Netrukus Geltonasis takas išveda į miško tiesiąją, kurios gale, daugiau nei už kilometro, Olando kepurės automobilių stovėjimo aikštelė. Čia prieš daugiau nei valandą buvo visiška ramybė, o dabar jau renkasi pirmieji gamtos mylėtojai. Nusipirkti puodelį kavos ir atsistojus ant skardžio įrengtoje apžvalgos aikštelėje pajausti gamtos didybę – tokių potyrių vedini žmonės traukia link Olando kepurės. Dar kartą bandau surasti ženklinimą link skardžio ir dar kartą nepavyksta. Kadangi turiu įprotį visada nusifotografuoti tako schemą, tai teisingą kelią randu nesunkiai. Tik čia tų takų gausybė – Sveikatos takai, Litorinos pažintinis takas, Jūros takas ir Camino Lituano maršrutas. Turiu pripažinti, kad Jūros tako ir Camino Lituano maršruto ženklinimas puikus, o Sveikatos takų rodyklių vietomis reikėtų daugiau ir aiškesnių.

Šių takų maršrutai vietomis išsiskiria, o vietomis eina kartu. Visų jų ženklinimas skirtingas, todėl tarpusavyje nesimaišo. Prisiminiau, kaip prieš kelis metus vaikščiodamas Litorinos pažintiniu taku ėjau mistiškai atrodančiu rūke paskendusiu mišku. Ir koks deja vu jausmas apėmė, kai maršrutui nusileidus prie jūros vėl patekau į rūke paskendusį mišką. Gal čia rūkas būna visada? Dabar jau rūkas tvyrojo ne tik miške, bet ir virš jūros, pasidarė visiškai vėsu. Palei jūrą Geltonasis takas eina apie kilometrą, gal kiek daugiau, o tada, susijungęs su Mėlynuoju taku, pasuka nuo jūros. Čia abiejų takų maršrutai sutampa, todėl užkilęs į kalną ir pasiekęs kelią apsisuku ir žingsniuoju atgal, įsivaizduodamas, jog dabar jau einu Mėlynuoju taku.

Netoli šios vietos yra du lankytini objektai, tačiau norint juos pamatyti reikės kiek išklysti iš maršrutų. Arčiausiai jūros esantį ir neseniai atrastą Kukuliškių piliakalnį patogiausia pasiekti einant Litorinos pažintiniu taku. Jis yra link Karklės už kelių šimtų metrų. Pajūryje link Klaipėdos stūkso nuo karo laikų likę betoniniai Memel-Nord įtvirtinimai, iki kurių taip pat šimtas ar pora šimtų metrų. Turbūt neverta priekaištauti, kad maršrutai neveda pro pat šiuos objektus, juk tai Sveikatos, o ne pažintiniai takai.

Einant Mėlynuoju taku jūros faktiškai nesimato ir netrukus maršrutas pradeda tolti nuo jos. Tenka kopti į kalną ir stebėti kaip pajūrio pušyną keičia lapuočių medžių plotai. Po kiek laiko vėl tampa šviesiau ir lapuočius keičia pušynai, jų Girulių miške gausu. Jūros ošimo seniai nebesigirdi, tačiau ausį pasiekia traukinio dundėjimas. Kažkur netoliese yra geležinkelio bėgiai. Mėlynojo tako ilgis – 4,5 kilometro, todėl šiek tiek užtrukau eidamas, kol priekyje išvydau Kalotės ežerą. Takas atveda tiesiai į poilsiavietę, prie kurios įrengtas plaukiojantis lieptelis. Vanduo nepermatomas, o vidutinis gylis ežere vos 1 metras, todėl neatrodo tinkamas maudynėms. Už tai migruojantiems paukščiams pavasarį ir rudenį jis labai patinka, todėl yra įtrauktas į botaninį-zoologinį draustinį.

Labiausiai čia nustebina ne Kalotės ežeras, o poilsiavietėje stovintis Sveikatos takų stendas, pasak kurio, yra ir ketvirtas maršrutas. Jį surasti gali tik tie, kurie Sveikatos takais pasiekia Kalotės ežerą. Čia jau panašu ne į dvigubą, bet į trigubą dienos žingsnių normą, tačiau pirmiausiai reikia pabaigti žygiuoti Mėlynuoju taku. Vingiuodamas mišku ir ratu apeidamas Kukuliškius maršrutas artėja prie pabaigos. Iki jos lieka tik Geltonuoju taku jau praeita dilgėlėmis apaugusi tako dalis. Dabar aš jau gudrus ir lygiagrečiai einančiu keliu pabaigą pasiekiu sausais batais ir be jokių voratinklių.

Panašu, kad Žaliasis takas įrengtas kiek vėliau, ne iš karto su visais kitais. Gal dėl vieno naujo maršruto visų informacinių stendų keisti neapsimokėjo (Žaliasis takas pažymėtas tik stende prie Kalotės ežero, kituose stenduose šio maršruto nėra), tačiau internete paskelbti aktualią informaciją neturėtų būti sunku. Gera žinia yra ta, kad prie šio tako galima privažiuoti ir automobiliu. Važiuoti reikia į Kalotę ir pačiame gyvenvietės pakrašty susirasti Miško gatvę. Jos pabaigoje, dilgėlių draugijoje stovi Sveikatos takų informacinis stendas, kurio vienoje pusėje yra tako schema su Žaliuoju taku, kitame – dar be jo. Nuo čia takas iš karto pasuka link geležinkelio bėgių, kuriais dundantį traukinį girdėjau eidamas Mėlynuoju taku. Akivaizdu, kad čia galima atvykti ir traukiniu. Palei bėgius žygiuoju daugiau kaip kilometrą, o per tą laiką pradunda dar vienas traukinys.

Vėliau takas pasisuka link Kalotės ežero ir po kurio laiko pamatau jau pažįstamą poilsiavietę. Žemėlapyje pastebiu netoliese esančią apžvalgos vietą, tačiau tai tik dar vienas priėjimas prie ežero, iš kur jį galima geriau apžvelgti. Maršrutas artėdamas prie gyvenvietės veda netoli ežero kranto, tačiau daugiau priėjimo prie vandens nėra. Čia vėl pakaitomis keičiasi tai pušynai, tai lapuočių miško plotai, bet vaizdingumu Žaliasis maršrutas, kurio ilgis apie 3km, neprilygsta Raudonajam ir Geltonajam maršrutams, kurie yra patys vaizdingiausi.

Sveikatos takai kiek primena Kulautuvos sveikatingumo takus, kurie išsidėstę miškuose palei gyvenvietę. Skirtumas toks, kad čia visi maršrutai susijungia į vieną sistemą, o ten įrengtos tiesiog atskiros trasos. Sveikatos takai dar ir sudegintas kalorijas skaičiuoja. Lentelės skelbia, jog nuėjus 1,5 kilometro sudeginame tiek kalorijų, kiek jų yra porcijoje grietininių ledų, nuėjus 4 kilometrus – kaip mėsainyje, o įveikę 10 kilometrų atstumą sudeginame visas iš suvalgytos šeimyninės picos gautas kalorijas. Žvilgtelėjęs į savo nueitus kilometrus pagalvojau, kad šiandien galėsiu sau leisti ne tik sočius pietus, bet ir sočią vakarienę.

Vienas komentaras

Atsakyti

Žalias takas atsirado labai ką tik, kadangi Pajūrio RP ir Klaipėdos rajono TIC įgyvendintas projektas patiko Klaipėdai ir Klaipėda daro savo takų sistemą, kuri ties Kalotės ežeru susikerta ir apsijungia į vieną bendrą. Dabar galima takai ateiti iki Olandų kepurės iš Klaipėdos nuo Vasaros estrados kažkur prasideda. Internete papildyta bus kai viskas susitovės.

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *