Punios šilas iš antro karto

Yra Lietuvoje kelias, iki kurio pabaigos likus maždaug 8 kilometrams, stovi ženklas, jog tai – akligatvis. Spėkit, kur jis yra. Veda link Dieveniškių į apendikso formos teritoriją, įsiterpusią į Baltarusiją? Geras spėjimas, bet ne. Ten kelias nesibaigia, jį pertraukia valstybinė siena. O ir tokio ženklo nėra. Šis kelias yra akligatvis tiesiogine to žodžio prasme, kadangi veda jis į unikalią gamtinę teritoriją, iš visų pusių apsuptą vandens. Taip, tai Punios šilas, apjuostas 19 kilometrų ilgio Nemuno kilpos. Atvažiavus keliu nuo Alytaus, tuo pačiu keliu teks ir grįžti. Pasirinkimo nėra. O tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl Punios šilas yra tokia vertinga teritorija.

Rašoma, jog kitados čia buvo kunigaikščių medžioklės plotai ir mišką kirsti buvo draudžiama. Šį mišką nuo bet kokios veiklos patikimai saugojo ir Nemuno vandenys. Tai padėjo iki mūsų dienų išlikti žmogaus ūkinės veiklos nepaliestam miškui, vienai vertingiausių Lietuvos sengirių. Medžių amžius čia beveik 2 kartus viršija kituose miškuose augančių medžių amžių. Aptinkama daugiau nei 100 saugomų rūšių, o visus šimtamečius ąžuolus sunku ir suskaičiuoti. Vertinga ir saugoma teritorija, todėl žmonės laisvai lankytis gali tik nedidelėje Punios šilo dalyje. Tai daliai šįkart ir skirsiu visą dėmesį, kadangi per paskutinius metus ji pasikeitė.

Seniau Punios šilą reprezentavo pasakos. Sulig šilo pradžia į mišką vedė Pasakų takas su beveik 20 metų senumo iš medžio išdrožtais pasakų personažais. Realiame gyvenime užaugo nauja karta, o čia personažai stovėjo tie patys. Į pasakas sugrįžti kviečianti močiutė ar skarda apkaltas medinis drambliukas sentimentus galėjo kelti nebent sovietmetį menantiems lankytojas. Vaikams tai tarsi animacinių personažų „grūto parkas”, nesuteikiantis nieko pozityvaus. Apsilankiau tąkart vos 250 metrų ilgio medinių skulptūrų take ir pasijaučiau kaip liūdnoje pasakoje. Pokyčių norėjosi verkiant ir jie įvyko.

Metų pradžioje Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje” išplatino pranešimą, kuriame vardinamos naujos lankytinos vietos, patirtys ir objektai. Jame yra atgimstantys dvarai ir rekonstruoti rūmai, intriguojančios ekskursijos ir, aišku, pažintiniai takai. Būtent prie jų ir Punios šilas minimas, kaip vieta, kurioje įrengtas naujas pažintinis takas. Jei mėgstate keliauti po Lietuvą, šį turizmo naujienų sąrašą verta išsisaugoti. Tuo tarpu aš, neseniai apsilankęs šiame sąraše esančiame atnaujintame Varnikų pažintiniame take, dabar keliauju į Nemuno kilpų regioninį parką, kurio teritorijoje laukia dar nematyta sezono naujiena.

Pokyčiai netruko pasiekti keliautojų ausis ir Punios šilo prieigose automobilių kaip per atlaidus. Ieškau laisvos vietos šalikelėje. Uolus policininkas beregint papildytų Valstybės biudžetą keliais šimtais eurų. Gal ir visu tūkstančiu. Nepadėtų pasiteisinimai, jog automobilių aikštelė nepasiruošusi priimti tokio kiekio lankytojų. Nesiimu prognozuoti kiek laiko truks Punios šilo lankytojų antplūdis, bet saulėtą savaitgalį žmonių netrūksta. Tiesa, takas ilgas, beveik 9 kilometrai, todėl miške jie greitai išsisklaido.

Prieš žengiant į mišką žvelgiu į tą vietą, kur seniau rymojo medinė močiutė. Dabar jos nebėra, o toje vietoje stovi naujas informacinis stendas. Liūdna Punios šilo pasaka baigėsi, laikas susipažinti su pasikeitusiu ir atsinaujinusiu lankomu gamtiniu objektu. Skaitau ir tyrinėju naująjį stendą, kuriame laukia pirmoji pažintis su Punios šilu, tačiau nei žodžio nerandu apie taką. Kur jo pradžia, koks jo maršrutas, kaip jis paženklintas? Liūdesio nebeliko, bet paslaptingumas vis dar gaubia Punios šilą. Tiesiog pasileidžiu taku tolyn.

Punios šilo ąžuolai 4,1 km – rodyklė su tokiu užrašu yra pirmasis sutiktas orientyras. Nuo čia maršrutas pradeda ryškėti, kadangi ant kas antro medžio matau raudonas rodykles. Ką jos daugiau gali žymėti jei ne taką? Taip nusprendžiu ir laikausi jų krypties. Eidamas kalvotu reljefu sutinku ir daugiau žmonių, kurie irgi pasikliauja rodyklėmis. Jų vedamas netrukus atsiduriu ant Panemunininkų piliakalnio.

Senas pagal amžių, bet jaunas pagal tai, prieš kiek laiko buvo atrastas. Tik 2015 metais patvirtinta, jog viršutinėje Nemuno slėnio terasoje stūksanti kalva yra piliakalnis. Nuo jo žemyn neria 50 metrų aukščio šlaitas. Aukštis nemažas, tačiau geros apžvalgos vietos nematau. Nors aplinkui augantis miškas nėra tankus, kiek toliau slėnyje tekančio Nemuno niekaip neįžiūriu. Panašu, jog piliakalniui negresia Gedimino kalno likimas.

Toliau takas jau driekiasi šlaito pakraščiu. Maršrutą koreguoja šlaite atsiradusios raguvos, kurias reikia apeiti aplink. Per mažesnes griovas nutiesti liepteliai ir įrengti laipteliai – savotiškas natūralumo ir patogumo paieškų rezultatas. Tenka ir vieną kitą nuvirtusį medį perlipti, tačiau tai neatsiejama Punios šilo dalis, privalomas sengirės atributas. Tariant sengirės vardą prieš akis iškyla neįžengiamų pirmykščių miškų vaizdiniai. Visgi tai gana retas medynas su pavieniais stambiais medžiais ir dideliu kiekiu negyvos medienos.

Natūraliai pramintas takas gana patogus eiti, o pats ėjimas neprailgsta – supantis miškas yra vaizdingas, erdvus, šviesus. Aplink raguvas ir šlaite trykštančius šaltinius vingiavęs takas atveda iki skardžio krašto. Žemyn nusidriekia ilgi laiptai. Čia pastatytas informacinis stendas, skirtas Panemunininkų skardžiui. Šio aukštis siekia 62 metrus ir driekiasi jis apie pusantro kilometro. Skaičiai tokio įspūdžio nepalieka kaip lipimas laiptais žemyn.

Dar nepasiekus apačios pro medžius jau pasirodo drumzlina Nemuno tėkmė. Takas persimaino ir iki tol džiuginęs miško ir šlaitų vaizdais dabar lepina pavėsingos panemunės alėjos gaiva. Čia drėgmės daugiau ir žolė kur kas aukštesnė, o vietomis ir upeliu pavirtusį šaltinį reikia peršokti. Malonumas žygiuoti, kol staiga nepajaučiu, kad kažkas ne taip. Įsijautęs į buvimą gamtoje net nepastebėjau, kad nebematyti ženklinimo. Įdomu, kur ir kada jis dingo? Grįžtu atgal beveik iki pat laiptų, kur atrandu tris paskutines rodykles. Tai štai kur baigėsi dažai…

Beje, ar neturėjo būti žali dažai, o ne raudoni? Tinklapyje saugoma.lt rašoma, jog trasą žymi žalios spalvos rodyklės ant medžių bei stulpelių. Rodyklės iš tiesų raudonos, nors pastebėjau ir žalios spalvos rutulio formos ženklų. Kaip ten bebūtų, nusileidus žemyn dingo visi ženklai. Einu tolyn panemunės taku ir viliuosi jog tai vienintelis teisingas takas. Sutinku šeimą, grįžtančią atgal. Pasak jos, Punios šilo ąžuolai čia pat.

Ir tikrai, priekyje išvystu galingus ąžuolus, o po jais stovi lentelės su gamtos paveldo objekto ženklais. Tai čia ir yra tie ąžuolai? Žiūriu į juos ir galvoju, jog tikėjausi kažko daugiau. Takas čia nesibaigia ir kiek pasidairęs einu dar toliau. Nemėgstu to jausmo, kai nežinau kur einu. Kad nors koks ženklas, nors kokia rodyklė būtų. Laimė, abejonės kankina neilgai ir netrukus vėl prieinu ąžuolus.

Nemuno pakrantėje palei taką augantys šimtamečiai ąžuolai sudaro savotišką ąžuolų alėją. Ji susiformavo natūraliai, be žmogaus įsikišimo. Kiekvienas tų milžinų turi vardą, prie kiekvieno pastatytas stilizuotas metalinis stendas su vardu. Mindaugas, Kęstutis, Jogaila ir kiti kunigaikščiai – visa LDK valdovų delegacija. Tikras kunigaikščių ąžuolynas. Kas žino, gal kai kurie iš šių medžių milžinų iš tikrųjų mena čia medžiojusius valdovus.

Einu dar toliau, nes matau link Punios piliakalnio kreipiančią rodyklę. Takas išveda į atvirą paupį ir atsiveria Nemuno panorama. Kitame upės krante, šlaito viršuje, stūkso Punios piliakalnis. Jo kontūrą sugretinus su permatomame stende pavaizduota kreive galima išvysti ten stovėjusios pilies projekciją. Toliau nebeveda joks takas, akivaizdžiai paskutinė maršruto stotelė. Apsisukęs keliauju atgal, o priėjęs netoli kunigaikščių ąžuolų dešiniau vedantį platų taką dar pagalvoju, kur link jis veda? Visgi ten nepasuku ir mažiau kaip už valandos tuo pačiu taku grįžtu prie automobilio.

Į Punios šilą važiavau prieš tai beveik nepasidomėjęs nauju taku. O kuo čia dar domėtis jei takas naujas? Nedažnai taip elgiuosi, bet pasitaiko. Tiesa, prieš 7 ar 8 metus tokios kelionės į pažintinius takus buvo beveik visos. Tuo laiku informacijos apie juos arba visai nebuvo, arba ji buvo visiškai skurdi. Taigi, šį kartą namų darbus pradėjau daryti ne prieš kelionę, bet grįžęs iš jos. Ir vos tik pradėjau skaityti, iškart supratau, kur vedė tas platus takas nuo kunigaikščių ąžuolyno pradžios. Supratau ir tai, kad liko nepamatyta Dainavos apygardos partizanų vadavietė, kad vietoje žiedinio maršruto aplankiau tik linijinę jo dalį.

Antras kartas buvo sklandesnis. Jau mintinai pažįstama atkarpa nuėjau iki kunigaikščių ąžuolų ir toliau keliavau nepramintais takais (netiesiogine prasme). Atstatyta ir dalinai uždengta partizanų vadavietė vos už kelių šimtų metrų nuo Punios šilo ąžuolų. Rasti ją nesunku, prie miško kelio stovi informacinis stendas. Nuo vadavietės iki tako pradžios – kiek daugiau nei 4 kilometrai nepaženklinto maršruto. O kam reikalingas tas ženklinimas jei dešinėje pusėje nuolat šmėžuoja po rezervato teritoriją vaikščioti draudžiantys ženklai?

Visiškai sutinku su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pasiūlytu pavadinimu, jog šis maršrutas yra Punios šilo pažintinė trasa. Iki pažintinio tako trūksta mažiausiai kelių litrų dažų ir maršruto schemos pradžioje. Antrą kartą grįžęs iš Punios šilo surengiau apklausą – kiek žmonių keliauja į pažintinius takus namuose viską išsiaiškinę ir kiek viską aiškinasi atvykę į vietą? Santykis 4:1. Keliaujantys po Lietuvą daro namų darbus, tačiau į kokias situacijas gali pakliūti tie 25% „ekspromtininkų”, tarp kurių šįsyk buvau ir aš?

Punios šilo vardas skamba pagarbiai ir atsiradusi galimybė po jį pasivaikščioti tikrai vilioja. Tebūnie ir pačiu pakraščiu. Kažkada sakiau, jog gamtoje pakampių nėra. Kuo atokesnė vieta, tuo daugiau paslapčių ji turi, tuo įdomesnių ten atradimų laukia. Toks yra ir Punios šilas. Jame esanti pažintinė trasa tikrai atras savo vietą Alytaus lankomų vietų TOP’uose. Drąsiai važiuokite akligatviu iki galo ir mėgaukitės absoliučia gamtos ramybe ir didybe. Tik prieš kelionę susipažinkit su maršrutu, kadangi kai kurioms įstaigoms su draugiškos keliautojams infrastruktūros įrengimu yra kur tobulėti.