Vargu ar dar yra Lietuvoje tokia vieta kaip Krekenava, kur kelių kilometrų spinduliu yra net 4 pažintiniai takai. Trumpi, kai kurie nesiekiantys nei kilometro ilgio, bet vis tiek takai. Tokius galima ir per vieną dieną apeiti, nors tai gal ir ne pati geriausia mintis. Saikas reikalingas visur ir geriau vienai dienai paskirti vieną pažintinį taką – taip ir pats pasivaikščiojimas būna įdomesnis, ir prisiminimai lieka geresni. Nepaisant kelių per vieną dieną aplankytų takų, prie Krekenavos regioninio parko pastato esantis vos 500 metrų ilgio Pojūčių takas įsiminė kaip originalus ir įdomus.
Na gerai, čia buvo mano mintis jį pavadinti pažintiniu taku, nes visur jis vadinamas tiesiog Pojūčių taku, tačiau argi jis nėra pažintinis, jei supažindina keliaujančius juo su skirtingais pojūčiais? Tai pažintinis takas, kuris suteikia mums ne žinias, o atkreipia dėmesį į mūsų pojūčius. Tai pažintinis takas, kuris visiškai nepanašus į kitus, bet tuo ir yra įdomus bei originalus. Jau pačioje tako pradžioje įlipę į nesenai pastatytą 30m aukščio apžvalgos bokštą galime patvirtinti, kad pirmasis sustojimas pavadinimu „Pajusk aukštį” visu 100% pateisina Pojūčių tako pavadinimą.
Kol kas tai vienintelis iš aplankytų apžvalgos bokštų, kuris ne tik vilioja turistus nuo apžvalgos aikštelės atsiveriančiais vaizdais, bet kartu būdamas originalaus turizmo projekto dalimi įtraukia lankytojus į tolesnį smagų ir turiningą laisvalaikio leidimą. Tik būnant bokšte ir jaučiant tą silpną vidinį nerimą dėl tų 25 metrų, skiriančių apžvalgos aikštelę nuo žemės, galima suprasti kaip sėkmingai Krekenavos apžvalgos bokštas susidoroja su jam keliama užduotimi – sukelti lankytojui aukščio pojūtį.
Antroji Pojūčių tako stotelė kviečia „palenktyniauti su vėju”.
Kol vieni lenktyniauja su vėju, kiti semiasi medžio energiją Medžio lovoje. Jei aukštį ar vėją pajusti lengva, tai štai su medžio energija jau sunkiau – juntamo energijos antplūdžio pajusti taip ir nepavyko.
Toliau stovi muzikuoklis, kur kiekvienas raginamas sukurti savo melodiją. Mediniu pagaliu barbenamos skirtingo ilgio medinės lentos ir daužomi mediniai ritiniai skleidžia skirtingus garsus, tačiau jei Dievas nedavė muzikinės klausos, tai apie skambią melodiją kalbėti sunku.
O tiems, kam Dievas nedavė nei klausos, nei proto, parašyta instrukcija.
Kas nejaučia aukščio baimės būtinai turi išbandyti basų kojų masažo takelį. Einant basomis ( tai yra esminė sąlyga) jaučiami skirtingų gamtos formų prisilietimai. Batus nusiauna ne visi, o be reikalo. Kai kurios gamtos formos sukelia ypatingus pojūčius.
Įsijautę į pojūčius įveikiame ir šalia esantį labirintą. Mažas ir gan primityvus labirintas, pasirodo, neįtrauktas į pojūčių taką, todėl nestačiu šlaitu pasileidžiame link Nevėžio, kur dabartinė upės vaga susijungia su senvage.
Pakeliui link upės stovi Ritinkis, čia galima išbandyti natūralų masažą.
Galima ir gamtos paslapčių pasiklausyti Klausyklėje, jei tik yra kas tas paslaptis per kiaurymę pašnabžda.
Atėjo laikas ir jėgos pratimams. Nors ir nedidelė, bet laipiojimo sienelė gali būti rimtas iššūkis ne tik vaikams, bet ir vyresniems.
Prieš baigiantis takui pantoninis lieptas kviečia paliesti gaivų vandens šilką. Daugeliui lipančių ant liepto nelabai aišku, kokį šilką ir kaip liesti, tačiau kadangi lieptas įrengtas ant pantonų, beveik visi atranda supimosi ant vandens džiaugsmą. Suptis reikia atsargiai, kad neįgriūti į užpelkėjusią senvagę.
Štai ir finišo tiesioji, kurioje įrengta poilsiavietė kviečia sustoti, pailsėti, pamąstyti. Gaila tik kad vietos čia yra tik vienai kompanijai. Jei Pojūčio tako idėja ir išpildymas verti pagyrimo, tai tokia simbolinė poilsio zona prašyte prašosi būti padidinta.
Jei reikėtų išrinkti vaikams tinkamiausią ir įdomiausią taką, Pojūčių takas būtų vienas iš lyderių. Tikrai geras pavyzdys, kai iš pirmo žvilgsnio įprastoje vietoje pasinaudojus gera idėja galima sukurti žmonėms jaukią erdvę. Krekenavos regioninio parko lankytojų centras, apžvalgos bokštas, Pojūčių takas su jame esančiomis atrakcijomis dera tarpusavyje kaip visuma. Visuma, kurioje gera, smagu ir įdomu praleisti laiką.