Žmonės, gamta ir kiti Aukštaitijos turtai

Anykščių regioninio parko lankytojų centras

N kartų lankiausi Anykščiuose, tačiau Anykščių regioninio parko lankytų centre esu pirmą kartą. Jis įsikūręs senosios Anykščių dvarvietės teritorijoje, buvusios mokyklos pastate. Joje savo laiku mokėsi Jonas Biliūnas ir Antanas Žukauskas-Vienuolis, garsiausi šio krašto klasikai.

Istoriniame pastate įrengtos ekspozicijos tema – „Apdainuotas gamtos ir kultūros paveldas“. Čia persipina gamtos objektai ir literatūra, šio krašto istorija ir įdomybės. Galima sėdėti ant „minkštų akmenų” ir žiūrėti filmus ar klausytis įgarsintų kūrinių. Galima apžiūrėti ekspoziciją savarankiškai ar su gido pagalba. Čia ir žinių galima pasisemti, ir susiplanuoti tolimesnę kelionę po šią saugomą teritoriją. Lankytojų centras yra tikri vartai į Anykščių regioninį parką, todėl nesuklysit kelionę pradėję nuo čia.

Viena iš kelionės krypčių gali būti pažintinis vandens turizmas. Anykščių regioninis parkas yra projekto „Water tour” partneris. Tai tarptautinis projektas, finansuojamas iš Interreg Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo programos bei skirtas darnaus vandens turizmo stiprinimui Lietuvos ir Latvijos pasienio regione, įtraukiant vietos verslininkus ir bendruomenes. Trumpiau tariant, investuojama į tai, kad vandens turizmas būtų ne tik pramoga, bet ir pažinimas.

Atnaujintos Nemunėlio ir Šventosios upių, Antalieptės marių, Luodžio ir Šventojo ežerų vandens trasos. Įrengtos prieplaukos, atokvėpio vietos, pastatyti informaciniai stendai su QR koduose užkoduota garsine informacija, pastatyti riboženkliai, išleisti žemėlapiai. Pastariesiems jaučiu silpnybę, todėl susirenku visus žemėlapius, pasiimu net ir latvių išleistą didelio formato lankstinuką su trasomis Lietuvos ir Latvijos upėmis. Gal pravers ir Jums. Esu ne kartą plaukęs baidare, bet Šventosios upe dar neteko. Vandens ir pažintinis turizmas man visada atrodė gera idėja, kurios taip ir nesu išbandęs. Panašu, kad po truputį žodis tampa kūnu ir pažintinis turizmas vandens trasomis žengia pirmuosius žingsnius. Leiskitės į pažintinę kelionę vandens trasomis. Biržų, Gražutės ir Anykščių regioniniai parkai jau pasiruošę startui.

Medžių lajų takas

Laikai keičiasi, o turizmo infrastruktūra plečiasi, todėl dabar iki Medžių lajų tako ar Puntuko galima ne tik atvažiuoti, bet ir atplaukti. Tie, kurie po Lietuvą keliavo prieš kelias dešimtis metų, būtinai turėjo apsilankyti prie Puntuko akmens. Tokie buvo laikai, toks buvo turizmas, o Anykščiai tuometiniame turizmo žemėlapyje, tiesa, dar popieriniame, buvo ryškūs. Dar didesniu turistų traukos centru šis Aukštaitijos miestas tapo po 2015 metų, kai netoli Puntuko atsirado Medžių lajų takas. Šio objekto atidarymas tiesiog susprogdino Lietuvos turizmo rinką ir Anykščiai, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme, tapo nepravažiuojami. Automobilių eilės driekėsi jau mieste, o lankytojai laukė kitoje eilėje – prie įėjimo į Medžių lajų taką. Tie laikai – jau istorija, o Medžių lajų takas yra turistinis objektas, kurio atidarymas žymi laikotarpio pradžią, kai kelionės po Lietuvą tapo madingos.

Malonu vėl apsilankyti Medžių lajų take, nes jis man yra simbolis. Simbolis šiuolaikinių kelionių po Lietuvą pradžios ir simbolis supratimo, kad ir Lietuvoje yra ką pamatyti. Simboliška, kad Medžių lajų taku galiu eiti klausantis jo sumanytojo, tuometinio Anykščių regioninio parko direktoriaus, Kęstučio Šerepkos pasakojimo. Šią idėją jis parsivežė iš Vokietijos, kur lankėsi analogiškame statinyje. Tikėjo ta idėja ir pasiekė, kad žodis taptų kūnu.

Keliaujame nuo Medžių lajų tako iki Šventosios, per kurią nutiestas pėsčiųjų tiltas. Kęstutis pasakoja viziją, kaip šis tiltas ir nutiestas asfaltuotas dviračių takas suteikė galimybę patogiai pasiekti Karalienės liūną. Neužilgo naujas dviračių takas Anykščius turi pasiekti ir kitu Šventosios krantu. Bus galima keliauti pėsčiomis ar dviračiu žiediniu maršrutu. Anykščiai nestabdo, gražinasi ir plečia turistinę infrastruktūrą. Dabar Medžių lajų taką ir Anykščius galima atrasti ir plaukiant vandens trasa. Viena iš atokvėpio vietų yra kaip tik prie tilto per Šventąją.

„Marijos trobelė” Padvarninkų kaime

Susipažinęs su vandens turizmo naujovėmis Aukštaitijoje, keliauju į Padvarninkų kaimą. Jei išgirdę Padvarninkų kaimo pavadinimą pagalvojote, kad tai koks nors etnografinis, ar įdomiu lankytinu objektu turistus traukiantis kaimas, nuliūdinsiu, ten nėra nieko panašaus. Tiesa tokia, kad į Padvarninkų kaimą išties turistai važiuoja autobusais, bet tik todėl, kad čia gyvena Balčiūnų šeima. Prieš beveik dešimtmetį Fabijoniškes į vienkiemį iškeitęs Mindaugas Balčiūnas ne tik kardinaliai pakeitė savo ir savo šeimos gyvenimą, bet ir čia sukūrė verslą. Atsitiktinai. Kaip atsitiktinai nusipirko vienkiemį vasarojimui, kuris greitai tapo namais. Kaip atsitiktinai, neturėdamas kur dėti sename sode užderėjusius obuolius, Mindaugas pradėjo gaminti obuolių sūrį. Atsitiktinai užgimęs verslas auga ir pradeda plėsti į užsienį.

Tai tik įžanga, nes Mindaugo verslas ne tik gamina obuolių sūrius ir kitokius šmaikščiais pavadinimais pavadintus gaminius, bet ir sukūrė turizmui patrauklų produktą – įvairias edukacijas. Pavyzdžiui – obuolių sūrio edukacija degustacija „Nuo klasikos iki džiazo”. Skamba nuobodžiai? Absoliučiai, bet tik tol, kol neatsiduri Marijos trobelėje. Kodėl „Marijos trobelė”? Visą istoriją sužinosit apsilankę kad ir minėtoje degustacijoje, kur ragauju įvairius obuolių sūrio ir kitų produktų derinius. Obuolių sūris ir baltas varškės sūris yra klasika. Išties nieko neįprasto, bet skanu. O štai antras derinys priverčia išsižioti. Ne tik dėl puikios skonių darnos, bet ir dėl to ką dedu į burną vienu metu. Obuolių sūris ir kastinys – įsivaizduojat skonį? Neįsivaizduojat, jį reikia pajausti gyvai. Džiazas – taip vadinasi šis derinys. Sekantys deriniai vadinasi „Hard rock’as” ir „Meilės sonetai”. Skonius ir derinių produktus palieku jūsų vaizduotės teismui. Pasitikrinkit, ar ji tikrai laki.

Yra dar tokia edukacija „Kramteikslas”. Sukuriamas paveikslas, kuris susuktas tampa kebabu, supjaustytas – sušiu, o po to tiesiog suvalgomas. Pasak Mindaugo, kramteikslo kūrimas tiek pat džiaugsmo suteikia tiek vaikams, tiek baikeriams. Visuose mumyse gyvena vaikas. Tai yra tiesa ir tai yra gerai.

Beje, yra dar viena edukacija, o gal tai tik edukacijos dalis, tai – ėdukacija. Mindaugo kulinariniais sugebėjimais abejoti neverta, alkani neišvažiuosit. Štai tokie keliaujantiems po Lietuvą skirti produktai ir garsina Padvarninkų kaimą.

Ir, ko gero, svarbiausia dedamoji – Mindaugas yra pasakotojas. Gal ne toks ištvermingas kaip jo tėvas, kuris tris dienas prekiavęs Kaziuko mugėje nesustojęs kalbėdavo ir visą kelią namo. Ne kalbėtojo ištvermė kausto dėmesį, o pasakojimo vaizdingumas, dinamiškumas ir nenuspėjamumas. Kažin kaip tas obuolių sūrių verslas sektųsi ir kaip žmonės į edukacijas važiuotų, jei Mindaugas nebūtų apdovanotas iškalba.

Ir štai čia pagalvojau, kad yra lankytinų Lietuvos vietų žemėlapiai, bet nėra žemėlapio su įdomiais žmonėmis. Žmonėmis, pas kuriuos bent kartą vertėtų apsilankyti. Žmonėmis, kurie įdomūs, kitokie, unikalūs, kūrybingi, energingi, išmintingi, charizmatiški. Iš kurių išvažiavęs jauti, kad esi šiek tiek kitoks, nei atvažiavai.

Dangaus šviesulių stebykla Kulionių kaime

Važiuoju iš vieno Aukštaitijos kaimo į kitą. Iš Padvarninkų į Kulionis. Šis pavadinimas daug kam girdėtas dėl čia esančio Lietuvos etnokosmologijos muziejaus. Tai šiuolaikiška lankytina vieta, kur organizuojamos ekskursijos ir pro teleskopą galima pasižvalgyti į žvaigždes. Jos neprivažiavęs suku dešinėn ir pro etnografinę sodybą keliauju į aikštelę pamiškėje. Čia, stovėdamas ant kalvos ir pro medžių viršūnes matydamas Etnokosmologijos muziejaus pastatą, laukiu Jono Vaiškūno. Žmogaus, kuris moka skaityti zodiako ženklus, kuris supranta Baltų kultūrą, kuris moka įkurti amžinąją ugnį ir taip įtaigiai pasakoti, kad net gali sudrebinti vertybinius pamatus.

Vidury dvylikos medinių stulpų su kalendoriniais ženklais Jonas įkuria ugnį. Tai senovės dangaus šviesulių stebykla. Pagal tradiciją apeiname ratu ir pažintis su Baltų papročiais prasideda. Prasideda nuo dangaus, kurio, pasak Jono, dabar žmonės nesupranta. O seniau dangus buvo viskas. Be jo žmonės nežinojo ką daryti, kada daryti, kaip gyventi? Dangus atstojo viską – laikrodį, kalendorių, mokytoją. Ar žinot, kad pirmasis žmonijos laikrodis buvo lazda? Įsmeigei į žemę ir matai koks laikas. Tik tas laikas buvo kitaip suprantamas nei dabar. Laikas nebuvo linijinė tėkmė, tai buvo laikas skirtas kažkam. Laikas medžioti, laikas sodinti, laikas imti derlių, laikas ruoštis sunkmečiui. Toks laiko supratimas leido žmonėms išgyventi. Todėl ir stebėjo žmonės dangų, sekė gamtos ženklus. Tie gamtos ženklai tarsi dabartiniai kelio ženklai, kuriais važiuodami ne tik pasikliaujame, bet ir privalome jų laikytis. Tie, kurie norėjo išgyventi, turėjo pasiliauti gamtos ženklais. Jų laikytis.

Įdomu klausytis ir stebėti Joną. Tuo pat metu pasakotojas atrodo besielgiantis teatrališkai ir kartu rimtas. Tarsi juokauja, tačiau žodžiai skamba labai rimtai, užtikrintai, įtaigiai. Jono Vaiškūno pasakojimas yra išskirtinė turinio ir formos kombinacija, tiesiog sprogstantis charizmos ir žinių mišinys. Klausantis atviru protu akyse plečiasi horizontas. Jaučiu, kad dar neišvažiavęs iš Kulionių jau esu kitoks, nei atvažiavau. Ką jau kalbėti apie Zodiako ženklus, apie kuriuos Jonas pasakoja greta stovinčiame kupole. Jei kiekvieną savaitę skaitote horoskopus, gal ir jums vertėtų apsilankyti Kulionyse? Rimtai.

Keltas per Aiseto ežerą

Po Jono Vaiškūno smegenų masažo paskendęs apmąstymuose važiuoju į Labanorą. Kulionis ir Labanorą skiria 18 kilometrų. Ne tiek ir daug tik štai kelią pastoja Aiseto ežeras. O jis ilgas, ilgiausias Lietuvoje, todėl kūrybingiems žmonėms kilo idėja abu Aiseto ežero krantus sujungti keltu. Ir čia galima pritaikyti posakį, kad kas nauja, tai gerai užmiršta sena. Pasirodo, jau tarpukariu ties Paisetės kaimu į Labanorą žmonės keldavosi keltu, kad nereikėtų viso ežero apvažinėti aplink. Keltas buvo pagamintas iš eglinės medienos ir jame tilpdavo arklys su vežimu. Tokį keltą į kitą ežero pusę galėdavo perirkluoti vienas vyras.

Galima sakyti tai ir kultūrinis paveldas, ir pramoga. Ir pats tiesiausias kelias iš Kulionių į Labanorą, kuriuo dabar eina dviračių maršrutas. Yra Šventosios aukštupio pažintinis takas su keltu, tai kodėl negali būti dviračių maršrutas su tokia pramoga? Gali ir jau yra.
Iki kelto privažiuoti automobiliu negalima. Kiek daugiau nei kilometrą einu miško keliu. Prie ežero prasideda privačios valdos, bet jų savininkai sutiko, kad maršrutas pasiektų keltą. Turbūt ir jiems patiems tas keltas naudingas. Čia ta situacija kai abi pusės laimi.

Keltas šiuolaikiškas, atrodo saugus, ne iš eglinės medienos. Ir konstrukcija gerokai skiriasi nuo tarpukario pirmtako. Jame nėra irklų, nėra ir keltininko, o varomas jis traukiant grandinę. Tokia konstrukcija sugalvota, kad netrukdytų laivybai (kad ir kokia ji Aiseto ežere bebūtų) ir kad galima būtų parsitraukti ir keltis iš abiejų krantų. Dėl šios priežasties vien grandinės negana, dar yra ir virvė. Ja keltą galima parsitraukti iš kitos ežero pusės.

Būtent ta virvė ir pasirodė esanti silpniausia kelto konstrukcijos dalis. Tik besikelianti kompanija tą suprato ežero viduryje. Tarsi motoru varomas keltas pradėjo lėtėti, o grandinė nebesitraukė. Kas per velnias? Gal ant seklumos užplaukėm? Visgi ne sekluma o į mazgą susirišusi virvė privertė sustoti ir grįžti atgal. Suveikė kažkoks prakeiksmas, bet tam ir reikalingos generalinės repeticijos, kad visi trūkumai būtų ištaisyti. Per gera idėja, kad ją būtų galima nužudyti negatyvu. Iki pat Labanoro galvojau, kaip čia tą keltą patobulinus.

Tai štai, dviratininkai ir poilsiautojai, su virve elkitės atsakingai. Jei parsitraukiate keltą iš kitos pusės – virvę tvarkingai vyniokite į specialią dėžę, kad nesusipainiojusi išsileistų iš jos. Pavyko išbandyti tai, kas gali atsitikti blogiausia keliantis per Aisetą. Tačiau tai tik dar labiau sustiprina nuotykio emociją. Ką rekomenduočiau, tai keliaujant šiuo maršrutu pasiimti porą pirštinių ir keletą kompanjonų. O tiems, kurie negali gyventi už komforto zonos ribų, visada yra pasirinkimas – pavyzdžiui, važiuoti iš Anykščių iki Medžių lajų tako traukinuku.

Labanoras

Padaręs didelį lanką ir apvažiavęs Aiseto ežerą ratu pasiekiu Labanorą. Tiksliau, Labanoro gyvenvietę – mažą kaimą vienoje didžiausių Lietuvos girių. Jei ne ji, vargu ar Labanoro kaimas būtų taip žinomas, kaip dabar. Giria suteikia kaimui žinomumo, o kaimas atsilygina giriai sukurdamas civilizacinį veidą. Gamtos ir civilizacijos darna suteikia šiai vietovei gerą aurą ir ramybę. Joje ir stovi medinė Labanoro bažnyčia – pagrindinis girios kaimo simbolis. Tiesa, ta ramybė prieš keliolika metų buvo sudrumsta, kai medinė bažnyčia sudegė. Sudegusios vietoje atgimė nauja medinė bažnyčia, identiška senajai.

Žengiu vidun, kadangi jos viduje Žydrius Mukulys rengia muzikinį performansą – groja dūdmaišiu. Tiesa, prieš tai skamba pasakojimas apie dūdmaišio istoriją. Ji siekia Nerono laikus. Šaltiniuose minima, jog imperatorius žaidynėse grojo instrumentu su odiniu maišu. Tai galėjo būti ankstyvoji dūdmaišio versija. Dūdmaišiu grota ne viename žemyne, o Lietuvoje dūdmaišio sostinė buvo Labanoras. Taip ir pavadinimas atsirado – Labanoro dūda. Pasak Žydriaus, – „„Kadaise Labanoras garsėjo atlaidais, vadinamais Labanorine. Tada elgetos su dūdmaišiais keldavo tokį erzelį, kad neapsikentęs vietos kunigas net buvo uždraudęs šiuo pučiamuoju instrumentu pamaldų ramybę drumsti“. Laikui bėgant šis instrumentas Lietuvoje išnyko.

Žydrius yra vienas tų entuziastų, kurių dėka dūdmaišio garsas vėl atgimė ir dabar skamba Labanoro bažnyčioje. Įdomi patirtis klausytis šio instrumento skambant gyvai. Visiškai unikali, tik Labanorui būdinga patirtis. Tačiau ji – ne paskutinė. Labanore yra restoranas, kurio pavadinimas – „Labanoras”, o jame ant stalo patiektos Labanore rinktos sraigės, Labanoro ežeruose pagautos seliavos ir Labanoro miškų grybai. Gera patirtis kelionės po Aukštaitiją pabaigoje – kiek daug ir visapusiško Labanoro per tokį trumpą laiką.