Laimingai pasibaigęs pasivaikščiojimas apleistu pažintiniu taku

Labanoro regioniniame parke ištekėjusi iš Peršokšnų ežero vingiuoja Peršokšnos upė. Neplati ir negili ji spėriai plukdo savo vandenis per Labanoro girią, kol įteka į Lakają. Peršokšną mėgsta lašišinės žuvys, kurios čia atplaukia neršti, o visa upės vaga saugoma Žeimenos ichtiologinio draustinio. Pasivaikščioti Peršokšnos paupiu važiuojame į Januliškį, didžiausią prie upės įsikūrusią gyvenvietę, kurią pasiekti galima duobėtu žvyrkeliu arba vingiuotais Labanoro girios keliukais. Pasirinkom artimiausią siūlomą kelią ir išbandėm miško keliukus, kurie vietomis ypač siauri ir nežymūs. Vienoje vietoje važiavome net gi palei elektros liniją, keista, kad navigacija tokius šunkelius žino, bet sausa ir smėlėta Aukštaitijos girių žemė leido be didesnio vargo pasiekti kelionės tikslą. Prie pat Januliškio, šalia kelio, vedančio į Švenčionėlius, stovi dailiai išdrožinėta lenta, kurioje parašyta Peršokšnos pažintinis takas.

Pažintinis takas įrengtas buvo 2000 metais, o 4,2 kilometrų ilgio maršrutas vingiavo abiem Peršokšnos upės krantais. Dabar, pagal Švenčionėlių miškų urėdijos, kuri yra atsakinga už tako priežiūrą, pateikiamą informaciją matyti, kad didžioji tako dalis yra apleista, lankytojams atvira vos 1,1 kilometro ilgio atkarpa. Neatvažiavus į vietą taip iki galo ir neaišku, kokio ilgio ir kokios būklės takas yra šiandieną.

Bent jau pagal pažintinio tako iškabą viskas atrodo puikiai. Už kokio šimto metrų įrengta poilsiavietė su suoliukais, laužaviete ir pavėsine, per greta pratekančią Peršokšną nutiestas naujas tiltelis, šalia kurio guli pavargęs informacinis stendas.

Turime apsispręsti. Pagal tako schemą, pateikiamą tako pradžioje, reikia eiti per tiltelį ir sukti link girininkijos, pagal internete surastą informaciją takas veda kairiuoju Peršokšnos krantu pro augančią piramidinę eglę. Prieš pasirinkdami vieną iš kelių susipažįstam su sakinimo istorija, kuri pateikiama čia pat stovinčiame stende. Pasirodo, tai buvo gan pelninga veikla, o iš šiose giriose surinktų sakų netoliese stovėjusioje gamykloje buvo gaminami degutas ir terpentinas.

Pasiskaitę apie sakinimą šviečiamės apie nuodingus augalus. Prie pat upės stovinčiame stende rašoma apie nuodingąsias nuokanas, karklavijus, daugiažiedes baltašaknes ir paprastuosius žalčialunkius, kurių kaip tik dabar pats žydėjimo metas.

Šis informacinis stendas ir nulėmė mūsų pasirinkimą, nes kiek toliau, kairiajame Peršokšnos krante, pamatėme ir kitą stendą apie paprastąjį šaltekšnį. Takas vingiavo palei pat upę nutiestu medinių lentelių taku, kuris vietomis buvo palūžęs ir didelio pasitikėjimo nekėlė. Iš šlapių rudeninių lapų sluoksnio ant tako buvo aišku, kad šiuo taku šiemet einame vieni pirmųjų.

Kad ši tako atkarpa palikta likimo valiai matosi ne tik iš nenuvalyto takelio, kurį šlapi lapai sėkmingai pūdo, bet ir iš tuščių informacinių stendų. Tiksliau informacinių stendų stovų, nes dauguma pakankamai neblogai išsilaikiusių stendų yra visiškai tušti. Telieka grožėtis sekliais Peršokšnos vandenimis.

Prieiname aikštelę su suoliukais, o šalia stovi stendas, kuriame surašyti klausimai ir reikia išvardinti atsakymus. Klausimai paruošti iš informacinių stendų, todėl pagal klausimus galima suprasti apie ką buvo tie informaciniai stendai. Gerai kad nors prie piramidinės eglės stendas stovi, o tai būtumėm praėję. Į devintąją dešimtmetį įkopusi eglė yra 27 metrų aukščio ir išsiskiria taisyklinga piramidės forma, todėl ir vadinama piramidine.

Einant toliau takas tarsi išnyksta ir prasideda brūzgynai – visai kaip ir internete kažkas savo patirtimi dalinosi. Čia pat atėjusių žvejų klausiu, ar yra kur tiltelis? Pasirodo yra už kokių 500 metrų, todėl ryžtamės eiti toliau, kol mūsų ryžtą sustabdo iš netoliese esančios sodybos atbėgę du dideli, juodi, palaidi šunys. Akimirką pasijutom nejaukiai (švelniai tariant), bet nutaisę draugiškus veidus elgėmės drąsiai. Mus iš visų pusių apuostinėję ir nepamatę nieko grėsmingo šunys pašaukti šeimininko nubėgo namo. Kaip dūmas išgaravo noras eiti per netoliese esantį tiltelį bei artintis link sodybos, iš kurios ir atbėgo šunys, todėl pasukom atgal. Kaip tik kažkur šioje vietoje turėtų būti T. Ivanausko juodalksnis su uoksu, kuriame gyvena klykuolė, tačiau mes jo neradom. O gal matėm, bet nežinojom, jog tai jis, nes net nuspėti sunku kokia informacija galėtų būti ant tų tuščių stendų, stovinčių prie tako. Tuo pačiu taku grįžtam į pradžią ir perėję per tiltelį žingsniuojam atnaujintu ir girininkų pavadintu I-uoju Peršokšnos pažintinio tako žiedu.

Šioje vietoje informacijos stoka skųstis negalima – stendai stovi kas keliasdešimt metrų. Miško augalų, uogų, miško kirtimų temomis rašantys stendai po kurio laiko vėl pradingsta ir išėję į miško keliuką prieiname girininkijos pastatus. Netoli jų, ant Peršokšnos kranto, stovi dar vienas gamtos paminklas – juodalksnis gumbulis.

Orientuojamės pagal tako pradžioje nupieštą schemą, nes ženklinimo nėra jokio. Girininkijos darbuotojams kiekvienas medis ir kelmas aplinkui pažįstamas, tačiau paprastam turistui ne viskas yra savaime suprantama. Negi sunku Senukuose pigiausių dažų nupirkti ir šiek tiek palei pažintinį taką stovinčius medžius pateplioti? Pasiklys iš sostinės atvažiavusios kokios šviesiaplaukės tai su šunimis ir sraigtasparniais teks ieškoti. Šiose apylinkėse ne ryšio zona ir bendrasis pagalbos telefonas greičiausiai nepadės.

Priėję pagrindinę Januliškio sankryžą randame daug rodyklių, ko gero dar sovietinius laikus menančių.

Laikomės Švenčionėlių krypties, kur gyvenvietės pabaigoje tikimės rasti paliktą automobilį, o pakeliui prasukam pro nedidukę, žalią, medinę Januliškio bažnytėlę. Kadaise čia ir dvaro būta, bet viskas kas išliko tai keletas maumedžių iš buvusios dvaro maumedžių alėjos.

Grįžom į tako pradžią. Žiūriu į figūrą žemėlapyje, rodančią mūsų nueitą maršrutą, o ji nepanaši nei į tą, kuri tako pradžioje nupiešta, nei į tą, kuri buvo taką įrengus. Jei ne šunys gal ir būtumėm atkartoję senąjį Peršokšnos pažintinio tako maršrutą, tačiau ko gero būtumėm paskutiniai tai padarę. Prašyte prašosi sutvarkymo tako dalis iki piramidinės eglės, lygiai taip pat kaip ženklinimo prašosi ir naujasis maršrutas. Šį kartą įkelsiu du maršrutus iš Endomondo. Vienas – naujasis Peršokšnos pažintinio tako I-asis žiedas, antras – I-asis žiedas + takas iki piramidinės eglės. Man asmeniškai kur kas labiau patiko senojo tako atkarpa palei Peršokšną, kur takas vingiuoja palei vaizdingą upę, tačiau reikia būti atsargiems – lentelių takas blogos būklės. Ir dar atsargesniems reikia būti vaikštant apleistais takais, nes ten gali laukti netikėti pavojai.