Apsilankyti Kalniškės mūšio pažintiniame take paskatino vaikiška knygutė

Gal prieš du metus, o gal ir seniau sužinojau, jog netoli Lazdijų įrengtas Kalniškės mūšio pažintinis takas. Adventur parodos metu klausinėjau ir aiškinausi apie naują maršrutą, apie kurį iki tol nebuvau nieko girdėjęs. Visada smagu atrasti kažką nežinomo, todėl pasižymėjau šį maršrutą pažintinių takų žemėlapyje ir įtraukiau į ateities kelionių planus. Planuojamų kelionių sąrašas pas mane ilgas, todėl apsilankymo kai kuriuose takuose tenka laukti dar ilgiau nei vizito pas gydytoją-specialistą. Nėra ko slėpti, vaizdingi ir įdomūs maršrutai dažnai į planus patenka be eilės, tačiau būna ir priešingai.

Kalniškės mūšio pažintinis takas buvo toje planuojamų kelionių kategorijoje, kuri vadinasi „kada nors vėliau”. Tas „kada nors” momentas ateina staiga ir netikėtai, kai susiklosčiusios aplinkybės paskatina veikti nieko nelaukiant. Panašiai buvo ir su šiuo pažintiniu taku. Turėjau jo reklaminį lankstinuką, kuriame pats pirmas sakinys skelbė, jog Kalniškės mūšis yra neabejotinai vienas garsiausių mūšių Lietuvos partizanų kovų istorijoje. Panašios formuluotės taip dažnai sutinkamos, kad skaitant smegenys šio sakinio visiškai nesureikšmino. Tik štai, įvyko paradoksas, sureagavau visiškai kitaip, kai apie Kalniškės mūšį radau parašyta kitoje vietoje.

Pats pirmas sakinys buvo toks: „Kalniškės mūšis – vienas didžiausių partizaninio karo mūšių. Tai – kovotojų už Lietuvos laisvę drąsos ir pasiaukojimo simbolis”. Visa esmė ne tiek šiuose žodžiuose, o tai, kur jie parašyti. O parašyti jie Živilės Mikailienės vaikams skirtoje knygoje „Lietuvos mūšiai ir kariai”. Gali atrodyti keistai, kad vaikiška knygutė gali turėti tokios nevaikiškos reikšmės, bet būtent taip ir nutiko. Jei Kalniškės mūšis atsirado 9 svarbiausių mūšių Lietuvos istorijoje sąraše su tokiais mūšiais kaip Žalgirio, Oršos, Saulės ar 1794 metų sukilimas, vadinasi vertinau jį nepakankamai rimtai. Kartais reikia pavartyti vaikiškas knygas, kad suprastum, kas išties yra reikšminga.

Vaikiškos knygutės paskatintas jau po kelių dienų keliauju į Kalniškės mišką, kuris priskirtas Metelių regioninio parko teritorijai. Nors takas ir patenka į saugomą teritoriją, pagrindinis jo įrengimo iniciatorius yra pulkininkas leitenantas Rimantas Jarmalavičius. Jis siekė taip ne tik įprasminti partizaninio pasipriešinimo reikšmę, bet ir inovatyviai įamžinti Kalniškės mūšį. Pasak jo, pažintinis takas padės geriau pajausti Kalniškės mūšio dvasią, įsivaizduoti ir patirti to meto gyvenimo sąlygas ir sunkią kovą už Lietuvos laisvę bei paskatins šios vietos lankymą.

Kalniškės mūšio pažintinis takas prasideda netoli Stebulių gyvenvietės. Geriausia pradžios ieškoti pagal koordinates, kadangi pakeliui nuorodų nėra, o atvykus į vietą dar reikia paieškoti kur ta pradžia. Nėra ir automobilių stovėjimo aikštelės, todėl tenka parkuotis žolėje palei molingą kelią. Šlapiu oru pravažiuoti juo gali būti sudėtinga. Ne ką lengviau gali būti ir take, kadangi pati jo pradžia nuteikia žygiui po laukinę gamtą.

Dar stovėdamas ant kelio pamačiau pamiškėje stovintį paminklą dviem žuvusiems partizanams. Tai ir yra vienintelė iš toli matoma užuomina apie taką. Priėjęs arčiau radau ant medžių ištemptą tentinį audinį su tekstine ir vaizdine informacija. Tai ir yra pirmasis pažintinio tako informacinis stendas, nurodantis maršruto pradžios tašką. Atrodo jis gan primityviai ir ūkiškai, tačiau nereikia pamišti, jog šis takas gimė iš privačios iniciatyvos. O ir tema tokia, kad paprastumas akies nerėžia, tik prie medžio paremta pažintinio tako iškaba atrodo kiek liūdnokai.

Nuo šios vietos į mišką veda vienintelis takas, juo ir patraukiu. Stende pateikta tako schema yra nepakankama, kad būtų galima ja vadovautis, o internete informacijos radau tik Lazdijų turizmo informacijos centro tinklapyje. Iš ten ir parsisiunčiau GPX failą, kuriuo netrukus prireikė. Šiek tiek teko paklaidžioti, o vietomis net pasimečiau, kai reikėjo bristi per 2 metrus siekiančias žoles, brautis per krūmynus ir avietynus. Ėjau kaip belaisvis rankas iškėlęs aukštyn ir džiaugiausi, kad atvažiavau čia be šeimos. Taikliai pasakyta, jog einant taku bus galima įsivaizduoti ir patirti partizanų gyvenimo sąlygas.

Orientuotis tapo lengviau kai supratau, jog maršrutą ženklina raudonos rodyklės ant medžių. Gal pradžioje jų nebuvo, o gal tiesiog nepastebėjau. Aiškumo suteikia ir medinės iškabos, nukreipiančios link objektų, esančių ne prie tako, ar tiesiog žyminčios tako tęsinį.

Kalniškės miškas yra maždaug 4 kilometrų pločio ir 8 kilometrų ilgio miško masyvas, išsiskiriantis ypač kalvotu reljefu. Rytinėje miško dalyje, apsupta pelkių, maždaug kilometras nuo jo pakraščio buvo partizanų stovyklavietė ir ją priėjau pirmiausiai. Sovietų valdžia žinojo, jog Kalniškės miške slepiasi gausios partizanų pajėgos, tačiau neturėjo žinių, kurioje vietoje yra stovyklavietė. Labiausiai sovietai norėjo pričiupti partizanams vadovavusį Joną Neifaltą-Lakūną, kurį laikė pavojingu priešu.

Neifelta-Lakūnas buvo sumanus karininkas. Sužinojęs, jog sovietams pavyko išsiaiškinti stovyklavietės vietą ir ruošiamasi miško „šukavimui”, įsakė ją palikti ir užėmė pirmines pozicijas atsitraukęs apie kilometrą į Vakarus. Atvykę NKVD pulkai pradėjo „šukuoti mišką”. Partizanai užėmę strategiškai gerą vietą ir prisileidę kariuomenę visai arti atidengė ugnį. Sumanymas pavyko ir „šukuotojai” patyrė didelių nuostolių, o partizanai sėkmingai atsitraukė.

Netoli tos vietos, kur partizanai buvo užėmę pirmines pozicijas, maršrutas pagaliau pasiekė miško kelią. Eiti tapo kur kas lengviau ir pajutęs komfortą vos nepraėjau kelio pakraštyje kabančio informacinio stendo. Nedaug tepaėjus teko spręsti dar vieną uždavinį – eiti pagal raudonas rodykles ar sekti GPX failo rodomą taką, kadangi maršrutai išsiskyrė. Pasitikėjau ženklinimu ir išsukęs iš miško kelio po kurio laiko vėl gavau laukinės gamtos porciją. Takas šioje vietoje tapo vos matomas ir vedė kalvotu reljefu.

Partizanai vėl įsitaisė analogiškoje dominuojančioje kalvoje ir taikė tokią pačią taktiką. Nors ir gavę skaudžią pamoką NKVD’istai vėl užlipo ant to paties grėblio. Nepatyrę nuostolių partizanai išguldė daugybę okupantų, o po to ir vėl sėkmingai pasitraukė. Visgi iki pergalės buvo toli. Neturėdami daug šaudmenų partizanai nutarė išsiskirstyti mažomis grupelėmis ir tokiu būti prasiveržti per apsuptį. Daliai tas pavyko, daliai – ne. Nors Kalniškės mūšio lauke pergalės pasiekti nepavyko, savo tikslo nepasiekė ir sovietai, kadangi partizanų vadui Neifaltui-Lakūnui pavyko pasprukti.

Pagaliau išėjau į kiek atviresnę vietovę, kur ant kalvos plevėsuoja vėliava ir stovi kryžiai. Tai didvyrių kalnas, kuriame 1945 metais gegužės 16 dieną kautynėse su NKVD daliniais žuvo 44 partizanai. Priešo nuostoliai galėjo būti 10 kartų didesni nei partizanų, todėl šis mūšis įkvėpė ir toliau priešintis okupantams.

Šis memorialas yra galutinis Kalniškės mūšio pažintinio tako taškas. Prieš apsilankant take svarsčiau, ar nebūtų geriau pradėti eiti taku nuo memorialo, kadangi čia ir privažiuoti aiškiau, ir yra kur automobilį palikti. Visgi paskutiniu momentu nutariau laikytis rekomenduojamos krypties ir, manau, pasielgiau teisingai. Pažintinis takas nėra žiedinis maršrutas, tačiau nebūtina atgal keliauti tuo pačiu taku. Į pradžią galima grįžti miško keliais, kuriais šį maršrutą galima įveikti ir dviračiais. Pirmyn ir atgal Kalniškės miške nužygiavau 8,5 kilometro, tačiau buvo ir tikrų laukinės gamtos atkarpų. Ne lengvam pasivaikščiojimui šis pažintinis takas ir ne gražių vaizdų mėgėjams, šion vieton veda kitokios vertybės.