Netoli Viduklės auga Jūkainių miškas, kuris dabar saugomas Jūkainių geomorfologinio draustinio. Šioje vietoje senovėje ošė ąžuolynas – šventoji giria, o viena aukščiausių kalvų Raseinių apylinkėse vadinta Gojumi. Tai sakralinę reikšmę turintis pavadinimas, reiškiantis, jog šioje vietoje ruseno amžinoji ugnis, buvo atliekamos religinės apeigos. Privažiavus mišką į jo glūdumą veda vingiuotas miško kelias, kuriuo leidžiantis žemyn prie įrengtos automobilių stovėjimo vietos galima pamatyti stovinčius informacinius stendus. Čia prasideda Jūkainių pažintinis takas, į kurį nuorodos veda jau nuo senojo Žemaičių plento.
Pirmoji pažintinio tako dalis pritaikyta neįgaliesiems ir prasidėjusi kairėje kelio pusėje driekiasi medinių lentelių taku. Jei ne mitologines dievybes vaizduojančios skulptūros ir pastatytas informacinis stendas, net nepagalvočiau, jog čia ir yra tas minėtasis Gojelis. Viena iš skulptūrų vaizduoja galingiausiąjį dievą Perkūną, kuriam, kaip spėjama, ir buvo meldžiamasi po šventaisiais Jūkainių ąžuolais.
Lydimas skulptūrų medinių lentelių takas priveda prie įrengtos apžvalgos aikštelės, nuo kurios pro medžius atsiveria saulėto slėnio vaizdai. Jei iki tol ši vietovė neatrodė kalvota, tai dabar akivaizdžiai galima įsitikinti Jūkainių miško reljefo išraiškingumu. Kalvos papėdėje telkšo tvenkinys, o prie jo įrengta jauki poilsiavietė, į kurią ir atveda nuo kalvos nusileidęs pažintinio tako maršrutas. Seniau šios vietos priklausė Jūkainių dvarui, tačiau einant taku apie jo egzistavimą galima sužinoti tik iš informacinio stendo. Vienintelis tvenkinys, kuris atiduotas poilsiautojams, dar pamena buvusio dvaro laikus, nes prie jo veikė vandens malūnas. Dvaro pašonėje buvęs Jūkainių kaimas yra viena seniausių šių apylinkių gyvenviečių tačiau link jo pažintinis takas neveda. Papasakojęs trumpą Viduklės krašto istoriją jis kerta kelią ir pasuka į pelkę. Toliau Jūkainių pažintinis takas vėl veda medinių lentelių taku, kuris kelis šimtus metrų vingiuoja per aukštapelkę. Jei pirma tako dalis paskirta mitologinei temai ir istorijai, tai čia pagrindinė tema yra gamta. Smagiausias tako akcentas – pelkėje įrengtas apžvalgos bokštelis. Nuo jo atsiveria vaizdas į medžiais apsuptą aukštapelkę, kurioje galima pamatyti braidantį medinį briedį. Tai ne paskutinis medžio drožinys, kuriais tautodailininkai gausiai išpuošė pažintinį taką. Apsukęs ratą per pelkę maršrutas miško keliuku grįžta į pradžią, pabaigdamas kiek ilgesnį nei 1,5 kilometro ilgio žiedinės formos maršrutą.
Tavo įvertinimas priimtas! Autorius tau sako Ačiū!
Kėdainiai savaime asocijuojasi su dviem dalykais – geografiniu Lietuvos viduriu ir agurkais. Tačiau tai tik paviršutiniškas požiūris. Iš tiesų tai miestas ant Nevėžio kranto, kurio architektūrą ir europietišką dvasią suformavo galinga Radvilų giminė. 2026 metais Kėdainiai – Lietuvos kultūros sostinė, todėl tai puiki proga artimiau susipažinti su šiuo miestu. Kadangi jis yra pačiame Lietuvos centre, […]
Stengiuosi, kad tinklaraštyje esantis pažintinių takų katalogas būtų aktualus. Periodiškai peržiūriu į jį įtrauktus takus ir atnaujinu informaciją (tiek, kiek jos turiu). Tai darydamas beveik visada sustoju ties puslapiu „Sakiškių parkeliai“. Vis pagalvoju – palikti ar trinti? Ir vis palieku su mintimi: peržiūrėsiu vėliau. Šį kartą nusprendžiau ryžtis – nuvažiuoti į vietą ir pažiūrėti, kaip […]
Pastaruosius du kartus, kai lankiausi Šiauliuose, oras nelepino. Šį kartą pasisekė kur kas labiau – šviečia saulė. Turbūt ne veltui Šiauliai vadinami Saulės miestu: saulėtą dieną jis atsiskleidžia gražiausiomis spalvomis, tokiomis, kokiomis šiauliečiai ir nori jį parodyti svečiams. Šįkart neskubu – einu bulvaru, dairydamasis į jį garsinantį meną, užsuku į bene garsiausią vaistinę Lietuvoje, pasižiūriu […]
Lietuvą su Juodkalnija sujungė tiesioginis skrydis, todėl dabar atrasti šią Balkanų šalį tapo lengviau. Neapsigaukit, Podgorica, kurios oro uoste leidžiasi lėktuvas, gali nesužavėti, tačiau tai tik kelionės pradžios taškas. Nepasiduokit ir vien tik Juodkalnijos pajūrio vilionėmis. Kotoro įlanka išties atrodo įspūdingai, tačiau tai tik gražaus žurnalo viršelis. Juodkalnija apdovanota gamtos grožiu ir kad jį pamatyti, […]
Anykščių regioninio parko lankytojų centras N kartų lankiausi Anykščiuose, tačiau Anykščių regioninio parko lankytų centre esu pirmą kartą. Jis įsikūręs senosios Anykščių dvarvietės teritorijoje, buvusios mokyklos pastate. Joje savo laiku mokėsi Jonas Biliūnas ir Antanas Žukauskas-Vienuolis, garsiausi šio krašto klasikai. Istoriniame pastate įrengtos ekspozicijos tema – „Apdainuotas gamtos ir kultūros paveldas“. Čia persipina gamtos objektai […]
Buvo laikas, kai naujai įrengtus pažintinius takus „stačiau į eilę”. Sąraše turėjau dešimtis dar neaplankytų takų ir maršrutų, o prie jų per metus pridėdavau dar kelis naujus. Keliavau po Lietuvą ir trumpinau neaplankytų vietų sąrašą, tačiau bendras Lietuvos pažintinių takų skaičius didėjo. Didesnę stabilizaciją pajutau šiais metai. Sekiau informaciją apie naujus takus ir maršrutus, tačiau […]
Užpaliuose lankausi pirmą kartą. Patinka tas pirmo apsilankymo naujoje vietoje jausmas. Mėgstu ne tik pažinti naują miestą, naują šalį, bet ir patirti tą susidūrimo su nepažįstamumu jausmą. Šį kartą tą patiriu ne kažkur tolimoj šaly, o Užpaliuose. Žemėse, kur lietuvybės šaknys vienos giliausių, miestelyje, savo laiku buvusiu garsiu ir reikšmingu. Užpalių krašte žmonės gyveno labai […]
Vingiuotais ir kalvotais keliais važiuoju per Žemaitiją, kol pasirodo Gegrėnų gyvenvietės ženklas. Gyvenvietė sena, labai sena. 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Heinricho rašte dėl pietinių kuršių žemių dalybų minima kuršių pilis Gegrė. Ko gero tai pirmasis rašytinis Gegrėnų paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Jei minima pilis, buvo ir gyvenvietė, vadinasi, čia stūkso ir piliakalnis. Tyrimus […]