Netoli Viduklės auga Jūkainių miškas, kuris dabar saugomas Jūkainių geomorfologinio draustinio. Šioje vietoje senovėje ošė ąžuolynas – šventoji giria, o viena aukščiausių kalvų Raseinių apylinkėse vadinta Gojumi. Tai sakralinę reikšmę turintis pavadinimas, reiškiantis, jog šioje vietoje ruseno amžinoji ugnis, buvo atliekamos religinės apeigos. Privažiavus mišką į jo glūdumą veda vingiuotas miško kelias, kuriuo leidžiantis žemyn prie įrengtos automobilių stovėjimo vietos galima pamatyti stovinčius informacinius stendus. Čia prasideda Jūkainių pažintinis takas, į kurį nuorodos veda jau nuo senojo Žemaičių plento.
Pirmoji pažintinio tako dalis pritaikyta neįgaliesiems ir prasidėjusi kairėje kelio pusėje driekiasi medinių lentelių taku. Jei ne mitologines dievybes vaizduojančios skulptūros ir pastatytas informacinis stendas, net nepagalvočiau, jog čia ir yra tas minėtasis Gojelis. Viena iš skulptūrų vaizduoja galingiausiąjį dievą Perkūną, kuriam, kaip spėjama, ir buvo meldžiamasi po šventaisiais Jūkainių ąžuolais.
Lydimas skulptūrų medinių lentelių takas priveda prie įrengtos apžvalgos aikštelės, nuo kurios pro medžius atsiveria saulėto slėnio vaizdai. Jei iki tol ši vietovė neatrodė kalvota, tai dabar akivaizdžiai galima įsitikinti Jūkainių miško reljefo išraiškingumu. Kalvos papėdėje telkšo tvenkinys, o prie jo įrengta jauki poilsiavietė, į kurią ir atveda nuo kalvos nusileidęs pažintinio tako maršrutas. Seniau šios vietos priklausė Jūkainių dvarui, tačiau einant taku apie jo egzistavimą galima sužinoti tik iš informacinio stendo. Vienintelis tvenkinys, kuris atiduotas poilsiautojams, dar pamena buvusio dvaro laikus, nes prie jo veikė vandens malūnas. Dvaro pašonėje buvęs Jūkainių kaimas yra viena seniausių šių apylinkių gyvenviečių tačiau link jo pažintinis takas neveda. Papasakojęs trumpą Viduklės krašto istoriją jis kerta kelią ir pasuka į pelkę. Toliau Jūkainių pažintinis takas vėl veda medinių lentelių taku, kuris kelis šimtus metrų vingiuoja per aukštapelkę. Jei pirma tako dalis paskirta mitologinei temai ir istorijai, tai čia pagrindinė tema yra gamta. Smagiausias tako akcentas – pelkėje įrengtas apžvalgos bokštelis. Nuo jo atsiveria vaizdas į medžiais apsuptą aukštapelkę, kurioje galima pamatyti braidantį medinį briedį. Tai ne paskutinis medžio drožinys, kuriais tautodailininkai gausiai išpuošė pažintinį taką. Apsukęs ratą per pelkę maršrutas miško keliuku grįžta į pradžią, pabaigdamas kiek ilgesnį nei 1,5 kilometro ilgio žiedinės formos maršrutą.
Tavo įvertinimas priimtas! Autorius tau sako Ačiū!
Buvo laikas, kai naujai įrengtus pažintinius takus „stačiau į eilę”. Sąraše turėjau dešimtis dar neaplankytų takų ir maršrutų, o prie jų per metus pridėdavau dar kelis naujus. Keliavau po Lietuvą ir trumpinau neaplankytų vietų sąrašą, tačiau bendras Lietuvos pažintinių takų skaičius didėjo. Didesnę stabilizaciją pajutau šiais metai. Sekiau informaciją apie naujus takus ir maršrutus, tačiau […]
Užpaliuose lankausi pirmą kartą. Patinka tas pirmo apsilankymo naujoje vietoje jausmas. Mėgstu ne tik pažinti naują miestą, naują šalį, bet ir patirti tą susidūrimo su nepažįstamumu jausmą. Šį kartą tą patiriu ne kažkur tolimoj šaly, o Užpaliuose. Žemėse, kur lietuvybės šaknys vienos giliausių, miestelyje, savo laiku buvusiu garsiu ir reikšmingu. Užpalių krašte žmonės gyveno labai […]
Vingiuotais ir kalvotais keliais važiuoju per Žemaitiją, kol pasirodo Gegrėnų gyvenvietės ženklas. Gyvenvietė sena, labai sena. 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Heinricho rašte dėl pietinių kuršių žemių dalybų minima kuršių pilis Gegrė. Ko gero tai pirmasis rašytinis Gegrėnų paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Jei minima pilis, buvo ir gyvenvietė, vadinasi, čia stūkso ir piliakalnis. Tyrimus […]
Buvo laikas, kai Marijampolė garsėjo kaip pramoninio turizmo miestas. Viliojo, bet taip ir neapsilankiau jame. Miesto įvaizdis pradėjo keistis Malonny festivaliui tapus kasmetiniu. Jo dėka Marijampolę pradėta vadinti gatvės meno sostine, kurioje vis dar neapsilankiau. Neoficialios Sūduvos sostinės simboliu tapusios katės – dar viena priežastis apsilankyti čia. Todėl labai smagu priimti klietimą pasižvalgyti po Marijampolę […]
Dėl ko verta keliauti į Vilkaviškį? Ką ten galima pamatyti? Bene dažniausiai minimi šios krypties lankytini objektai yra Paežerių dvaras, Virštyčio regioninis parkas ar Ožkabaliai. Tačiau visi jie yra už miesto ribų. Pačiame mieste daugiausiai dėmesio sulaukia autobusų stotis. Gal čia kokia klaida? Ar tikrai verta važiuoti į Vilkaviškį, kad pamatyti autobusų stotį? Klausimas intriguojantis, […]
Ne vieną kartą esu pradėjęs pažintį su nacionaliniu ar regioniniu parku nuo apsilankymo lankytojų centre. Lankiausi ne tik dėl informacijos, jie patys iš savęs yra įdomūs, šiuolaikiški, įtraukiantys. O ar esu prieš keliaudamas po kokį nors Lietuvos miestą ar rajoną prieš tai apsilankęs turizmo informacijos centre? Nepamenu tokio atvejo. Ar tai reiškia, kad jie beviltiški? […]
Trobiai – kavinė Kalvarijoje, kurioje grįžtant iš užsienio kelis kartus buvau sustojęs pavalgyti. Tuomet pagrindinis kelias į Lenkiją dar vedė pro šį miestą. Nutiesus naują kelią Kalvarija išsivadavo nuo didžiulio automobilių srauto, tačiau iš to išlošė ne visi. Šiandien Trobių kavinei atėjo sunkūs laikai ir tam, ko gero, įtakos turėjo sumažėjęs eismas. Šiandien, stovėdamas ir […]
Čia buvo žema ir šlapia vieta. Norint pravažiuoti tekdavo po vežimo ratais dėti šakas, dėl to miestas ir buvo pavadintas Šakiais. Tai viena iš pavadinimo kilmės versijų. Ten, kur dabar plyti miesto aikštė su karilionu, senovėje buvo turgaus aikštė. Čia prekiavo arkliais, galvijais, linais, amatininkų darbais ir kitokiomis žemės ūkio gėrybėmis. Suvalkija – derlingas kraštas, […]