Šiaulių bulvaras ir jo paslaptys

Pastaruosius du kartus, kai lankiausi Šiauliuose, oras nelepino. Šį kartą pasisekė kur kas labiau – šviečia saulė. Turbūt ne veltui Šiauliai vadinami Saulės miestu: saulėtą dieną jis atsiskleidžia gražiausiomis spalvomis, tokiomis, kokiomis šiauliečiai ir nori jį parodyti svečiams. Šįkart neskubu – einu bulvaru, dairydamasis į jį garsinantį meną, užsuku į bene garsiausią vaistinę Lietuvoje, pasižiūriu į miestą per Camera Obscura, susirandu kambarį, išklijuotą centais, ir užbaigiu kelionę Frenkelio viloje. Jei svarstote, ką pamatyti Šiauliuose per vieną dieną, šis maršrutas – gera pradžia.

Šiaulių bulvaras

Kaip Vilnius turi Gedimino prospektą, Kaunas – Laisvės alėją, o Palanga – Basanavičiaus gatvę, taip Šiauliai turi savo išskirtinę pėsčiųjų arteriją – bulvarą. Ši erdvė pasižymi unikaliu charakteriu: Šiaulių bulvaras turi drąsos šiek tiek atsilikti laike, tačiau neatrodyti jame beviltiškai užstrigęs.

Šiaulių bulvaras atsirado dėl visiškai pragmatiško tikslo – suvaldyti milžiniškas darbininkų mases, pėsčiomis judančias į gamyklas. 1975 m. buvo priimtas radikalus sprendimas uždaryti pagrindinę miesto transporto arteriją. Kadangi Maskvos planuotojai nebūtų palaiminę tokio vakarietiško pėsčiųjų zonos projekto, tuometinė miesto valdžia nusprendė pagudrauti ir dokumentuose viską įformino tiesiog kaip paprastą „Vilniaus gatvės kapitalinį remontą“. Taip Šiauliai, aplenkdami Vilnių ir Kauną, nelegaliai sukūrė pirmąjį pėsčiųjų bulvarą visoje Sovietų Sąjungoje.

Didžiausias alėjos savitumas – sovietmečiu kurtos meninės dekoracijos, šiandien veikiančios kaip politiškai neutralūs retro akcentai. Akis iškart užkliūva už šių išlikusių mažosios architektūros akcentų:

Laikrodis-Gaidys – svarbiausia bulvaro erdvė ir pagrindinė susitikimų vieta, kur kelios šiauliečių kartos skiria pasimatymus ir susitikimus.

Fontanas „Pelikanai“ – trykštančio vandens apsuptyje stovinčios bronzinės paukščių skulptūros atrodo labai natūraliai. Tik įsižiūrėjus ir supratus, kas čia pavaizduota, iškyla racionalus klausimas – o kodėl būtent pelikanai?

Bulvare galima pamatyti ir klasikinį medicinos ženklą – virš taurės susiraičiusią metalinę gyvatę, ir batą, nes Šiauliai savo laiku buvo odos ir avalynės pramonės sostinė.

Čia pat stovi ir, ko gero, pats meniškiausias perspėjimas apie rūkymo keliamą pavojų – ant metalinio cigarečių pakelio užsilipęs vėžys.

Kad Šiaulių bulvaras neužstrigo praėjusiame amžiuje, įrodo ir šiuolaikiški akcentai. Rūdės fontanas kūrybiškai primena miesto istoriją: po žeme į vamzdžius paslėptą Rūdės upelį.

Kiek toliau stovi Meilės varpas – vienas moderniausių bulvaro akcentų.

Prie Sodros pastato pastatyta meninė instaliacija atrodo drąsiausia. Ji atvirai šaržuoja klasikinį biurokratų darbą „nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakysiu“. O gal ją reikia kitaip suprasti?

Visi šie skirtingų epochų meniniai akcentai Šiaulių bulvarą paverčia architektūriniu muziejumi po atviru dangumi.

Šiaulių bulvaro pastatai – tai dar viena sritis, kur persipina skirtingos epochos. Stiliai labai skirtingi, tačiau bulvaras neatrodo kaip kičas. Pastatai yra savo epochos originalai. Jie atspindi tikrą miesto griovimo ir statybų istoriją. Visai nebūtina domėtis menu ar architektūra, norint pajusti Šiaulių bulvaro kuriamą atmosferą. Užtenka tiesiog pasivaikščioti.

Valerijono vaistinė

Ant vieno iš Šiaulių bulvaro pastatų stogų tupi juodos metalinės katės, o virš durų kabo užrašas „Valerijonas”. Tai seniausia Šiaulių vaistinė, kuri po tuo pačiu stogu veikia nuo 1870 metų. Tais metais vaistinę atidarė provizorius Nurokas. Ilgą laiką ji priklausė garsiai žydų Volpių šeimai, o nuo 1977 metų „Valerijono“ vaistinei vadovauja provizorė ir vaistininkė Almyra Girdenienė.

Sovietmečiu vaistinės pavadinimas buvo „Vaistinė Nr. 123”. Kartą gamybinėse patalpose vaistininkės gamino raminančią mikstūrą iš sukatžolės, bromo ir valerijono. Pro langą į patalpas staiga įšoko gatvės katinas ir nulėkė tiesiai prie šiukšliadėžės su valerijono išspaudomis. Po šio nutikimo vaistinę imta vadinti „Valerijonu“. „Valerijonas” buvo ir yra vienintelė vaistinė Šiauliuose, kuri vaistus gamina vietoje. Vaistinė savo archyvuose taip pat yra išsaugojusi labai senus vaistų receptus. Apie visa tai galima sužinoti nusileidus į rūsį, kur veikia Vaistininkystės muziejus. Jame galima pamatyti senąsias tablečių spaudimo mašinas, receptų knygas ir sužinoti, kaip vaistai buvo gaminami rankomis. Tik dėl apsilankymo reikia susitarti iš anksto.

Yra žinoma, kad dar tarpukariu vaistinės savininkas Volpė išskirtinius klientus čia pat vietoje pavaišindavo arbata su marcipanais. Tradicija gyvuoja ir šiandien. Skirtumas toks, kad dabar pasivaišinti arbata ir vietoje pagamintais gardėsiais, suvalgyti veganiško ar vegetariško patiekalo ar skanėsto gali kiekvienas šiaulietis ar miesto svečias. Nereikia būti išskirtiniu vaistinės klientu, kad galėtum smagiai pasėdėti Provanso stiliumi išpuoštoje arbatinėje ir išgerti gilių kavos. Neseniai vaistinė „Valerijonas“ buvo priimta į Europos istorinių vaistinių ir vaistinių augalų sodų kultūros kelią, o 2023 metais pelnė „Keliauk Lietuvoje” apdovanojimą kaip sėkmingiausias tų metų maitinimo paslaugų teikėjas. Tikrai jauki vieta su istorija, verta apsilankyti.

Fotografijos muziejus

Einant Šiaulių bulvaru vienas iš pastatų išsiskiria švariomis geometrinėmis linijomis ir suapvalintais balkonais. Tai tarpukario funkcionalizmo stiliumi 1935 metais pastatytas pastatas, kuriame dabar veikia Fotografijos muziejus. Tai vienintelis specializuotas fotografijos istorijos, meno ir technikos muziejus Lietuvoje.

Su Fotografijos muziejuje įrengta ekspozicija galima susipažinti savarankiškai, vaikštant su audio gidu ar dalyvaujant gido vedamoje ekskursijoje. Pastaroji kaip tik prasideda prie vienos iš pastato mūrinių sienų, ant kurios matosi užrašas „Apteka”. Išties, šiame pastate veikė vaistinė. Ir tai puiki įžanga, kadangi vaistininko ir fotografo profesijos turėjo daug bendro.

Fotografija jungia chemijos ir fizikos mokslus, todėl tenka sutelkus dėmesį klausytis gido pasakojimo, norint perprasti visas fotografijos subtilybes. Muziejuje laukia pakankamai intelektualus, o ne tik pramoginis turinys, todėl po apsilankymo galima pasijusti išklausius intensyvų fotografijos kursą. Beje, muziejuje rengiamos ir edukacijos.

Kaip atsirado istorija apie išskrendantį paukščiuką? Ką reiškia fotografija post mortem? Kas pirmiausia nufotografuota Lietuvoje? Tai tik dalis klausimų, atsakymus į kuriuos galima sužinoti Fotografijos muziejuje. Tiek ekspozicija, tiek gido kompetencija tikrai aukšto lygio. Muziejus maloniai nustebino, tik reikia suprasti, jog čia tokia tema, kad pasižiūrėti neužtenka, žinios irgi labai svarbios. Aukštu aukščiau virš muziejaus ekspozicijos yra galerija. Joje eksponuojamos įvairios fotografijos darbų parodos.

Nusipirkus muziejaus bilietą galima patekti ir ant pastato stogo. Ten rasite ne tik atvirą apžvalgos aikštelę su puikia bulvaro panorama, bet ir veikiančią Camera Obscura. Šiame tamsiame kambaryje-prietaise galima savo akimis pamatyti, kaip per mažą skylutę patekusi šviesa ant sienos projektuoja apverstą gyvo miesto vaizdą.

Centų kambarys

Centų kambarys nėra tradicinis muziejus. Maža to, ši meninė erdvė neturi nei muziejaus statuso, nei bilietų kasos, tačiau apsilankyti verta. Jei rasit, kur ji yra.

Centų kambarys buvo įrengtas 2015 m. – iškart po to, kai Lietuva įsivedė eurą. Tai savotiškas paminklas nacionalinei valiutai – litui – atminti. Kambario sienoms ir objektams dekoruoti panaudota net 157 130 monetų. Visos jos – 1, 2 ir 5 centų vertės. Iš viso monetos sveria daugiau nei 300 kilogramų, o bendra jų nominali vertė – tik kiek daugiau nei 1000 eurų (3463 litai).

Vienoje kambario pusėje iš monetų sudėliotas Lietuvos kontūras, kitoje – sostas, virš kurio kabo didžiulė vieno lito moneta. Ant jo galima atsisėsti ir nusifotografuoti. Centre stovi iš monetų sukurtas Vytis, o ant sienos – didžiulis vieno lito banknoto atvaizdas.

Pats Centų kambarys yra labiau vizualinis emocinis paminklas, o štai koridoriuje esanti ekspozicija supažindina su įvairių laikmečių Lietuvos valiutomis ir istoriniais banknotais. Ar teko matyti kaip atrodė Žemaičių litai?

Šis tarsi muziejus, bet ne muziejus dar ir paslėptas. Jį galima rasti Šiaulių akademijos informacinio centro, esančio Vytauto g. 84, patalpose antrame aukšte. Centų kambario iškabos ant pastato nėra, nebijokit žengti vidun.

Įžengę pro duris išvysit Lietuvos rekordų knygoje užfiksuotą eksponatą – didžiausią Lietuvoje knygą. Atversta ji siekia net 1,8 metro plotį, o jos svoris – 113 kg. Metalinius viršelius puošia iš plieno lakštų iškarpyti ąžuolo lapai bei juodai baltas veršiuko kailis.

Frenkelio vila

Kada verta apsilankyti Šiauliuose? Atsakymas yra – kai žydi rožės, ir tai padiktuoja Frenkelio vila. Tiksliau – už pastato esantis parkas su dideliu rožynu.

Frenkelių šeima buvo Šiaulių pramonės pradininkai ir tiesiogiai prisidėjo prie miesto augimo. Šis pastatas buvo jų gyvenamasis namas, todėl dabar jis rekonstruotas atspindint to laikmečio architektūrinį projektą. Viduje veikia muziejus, kuriame pristatoma ekspozicija „Fabrikantai Frenkeliai“. Jame lankiausi prieš metus, kai ekspozicija dar buvo sena. Dėmesio vertas ne tik pats pastatas, bet ir už jo esantis parkas. Jis atviras lankytojams. Tai naujai moderno stiliumi sukurtas parkas su funkcionaliai ir estetiškai sutvarkytomis erdvėmis ir tūkstančiais žydinčių rožių. Gera proga suderinti muziejaus lankymą bei poilsį lauke.

Tiems, kurie neplanuoja eiti į muziejaus vidų, parke yra įrengti informaciniai stendai, glaustai supažindinantys su Frenkelių istorija. O ties stendais ant parką juosiančios tvoros sumautos senų batų eilės yra meninė instaliacija, logiškai susieta su Šiaulių, kaip batų ir odos pramonės centro praeitimi. Viloje veikia „Bleu de Frenkel“ restoranas. Jis išlaiko aukštą estetinį ir aptarnavimo lygį. Rafinuotu stiliumi įrengtoje erdvėje siūlomas originalus meniu, džiugina ne tik aplinka, bet ir maisto skonis. Kadangi viduje ne visada yra laisvų vietų, vasaros sezono metu galima rinktis terasą. Gal net ir geriau, nes atsiveria vaizdas į rožyną. Pragmatiškas patarimas planuojantiems laiką ir biudžetą: apsilankius darbo dieną, čia galima užsisakyti dienos pietus.

Ką galima aplankyti netoliese?

Salduvės piliakalnis – pačiuose Šiauliuose;

Talkšos ekologinis pažintinis takas – prasideda prie Geležinės lapės ir veda iki Salduvės piliakalnio;

Kurtuvėnų dvaro sodyba ir joje įrengtas Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas;

Šiaulės žemės apžvalgos bokštas ir Kudinų piliakalnis, iki kurio nuo bokšto galima nueiti įrengtu taku.