Kalnai yra kalnai, net jei jie Lietuvoje

Kartą su Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro vadove kalbėjau apie pažintinis takus, esančius Klaipėdos rajone. Gal vertėtų sakyti „apie pėsčiųjų maršrutus”, kadangi oficialiai jie pavadinti tiesiog takais. Žodžio „pažintinis” pavadinime nėra, nors pažintinę funkciją jie atlieka. Mažiausiai pažinimo yra Sveikatos takuose, kurie yra tiesiog pėsčiųjų maršrutai. Paukščių takai turi informacinius stendus, o juose nuskenavus kodą galima pasiklausyti stenduose aprašytų paukščių balsų. Trečiasis pėsčiųjų maršrutas – Kalnų takai – atrodo paslaptingiausias, nors būtent jį pašnekovė gyrė bene labiausiai. Sako: „Ir stendai yra, ir maršrutas paženklintas, o tos vietos reljefo formos daro didžiausią įspūdį.”

Kažkaip nesitiki, kad skambiu „Kalnų takai” vardu pavadintas maršrutas gali nustebinti. Gal bus kas nors panašaus kaip Jadagonyse, kur entuziastų įrengta Jadagonių eko trasa yra tiesiog vietinės reikšmės pėsčiųjų maršrutas? Na bet jei jau įrengti informaciniai stendai ir maršrutas paženklintas – reikia važiuoti. Važiuoti į 4 vandenų kraštą, kur ties Vėžaičiais nuo autostrados atsiskyręs kelias veda link Kartenos. Už kelių kilometrų kirtęs Žvelsos upę kelias kyla aukštyn, o ten jau ir Lapių gyvenvietė. Vietovė, kuri vadinama Lietuvos Šveicarija, upės slėnis, kuriame vingiuoja Kalnų takų maršrutas.

Maršruto pradžios koordinačių nežinau, todėl stoju prie veikiančios maisto prekių parduotuvės. Čia ir automobilių stovėjimo aikštelė yra, patogu palikti automobilį. Jau ruošiuosi eiti į parduotuvę apie maršrutą paklausti, bet apsidairęs pamatau stendą. Apeinu, o ten didelėmis raidėmis užrašyta „Kalnų takai”. Stende yra maršruto aprašymas, schema, lankytini objektai su aprašymais ir QR kodas. Jį nuskenavus atsidaro Google Maps žemėlapis su paženklintu maršrutu. Nurodytas net ėjimo laikas, o apačioje surašytos rekomendacijos ir patarimai. Nežinau, kas laukia maršrute, tačiau tokia pradžia nuteikia labai optimistiškai.

Jei internetinė žiniasklaida rašo tiesą, tai maršruto įrengimą iniciavo vietinės bendruomenės entuziastas Gintautas Rusteika. Jis anksčiau šioje vietovėje vesdavo pažintinius žygius, o tada sumanė, jog įrengus maršrutą žmonės galėtų keliauti savarankiškai. Bendradarbiaujant su Klaipėdos rajono turizmo informacijos centru buvo pažymėtas maršrutas, įrengti informaciniai stendai. Reikėjo naujai įrengti ir pėsčiųjų tiltelius per Žvelsos upę, kadangi maršrutas veda abiem jos krantais. Žvelsos upės slėnis išraiškingo reljefo, su stačiais ir aukštais šlaitais, atsiveriančiomis atodangomis, todėl nieko keisto, kad per tokią vietovę vedantis maršrutas pavadintas Kalnų takais.

Maršruto pradžia – asfaltuota. Vėliau kelio danga pasikeičia į žvyruotą ir maždaug už 350 metrų yra oficiali Kalnų takų pradžia. Maršruto kryptį rodo rodyklė su mėlynos ir raudonos spalvos apvaliomis žymėmis, taip pat nurodytas ir atstumas iki artimiausio lankytino objekto. Kalnų takus sudaro du žiediniai maršrutai: mėlynasis – maždaug 6,8 kilometro ilgio ir raudonasis – 4,5 kilometro ilgio. Paskutinėje dalyje, kur raudonasis ir mėlynasis maršrutai jau būna apsijungę, yra trys ekstremalios (stačios) atkarpų, skirtos ne pažinimui, tačiau fizinių jėgų išbandymui.

Išsukęs iš kelio maršrutas veda žvėrių išmintais miško takais. Labai baimintis nereikia, jie pakankamai platūs ir aiškūs, tačiau nuolat kylantys aukštyn ir besileidžiantys žemyn. Pirmieji pakilimai prasideda vos praėjus Lapių kaimo senąsias kapines. Takas veda besiformuojančios atodangos pakraščiu ir į viršų kartais tenka lipti rankų pagalba. Pro medžių lajų tarpus jau galima žvilgtelti į žalumoje paskendusį slėnį.

Po kiek laiko kairėje tako pusėje jau galima pamatyti Žvelsą. Dabar tai tik ramiai tarp didelių akmenų tekantis vanduo, kuris savo jėgą rodo ankstyvą pavasarį ir vėlų rudenį. Tikra kalnų upe pavirstanti Žvelsa tada sutraukia visus ekstremalaus plaukimo baidarėmis mėgėjus. Čia yra ir pirmasis tiltelis per upę. Juo reikia keliauti pasirinkus raudonąjį maršrutą, o ilgesnis mėlynasis maršrutas ir toliau driekiasi dešiniuoju Želsvos krantu.

Kiek toliau jau matosi atodanga, o mano tikslas – jos viršus. Ir kaip nepadėkoti šio maršruto sumanytojams, kurie tokiose vietose įrengė suoliukus? Stovi ir informacinis stendas, tačiau pirmiausiai reikia pailsėti. Gal kiek nusimis tie, kurie tikisi atsiveriančių vaizdų kaip nuo Pūčkorių ar Dauginčių atodangų, bet šis maršrutas ne apie vaizdus nuo kalnų, o apie kopimą į juos. Gal prieš važiuodami į Tatrus apsilankykit čia ir pasitikrinkit, ko vertas jūsų fizinis pasirengimas.

Jei patinka grybauti, neskubėkit eiti per liepyną. Šlaito viršumi einantis takas jaukus ir vaizdingas, bet nesitęsia ilgai. Artėdamas prie kelio takas leidžiasi žemyn. Čia yra tiltas per Žvelsą, kuriuo ką tik atvažiavau. Dabar perėjęs juo į kitą pusę tęsiu žygį kairiuoju upės krantu.

Lapių apylinkėse prieš karą veikė trys vandens malūnai. Vieno iš jų likučius galima pamatyti perėjus per tiltą. Tereikia išsukus iš kelio taku prieiti prie pat upės. Galima jausti ir apmaudo gaidelę skaitant informaciją stende, jog nei vieno šių malūnų likučiai nėra paskelbti technikos paminklais ir nėra saugomi valstybės.

Toliau takas po truputį kyla aukštyn, neversdamas prakaituoti, tik reikalaudamas šiek tiek ištvermės. Čia ir uodų atsirado, nors tankios medžių lajos sukurto pavėsio netrūko ir aname Žvelsos krante. Mojuodamas lazdyno šakele ir baidydamas uodus pagaliau pasiekiau viršų, kur po kojomis išvydau akmenuota upės vagą. Dar viena atodanga, dar viena apžvalgos aikštelė su paslėptu vaizdu, dar vienas suoliukas, kurio paslaugų šįkart neprireikė.

Kalnų takuose komfortas negali tęstis ilgai, atėjo laikas leistis žemyn. 15 ar 20 minučių lėtai kilęs aukštyn žemyn nusileidžiu per pusę minutės. Turėtų to pakakti, kad suprasti, kokio tai statumo šlaitas. Vėl atsidūriau Žvelsos pakrantėje, netoli tos vietos, kur susijungia mėlynasis ir raudonasis maršrutai.

Sekantis kopimas aukštyn turi tikslą – pamatyti Rudaičių ąžuolą. Šis gamtos paminklas ko gero svarbiausias lankytinas objektas Kalnų takuose. Jam apie 400 – 500 metų, jo skersmuo siekia 6 metrus. Šioje vietoje kitados stūksojo šventasis Alkos kalnas, apaugęs ąžuolais.

Maršrutas vingiuoja Žvelsos upės slėnio šlaito viršumi. Visai pakraščiu. Beveik savižudiškai atrodo kelios vietos, kur stačia galva žemyn neria raudonai pažymėta ekstremali trasa. Tai pačios ekstremaliausios atkarpos. Neilgos, tačiau stačios, kurių pradžioje netgi rašoma, kokį aukščių skirtumą teks įveikti. Vietomis įtemptos virvės, kad būtų galima prisilaikyti ar šlaite iškirsti laipteliai, kad nenuvažiuotum tiesiai žemyn. Kas lauktų žiemą, ar po lietaus – baisu net pagalvoti. Čia jau ne pažinimas, čia sportas. Ekstremalus sportas. Nusileidžiant kyla adrenalinas, o lipant viršun – pulsas. Seniai tokio krūvio neturėjau.

Gera žinia ta, kad jei nenori palikti komforto zonos, gali eiti taku tolyn ir praleisti ekstremalias atkarpas. Streso nekelia ir ženklinimas – jis labai aiškus. Susidaro įspūdis, jog čia viskas apgalvota. Tarp šlaito ir dirbamų laukų vedantis maršrutas netrukus pradeda leistis ir nuo priekyje plytinčio Lakštingalų slėnio skiria tik kabantis tiltas.

Prieš antrąjį pasaulinį karą Lapių apylinkėse buvo statomi bunkeriai ir čia kasė žvyrą, reikalingą jų statybai. Susidaręs gilus, aukštais šlaitais slėnis tapo mėgstama susibūrimų vieta. Perėjęs Lakštingalų slėnį maršrutas artėja prie tos vietos, kur žymima jo pradžia. Dar kelis šimtus metrų reikia keliu kilti aukštyn iki palikto automobilio. Ir tas likęs atstumas sako, jog tos ekstremalios atkarpos nebuvo jau tokios nekaltos. Kad Kalnų takai nėra eilinis pažintinis takas. Visus kalnus reikia gerbti, net jei jie neatrodo kaip kalnai ir yra Lietuvoje.