3 kilometrai tarp 3 ežerų

Gerbiu Žemaitijos nacionalinį parką už tai, kad kiekvieno tako ar maršruto nevadina pažintiniu taku. Nepasidavė populizmui kaip kai kurios kitos organizacijos. Būtent todėl važiuoju į minėtoje saugomoje teritorijoje įrengtą Ilgio ežero pėsčiųjų trasą ir suprantu, kad ten manęs niekas už rankos nevedžios ir nieko nerodys (turiu omeny pažymėtus objektus ir informacinius stendus prie jų). Ko tikėtis iš pėsčiųjų trasos? Pirmiausiai – aiškumo, kad būtų aišku kur eiti, o visa kita jau priklauso nuo manęs – ką pamatysiu, kur sustosiu, ką atrasiu.

Važiuojant nuo Platelių ir pravažiavus Beržorą, gal už kokio kilometro yra viešojo transporto sustojimas. Už dar kelių šimtų metrų yra posūkis dešinėn, ties kuriuo pastatytas poilsiavietės ženklas. Pasukęs į miško kelią beveik iš karto matau nedidelį pėsčiųjų trasos informacinį stendą. Jame nupiešta trasos schema, paženklinti atstumai ir pagrindiniai objektai – viskas ko reikia, kad būtų aišku. Visgi vienas trūkumas akivaizdus – čia nėra automobilių stovėjimo aikštelės. Kaip rašoma nacionalinio parko tinklapyje, automobilį galima pastatyti arčiau Beržoro esančioje aikštelėje ir tada susiradus trasą ja eiti nuo ten. Nežinau, ar toje aikštelėje yra informacinis stendas, tačiau joje pradėti eiti pėsčiųjų trasa būtų logiškiausias sprendimas.

Kadangi trasa yra žiedinės formos, nesiblaškau ir miško keliuku patraukiu link ežero. Kažkur maršrutas turi šakotis ir galima sutrumpinti maršrutą bei keliauti tiesiai iki paukščių stebėjimo bokštelio. Tiesą pasakius, šio maršrutų išsiskyrimo nepastebėjau, o ir nerekomenduoju juo pasukti, kadangi Ilgio ežero pakrantė tikrai vaizdinga ir praleisti vieną gražiausių trasos atkarpų nereikėtų. Pasiekus ežerą trasa eina šlaitu ir pro medžius atsiveria gražūs Ilgio ežero vaizdai.

Vieta primena Spindžio ežerą Aukštadvario regioniniame parke, kur taip pat šlaitu veda Žaliasis takas. Ten ir takas ilgesnis, ir ežero vanduo žalesnis, tačiau gamtovaizdis toks pat gražus. Nuo trasos pradžios nuėjęs apie kilometrą priekyje išvystu namelį. Taip iš šono atrodo paukščių stebėjimo bokštelis, pastatytas tiesiog šlaite. Paukščius stebėti galima tiek iš bokštelio-namelio vidaus, tiek ir užlipus ant greta įrengtos platformos. Viduje įrengti keli informaciniai stendai apie paukščius. Vargu ar einantys trasa paukščius stebi, veikiau tiesiog pasigroži gražiu ežeru, kadangi iš čia jis matosi geriausiai.

Trasos aprašyme parašyta, jog paukščių stebėjimo bokštelis yra trasos akcentas. Būtent taip ir yra, norisi čia kiek pabūti, neskubėti. Praėjus bokštelį vaizdas pasikeičia ir prieš akis atsiveria privačios poilsiavietės erdvė. Mėlynos antys ant medžių neleidžia abejoti – reikia eiti vedančiu taku tolyn. Beje žemaitiškai antys yra „pylės”, todėl kai kur ši trasa dar vadinama Pylių trasa.

Čia takas veda sąsmauka tarp dviejų ežerų ir vienu metu beveik galima matyti juos abu kurtu. Tiesa, dešinėje telkšantis Žiedelio ežeras yra vos matomas pro medžius ir trasa prie jo neprieina. Miško takas galiausiai baigiasi ir vėl prasideda miško keliukas. Teritoriją, kuria veda Ilgio ežero pėsčiųjų trasa, saugo Ilgio botaninis-zoologinis draustinis. Jis įkurtas siekiant išsaugoti natūralumu ir biologine įvairove išsiskiriančio Ilgio ežero, paežerės pelkių ir miškų ekosistemą. Akivaizdu, jog paukščių stebėjimo bokštelis čia įrengtas neatsitiktinai.

Prasidėjęs miško keliukas baigiasi pasiekęs pagrindinį kelią. Kažkur kairėje turėtų būti minėta automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau man reikia dešinėn. Palei kelią eina asfaltuotas pėsčiųjų-dviračių takas. Eiti saugu ir patogu. Pradžioje apėmė nuobodulys, tačiau kairėje pusėje atsivėręs Platelių ežero vaizdas neleido šiai trasos atkarpai tapti statistine. Nors Žiedelio ežerą mačiau tik akies krašteliu, einant Ilgio ežero pėsčiųjų trasa galima pasigrožėti trimis ežerais. Neabejotinai pora šimtų metrų Ilgio ežero krantu vedantis takas ir paukščių stebėjimo bokštelis yra gražiausia atkarpa. Vien dėl jos verta pasivaikščioti šia 3 kilometrų ilgio pėsčiųjų trasa tarp 3 ežerų.