Vilniaus miesto ribose yra net du regioniai parkai – Pavilnių bei Verkių. Jei Pavilnių regioninį parką takas aplink Vilnių pasiekė jau pirmoje atkarpoje ir maršrutas juo driekėsi iki trečiosios atkarpos vidurio, tai Verkių regioniniam parkui skirta VIII atkarpa ir dalis IX-osios. Turbūt čia slypi atsakymas kodėl ši tako atkarpa yra kilpos formos? Nutįsęs iš Pietų į Šiaurę tako aplink Vilnių maršrutas vedžioja po Verkių regioninį parką beveik neišklysdamas iš jo ir dalinai atkartodamas pailgą jo formą. VIII tako atkarpa yra ilgiausias pėsčiųjų maršrutas po Verkių regioninį parką.

Verkių regioninis parkas įsteigtas saugoti tokius gamtos ir kultūros paveldo objektus kaip Žaliųjų ežerų kompleksas, Verkių dvaro ansamblis ar Kryžiaus kelias. Pastaruosius du apžiūrėsiu žingsniuodamas sekančią atkarpą, o štai šiandien visas dėmesys bus Žaliesiems ežerams. Link jų nuo pat Verkių ir pasuka tako maršrutas. Palei Žaliųjų ežerų gatvę einantis takas mėgstamas ne tik pėsčiųjų, bet ir dviratininkų, todėl nuolat girdisi iš už nugaros atvažiuojančiųjų skambučiai. Prasilenkiame nesustodami, nes takas pakankamai platus.

Už kiek daugiau nei kilometro maršrutas pasuka miško taku ir atsiskiria nuo kelio. Dingsta mašinų gaudesys ir eiti tampa ramiau. Pasirodo pirmieji ežerėliai. Jų čia telkšo nemažai – vieni vandeningi, kiti jau pelkėjantys, vieni turi vardus, kiti vadinami tiesiog bevardžiais. Visi jie atsirado tirpstant ledynams, kai likę pūpsoti dideli ledo luitai tirpo ir suformavo tarpusavyje nesusisiekiančius ežerėlius. Anksčiau ežerėlių buvo dar daugiau, bet kai kurie per ilgą laiką užpelkėjo ir išdžiūvo, kitų vietoje dar telkšo pelkutės. Dabar čia – Ežerėlių geomorfologinis draustinis, kuris saugo unikalių, beužankančių ežerėlių kompleksą su savita augalija ir gyvūnija.

Maršrutas veda per mišką plačiu it alėja taku. Pagal rodykles galima suprasti, kad čia eina ne tik tako aplink Vilnių, bet Žaliųjų ežerų tako maršrutai. Keliaujant link Žaliųjų ežerų vienatvė nekamuoja, kadangi gausu vaikščiojančių ar šiaip iškylaujančių gamtoje. Einant nesunku pastebėti kairėje tako pusėje gulintį paminklinį akmenį, ant kurio užrašyta „Čia palaidota žmogaus sąžinė“. Vilniaus miškų urėdija ir Verkių regioninio parko direkcija taip reagavo į šioje vietoje prieš daug metų išverstą statybinio laužo krūvą.

Ilgą laiką miškais vingiavęs maršrutas išveda į pamiškę, o dar vėliau nusidriekia keliu per laukus. Aplinkui matosi naujai suformuoti sklypai, tiesiamos komunikacijos, pradedamos statybos. Dar keli metai iš ši tako atkarpa ves ne per laukymę, bet per Mažųjų Gulbinų naujakurių kvartalą. Verkių regioninio parko kaimynų ratas plečiasi ir jie įsikuria vis arčiau. Vėl įžengus į mišką vos už šimto metrų teka Riešės upelis, kurio slėnis yra europinės svarbos sauguma teritorija. Per upelį nutiestas tiltelis, o į slėnio šlaitą padeda užlipti įrengti laipteliai. Priekyje jau beveik matosi Mažasis Gulbinas, vienas iš Žaliųjų ežerų.

Dėl šiuose ežeruose gyvenančios bakterijos vanduo atrodo žalsvas. Būtent dėl šios priežasties jie vadinami Žaliaisiais ežerais, nors visi 6 turi savo vardus – Mažasis Gulbinas, Gulbinas, Balsys, Raistelis, Akis ir Baraukos akis. Eidamas ratu maršrutas iš pradžių apsuka Mažojo Gulbino ežerą. Jis nedidelis bet protaka jungiasi su Gulbinu. Šis ne tik didesnis, bet ir garsesnis dėl jo saloje stūksančio piliakalnio. Pakrantėje įrengta poilsiavietė, galima atsipūsti. Visgi iki šios atkarpos pusiaukelio dar trūksta, todėl sustojimui paieškosiu vaizdingesnės vietos. Jų dar bus.

Apsukęs mažą ratą prieš laikrodžio rodyklę aplink Mažąjį Gulbiną, pradedu didesnį ratą pagal laikrodžio rodyklę, šikart – aplink Balsį. Maršrutas veda miško keliukais ir takais, kurie nutolę nuo ežerų ir galima tik įsivaizduoti juos ten esant. Pušynus keičia eglynai ir ąžuolynai, todėl žingsniuoti nenuobodu. Žmonių beveik nėra, o štai siauru taku pralėkę ir pristabdyti nepasivarginę dviratininkai buvo nemaloniausias šios dienos nutikimas. Net nemalonesnis už tai, kad priartėjęs prie ežero iki tol pavyzdingas maršruto ženklinimas staiga dingsta ir palieka klaidžioti šlaituose išmintais takų labirintais. Šioje vietoje yra kelios maršrutą ženklinančios raudonos juostelės užkabintos taip, kad sąmoningai išvestų iš teisingo kelio. Net ir antrą kartą eidamas taku, šioje vietoje išklydau iš maršruto. Maršrutas čia veda ypač stačiais šlaitais ir kartais atrodo, kad vanduo yra apačioje tiesiog po kojomis.

Tokiais itališkais vaizdais takas aplink Vilnių džiugina beveik kilometrą. Iki tol atokiau nuo pakrančių vedęs takas pažeria tikrai gražių Balsio ežero panoramų. Nukritus medžių lapams matomumas žymiai geresnis, tik ežero vanduo neatrodo toks žalias kaip vasarą. Paivaikščiojus šlaitais maršrutas atveda prie laiptų, kurių viršuje įrengta apžvalgos aikštelė. Pasak Verkių regioninio parko, tai yra viena iš dviejų saugomoje teritorijoje esančių regyklų, atveriančių vaizdingą kraštovaizdį. Įveikta daugiau nei pusė tako aplink Vilnių VIII atkarpos, pats laikas sustoti ir užkąsti.

Vilniečių pamėgtoje poilsio zonoje prie Balsio ežero rudenį ramu. Vasarą aikštelėje rasti vietą automobiliui ne visiems pavyksta, o dabar čia laiką leidžia tik tikrieji gamtos mylėtojai ir ramybės ieškotojai. Kažkas vis dar su irklente irstosi, kažkas kepsninėje skrudina mėsą, o kažkas grūdinasi šaltame Balsio ežero vandenyje – rudenio ramybe kiekvienas džiausiasi savaip. Įveikęs Balsio ežero paplūdimio smėlį ir nužingsniavęs palei įlanką vedančiu taku uždarau ratą aplink Balsio ežerą.

Suradęs kartą jau pereitą Riešės upelį maršrutas palei jį nuveda Verkių Riešės kryptimi. Apie pora kilometrų tenka žygiuoti asfaltuotu keliu, kol kirtęs Žaliųjų ežerų gatvę takas vėl neria į mišką. Čia jo maršrutas sutampa su Senųjų kaimų pažintiniu taku, o taip pat ir Verkių trasa. Verkių regioniniame parke yra ne vienas pėsčiųjų maršrutas, kuriuo galima pasivaikščioti po šią saugomą teritoriją. Tiesa, visų jų ilgiai yra 10 ir daugiau kilometrų, todėl pareikalaus šiek tiek jėgų ir ištvermės.

Diena eina į pabaigą, jėgos irgi. VIII tako aplink Vilnių atkarpa yra pati ilgiausia ir siekia beveik 19 kilometrų. Pridėjus dar 9 kilometrus, nueitus nuo Šeškinės, gaunasi visai solidus kilometražas. Nors link Žaliųjų ežerų vedanti kilpos formos atkarpa yra pati ilgiausia, tačiau tuo pačiu ir pati lengviausia. Joje nėra stačių įkalnių ir nuokalnių ar sunkiau įveikiamų ruožų, o į apžvalgos aikštelę vedantys laiptai bene sunkiausia vieta. Ši atkarpa išsiskyrė dar vienu bruožu – jei iki tol teko žingsniuoti palei upes – Vilnelę ir Nerį, tai šiandien akį džiugino ežerai. Dėl jų takas aplink Vilnių daro didelę kilpą, tarsi norėdamas, kad maršruto forma būtų kuo mažiau panaši į apskritimą.

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *