Saidės takas ir liūdna jo kaimynystė

Dalis vilniečių kiekvieną savaitgalį, ar dar dažniau, važiuoja į kolektyvinius sodus, išsidėsčiusius Neries vingyje tarp Grigiškių ir Rykantų, tačiau niekada nei iš vieno neteko išgirsti apie tai, jog visai netoli šių sodų yra įrengtas Saidės pažintinis takas. Nors nuorodų nėra daug, surasti šį pažintinį taką nėra sunku. Važiuojant nuo Vilniaus pravažiavus Grigiškes bei už jų ant kalno įsikūrusią Statoil degalinę yra posūkis į dešinę. Rodyklė rašo, jog iki Stirnių yra 4km. Link jų likusią kelio dalį reikia važiuoti pagrindiniu keliu, kol privažiuojama teritorija, kuri, galbūt, vieną kitą net ir priverčia apsisukti ir grįžti atgal. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

Pirmiausiai kairėje pusėje pasirodo piliakalnis, o netrukus ir Seidžių gyvenvietės ženklas bei tiltukas per Saidės upelį, prie kurio ir galima palikti automobilį.

Išlipus iš automobilio pirmiausiai pasitinka grynas oras ir ramuma, kurią trikdo tik per akmenis čiurlenantis Saidės upelio vanduo. Čia prasideda Saidės pažintinis takas.

Pasiekiame kitoje Saidės pusėje stūksantį 24 metrų aukščio Stirnių piliakalnį kurio suradimo istorija siejama su gamtininku R. Kazlausku.

Visi čia atvykę pirmiausiai turi apsispręsti – pirmiau eiti prie Saidės ir Neries santakos, ar patraukti link Stirnių piliakalnio.

Laipiodami per akmenis ir šimtamečių ąžuolų šaknis patraukiame kairiuoju Saidės upelio krantu link piliakalnio.

Upelis išteka iš Didžiulio ežero ties Moluvėnų kaimu ir jo ilgis tėra tik 5km. Upeliu iš Trakų ežeryno vandens perteklius nuteka į Nerį. Dėl upelyje esančių riedulių, siauro stačiašlaičio kanjono ir santakos su Nerimi, Saidės žemupys patenka į Saidės hidrografinį draustinį, kuris yra vienas iš 11 Neries regioninio parko draustinių.

Prieiname medinį tiltuką per Saidę, dar kitaip vadinamą Moluvene. Paupyje ir šlaituose gausu šaltinių, todėl prieš tiltelį įrengtas medinių lentelių takelis.

Kadaise, kai paupio pievose buvo ganomi gyvuliai, ši vieta atrodė kaip parkas: sruvenantis upelis, bekrūmė pieva ir keisti akmenys galingų ąžuolų paunksmėje. Manoma, kad šie ąžuolai yra čia ošusios ąžuolų girios likučiai.

1995 m. gamtininkas besigydydamas greta esančioje sanatorijoje, pastebėjo įdomų akmenį, kurį jis palaikė aukuro akmeniu. Ieškodamas vietos, kur galėjo gyventi čia aukoję žmonės, jis aptiko piliakalnį.
Dar prieš patvirtinant čia esant piliakalnį, gretimų kaimų žmonės pasakojo, kad ant šio kalno tais laikais, kai Trakai buvo Lietuvos sostinė, buvusi pilis. Stačiais laiptais Saidės pažintinis takas veda į piliakalnio viršų.

Stirnių piliakalnis įrengtas siauro Neries aukštutinės terasos kyšulio, juosiamo upelio ir Neries slėnio, šiaurinėje dalyje. Piliakalnis iš kitų Neries regioninio parko teritorijoje esančių išsiskiria sudėtinga ir palyginti gerai išlikusia gynybine sistema, kurią sudaro 6 įvairaus ilgio ir pločio pylimai ir terasos. Pylimuose matosi 50-70 cm dydžio akmenų. Už priešpilio pylimo yra išlikęs vos pastebimas gynybinis griovys. Kol kas piliakalnis nėra tyrinėtas archeologų, bet pagal jo išorinį vaizdą datuojamas II tūkstantmečio pradžia.

Nuo piliakalnio viršaus atsiveriančiame kraštovaizdyje, kiek aprėpia akys, žaliuoja Neries regioninio parko miškai.

Nusileidę nuo piliakalnio vėl prieiname upelį. Jame tiek daug įvairaus dydžio akmenų ir išvartų, jog pasiekiame kitą krantą net neieškodami tiltelio. Sekantis mūsų tikslas – Saidos ir Neries santaka. Čia Saidės pažintinis takas jau gerokai siauresnis ir veda gana stačiu upelio šlaitu.

Ten, iš kur pro medžius jau prasišviečia mėlynas Neries vanduo, stūkso slenkančių ledynų iš šiaurės atridentas riedulys, Saidės akmeniu vadinamas.

Pagaliau įveikdamas paskutines akmenų kliūtis, Saidės upelio vanduo įsilieja į Nerį. Paskutiniai upelio metrai itin akmenuoti ir net plika akimi aiškiai matomas aukščių skirtumas.

Ties ta vieta, kur į Nerį įsilieja sraunioji Saidė, yra didelis akmenynas – Saidės rėva. Tai viena didžiausių ir klastingiausių Neries rėvų, kuri net ir per didelius šalčius neužšąla. Anais laikais sėlininkai sakydavo ”Jei Saidžius praplauksi – toliau keliausi”.

Stirniuose, visai netoli santakos kažkada gyveno žmonės…

Užaugusios naujos kartos nebelieka gyventi kaime. Vieni įsikuria mieste, kiti laimės ieško emigracijoje, o negyvenamos sodybos paliekamos griūti. Tačiau ši apleista sodyba – ne pats liūdniausias vaizdas, kurį čia pamatėme. Privažiavus Stirnius pasitinka šlagbaumo likučiai ir kelio ženklai, kurie čia nebuvusius ir apie šią vietą nieko neskaičiusius, priverčia stabtelėti.

Važiuojant toliau, abiejose kelio pusėse stovi raudonų plytų vaiduokliai, kurie priverčia pasijausti tarsi Černobylyje, o ne Neries regioniniame parke. Pasirodo, visą pastatų kompleksą 1990 metais pastatė tuometinė „Vilniaus Vingio” gamykla ir čia veikė vaikų vasaros stovykla „Lakštingala”. Po kelerių metų šiai gamyklai susidūrus su problemomis, visas pastatų kompleksas buvo parduotas ir čia atsidarė reabilitacijos centras „Aušveita”, kuriame gydėsi ir žinomas gamtininkas R. Kazlauskas (čia besigydydamas jis ir padėjo atrasti Stirnių piliakalnį).

Nuo 2001 metų VŠĮ „Aušveita” taip pat pradėjo skendėti skolose, kol po kelerių metų jai buvo iškelta bankroto byla. Tiesa, 2006 metais keli verslininkai užsimojo atgaivinti šiame gražiame gamtos kampelyje įsikūrusį reabilitacijos centrą, bet prasidėję interesų konfliktai iki šių dienų paliko stovėti įrančius pastatus.

Sutiktas vietinis gyventojas neslėpdamas mini ir dabartinėje valdžioje esančio asmens pavardę, kuris, jo manymu, prisidėjo prie dabartinio vaizdo. Sako, buvo žmonės ir iš Švedijos, ir iš Amerikos, ir iš tos pačios Lietuvos atvažiavę, domėjosi, bet taip viskas ir liko. Į priežastis nesigilinsim, tiesiog vaizdelis liūdnokas. Galima įsivaizduoti, kaip liūdnai toks vaizdas atrodo pašnekovui, kuris matė kaip čia savo laiku gyvenimas virė: buvo gera sanatorija, geri specialistai dirbo, stovi gausybė pastatų: miegamieji korpusai, valgykla, gydomasis kompleksas, siurblinės, katilinė, valymo įrenginiai, lauko estrada ir dar daug kitų. Pasirodo, buvo net lauko baseinas, krepšinio, futbolo, teniso aikštelės. Ir visa tai Neries regioninio parko teritorijoje Vilniaus pašonėje.

Bendrą slogų vaizdą kiek praskaidrina nedidelis keleto butų namas su gražiai sutvarkyta aplinka ir nuo piliakalnio matomais prižiūrėtais daržais.

Pašnekovas sako, kad gera čia gyventi – ramu, graži gamta, geras oras ir Vilnius netoli. Dar reikia pridurti, kad ir kelias asfaltuotas. Tik štai teritorijos „sargas” per tuos keletą metų ne tik nepastebėjo, kaip iš pastatų dingo bet koks nors menkiausios sumos vertas turtas, bet neišsaugojo nei vieno ant kelio esančio kanalizacijos dangčio. Geri žmonės daugumą šulinių paženklino, bet vis tiek, važiuokite ypač atsargiai.