Šiandien – šeimos diena. Važiuojam link Rokantiškių be aiškių planų – kiek nueisim, tiek ir užteks. Nesunkiai randu praeitos dienos žygio pabaigos vietą ir plačiais miško takais pasileidžiam link Naujosios Vilnios. Po naktinio lietaus dvelkia šiokia tokia vėsuma, todėl palaikydami visiems priimtiną tempą greitai apšylam. O ir saulė pro debesis vis dažniau ir dažniau šypteli, todėl pirmieji kilometrai bėga greitai.

Takas aplink Vilnių

Artėjant link Naujosios Vilnios prieinam Ąžuolijos miško parką. Reljefas tampa kur kas išraiškingesnis – prasideda Ancučių raguvynas. Kažkada teko keliauti šiomis vietomis su geografe Nijole Balčiūniene. Tuomet Kučkuriškių piliakalnio ieškojom – aukščiausios vietos Vilniaus apylinkėse. Dairausi aplinkui, sakau, gal tą piliakalnį pamatysiu, bet jei ir pamatyčiau vargu ar atpažinčiau. Bent jau prieš kelis metus jis buvo apaugęs medžiais ir krūmais ir visiškai nepritaikytas lankymui, į jo viršų vedė vos pramintas takelis. Atpažinau tik sodybą su pastatu, kuriame įrengta kažkokia kėlimo konstrukcija. Paskirtis neaiški, tačiau vaizdas įsimintinas.

Takas aplink Vilnių

Šiandieninis miškingas maršrutas visai smagus, tik šiek tiek paklaidžioti priverčia takų išsišakojimo vietose įrengtas ženklinimas. Prieš pat išsišakojimą stovi ženklinimo stulpelis, tačiau už išsišakojimo – nieko. Gal organizatoriams ir aišku kuriuo taku eiti, tačiau visiems kitiems – ne. Teko pasidalinti ir eiti skirtingais takais, kol pamatytas ženklinimas parodė tikslų maršrutą. Ar čia taupymas ar neprofesionalumas – po takų išsišakojimo pirmąjį ženklinimą įrengti už 100 metrų ar dar toliau? Nepaisant nedidelių paklaidžiojimų pasiekiam Naujosios Vilnios pilkapyną, kur atviroje aikštelėje pūpso patys įvairiausi akmenys su ženklais.

Takas aplink Vilnių

Visi šie akmenys – kopijos, tačiau vistiek įdomu. Įdomumas turi savo kainą, nes prisėdę pailsėti nusirenkam savo tikslų pasiekti nespėjusias erkes. Joms nė motais purškalai, kuriais prieš valandą apsipurškėm. Apsižiūrėję vienas kitą nuo galvos iki kojų leidžiamės žemyn link užtvankos.

Takas aplink Vilnių

Užtvanka likusi nuo XIX amžiaus, kai čia pradėjo veikti Kučkuriškių popieriaus fabrikas. Takas kaip tik ir veda per ją, o pakeliui su vietinėmis antimis pasidaliname sumuštiniais.

Takas aplink Vilnių

Išėję iš miško greitai pajaučiam vasaros kaitrą, todėl žygiuodami ieškom pavėsio. Tik dabar prisiminiau rankoje turįs puslitriuką. Vanduo yra gerai. Stabtelim ties buvusio dvaro pastatu, kuriame buvo įsikūrusi fabriko kontora, dabar čia vykdoma kažkokia komercinė veikla. Stabtelim, nes praeivis nori mums parodyti užtvankoje plaukiojančius didžiulius karpius, kurie deginasi saulėje beveik iškišę iš vandens kupras. Pasidairėm į karpius, į nykstantį dvarą ir žingsniuojam toliau.

Takas aplink Vilnių

Vis dažniau girdžiu klausimą “Kiek dar eisim”? Šios dienos etapą baigti dar nesinori, todėl kirtę Batoro gatvę įsikuriam pavėsyje ant laiptų. Gal užkandžiai, gėrimai ir valandėlė poilsio suteiks šiek tiek jėgų ir kantrybės?

Takas aplink Vilnių

Įpratus eiti miško takais būna nejauku keliauti palei pat kelią. Pro šalį lekiantys automobiliai sukuria ir nesaugumo jausmą, todėl norisi kuo greičiau vėl pasukti miškan. Virš galvų pradunda traukinys – ši ne itin smagi atkarpa reikalinga saugiai kirsti geležinkelio bėgius ir atsidurti kitoje jų pusėje.

Takas aplink Vilnių

Su malonumu žingsniuojam nuo kelio tolstančiu taku, kuris greitai atveda prie Rokantiškių piliavietės papėdės. Kalno viršuje stovėjo medinė pilis, kurią XII a. pastatė kunigaikštis Alšis ir kuri yra viena seniausių Lietuvoje.

Takas aplink Vilnių

Kiekvieno asmeninis reikalas ar taku aplink Vilnių žygiuoti tik skaičiuojant žingsnius ir sudegintas kalorijas, ar apžiūrint pakeliui pasitaikančias lankytinas vietas taip šį maršrutą paverčiant pažintiniu. Pastarasis požiūris man priimtinesnis, todėl neatsisakau galimybės pasidairyti į Naujosios Vilnios panoramas, atsiveriančias nuo Rokantiškių pilievietės viršaus.

Takas aplink Vilnių

Ši vasara šiltų dienų negaili, todėl šluostydamiesi prakaitą ir tuštindami savo puslitriukus su palaima neriam į mišką. Strielčiukų miško medžiai sudaro tokį pavėsį, jog vėl atsiranda jėgų ėjimui, o motyvaciją padidina keletas Strielčiukų žygtakio informacinių stendų. Strielčiukų žygtakis – vienas iš Pavilnių regioninio parko pažintinių takų, išsiskiriantis originaliu pavadinimu.

Takas aplink Vilnių

Dabar jau kelio atgal nėra, nori nenori teks pasiekti Pavilnį. Nusileidę žemyn ir atsisveikinę su žygtakio maršrutu toliau žingsniuojam lygiagrečiai geležinkelio bėgiams einančiu keliuku. Bėgių nesimato, tačiau iš pravažiuojančio traukinio garso suprantam, jog jie visai šalia. Tempas vėl krenta ir mus lenkia tuo pačiu maršrutu žingsniuojanti porelė. Senka ne tik vanduo, senka ir jėgos, bet pasiduoti negalima. Kažkur suloja šuo, štai ir Pavilnys jau girdisi. Ir matosi – prieinam Žemąją gatvę.

Takas aplink Vilnių

Keli šimtai metrų ėjimo asfaltu. Jau galvojame kviestis taksi kai iš kelio išsukusiame maršrute pamatome hidrantą. Kaip puiku, takas aplink Vilnių turi vandens, galėtų jų stovėti ir dažniau. Tačiau realybė greitai nuleidžia ant žemės – ant jo lipnia juosta užklijuotas Vilniaus vandenų užrašas skelbia, jog dėl mažo vartojimo šis įrenginys atjungtas.

Takas aplink Vilnių

Dar eidamas pirmąją atkarpą buvau pagalvojęs, jog būtų puiku jei kiekvienoje atkarpoje būtų viena ar kelios vietos su geriamuoju vandeniu. Pasirodo, tai nėra utopija. Net ir infrastruktūra kai kur yra, bet reikia politinio sprendimo, jog šis hidrantas pradėtų veikti ir kelionė aplink Vilnių taptų komfortiškesnė. Bent jau vasarą. Tuo tarpu sukaupę paskutines jėgas kylame į kalną, skiriantį Aukštąjį ir Žemajį Pavilnį ir besileisdami žemyn pro Sosnovskio barščius, dilgėles visokiausius kitokius žolynus, finišuojam. Iki serpantino, kur baigiasi antroji atkarpa, liko mažiau nei kilometras, tačiau 11 kilometrų šeimos dienai yra daugiau nei pakankamai.

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *