Atgimę dvarai lankytojus kviečia kiekvienas savaip – kas kiniškų žibintų ir ledo skulptūrų festivalius rengia, kas sveikatinimo paslaugas teikia, o kas gurmaniškais skoniais ir vietine virtuve vilioja. Tačiau pažintis su dvaru gali būti ir paprasta, tačiau draugiška, kaip Kurtuvėnų dvare. Čia prie pat įėjimo į dvaro teritoriją pasitinka informacinis stendas, o su dvaro sodyba supažindina Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas.

Buvo yra ir bus keliautojų, kurie pripažįsta tik vieną keliavimo būdą – savarankišką ir bet koks jų vedžiojimas už rankos sukelia pastariesiems atgrasumą. Tokiu atveju pažintinis takas yra puiki išeitis. Kurtuvėnų regioninis parkas turi daug pasiūlymų tiems, kas mėgsta jodinėti, išbandyti vietinę virtuvę ar nuodugniai pažinti vietovę, tačiau suteikę progą su dvaro sodyba susipažinti savarankiškai ir nepriklausomai jie tapo bene vieninteliai tokie Lietuvoje.

Kurtuvėnų dvaras yra vienas seniausių Žemaitijoje, garsėjęs savo dydžiu ir turtingumu. Per daugiau nei 500 metų dvaro gyvavimo istoriją pasikeitė 10 savininkų, o giliausią žymę paliko Nagurskiai ir Pliateriai. Ilgą laiką buvęs regiono ekonominiu ir kultūriniu centru dvaras skaudų smūgį patyrė I pasaulinio karo metu, kai nuo gaisro nukentėjo keletas dvaro sodybos pastatų. Labiausiai liepsnos nuniokojo dvaro rūmus, palikusius juos be stogo. Jie taip ir nebuvo atstatyti, o po II pasaulinio karo mūro likučius išsinešiojo gyventojai. Prie vartų į dvaro sodybą prasidėjęs Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas iš karto ir atveda į tą vietą, kur anksčiau buvo dvaro rūmai.

Nuo svarbiausios dvaro sodybos vietos prasidėjusi pažintis tęsiasi einant nuo vieno objekto prie kito. Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas pasakoja ne tik apie pastatus, jis supažindina su dvaro parku, su kalneliu, ant kurio ir dabar vyksta gegužinės, su tvenkiniais, kuriuose dar ir dabar auginamos žuvys. Tvenkiniai pirmą kartą paminėti apie 1600-uosius metus ir jau tada juose augino žuvis. Tvenkininę žuvininkystę ypač išvystė Pliateriai ir ji tapo šio dvaro išskirtinumu. Bendras tvenkinių plotas sudarė 370 ha ir kasmet buvo pagaunama 20 tonų karpių. Rudenį, kai reikėdavo gaudyti žuvį, iš tvenkinių vandenį išleisdavo, o į specialius griovius suplaukusias žuvis semdavo specialiais samčiais. Tvenkinių dugnas būdavo dezinfekuojamas kalkėmis ir pavasarį užsodinamas ankštinėmis kultūromis, kurios tapdavo natūraliu maistu žuvims.

Savo laiku dvarui priklausė dideli žemės plotai, todėl reikėjo ir nemažai ūkinių pastatų. Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas nepalieka ir jų nuošaly. Pakeliui matosi prie vieno iš tvenkinių stovinti senoji kalvė, kuri bent pora kartų degusi, o netoli jos ir Pliaterių pastatyta mūrinė kalvė, kurioje sovietmečiu įrengus butus žmonės gyvena iki šiol. Liūdniausiai atrodo dvaro rūsys. Nors stende rašoma, jog jis ir šiandien naudojamas, po neseniai buvusio gaisro čia jau niekas nieko nebesaugo.

Pagaliau Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas priveda prie svirno, kuris yra ne tik vienas seniausių dvaro ūkinių pastatų Lietuvoje, bet ir savotiškas Kurtuvėnų simbolis. Įspūdingo dydžio pastato priekyje įrengtas arkinis priesvirnis suteikia puošnumo ir nelikus dvaro rūmų svirnas pilnavertiškai reprezentuoja visą dvaro sodybą.

Prie pat svirno auganti trikamienė liepa yra storiausias Kurtuvėnų regioninio parko medis. Jis senas kaip svirnas, o prieš kurį laiką jam teko dar ir prieš svirno gaisro liepsnas atsilaikyti. Kitoje pusėje keliuko auga dvaro sodo vaismedžiai, o už jų kriketo laukas. Tai aristokratiškas žaidimas, kurį mėgo Pliateriai. Seniai jau jo čia niekas nežaidžia, o tuščiame lauke šeimininkauja kurmiai.

Dar vieni dvaro sodybos vartai lieka už nugaros, tačiau Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas nesibaigia. Jis veda link kapinių, kur kitapus gatvės antkapiais apstatytoje kalvoje stovi medinė koplyčia. Apie tą kalvą dvare gyvenęs P. Višinskis rašė „Kurtuvėnų kapinės turi pilkalnio pavidalą, bet aš iki šiol nieko nesu girdėjęs, kas patvirtintų tą spėjimą“. Jo spėjimas vėliau buvo patvirtintas, tai iš tikrųjų yra Kurtuvėnų piliakalnis. Jei būdamas Papilėje pirmą kartą išvydau kapines ant piliakalnio, tai Kurtuvėnuose pirmą kartą pamačiau piliakalnį ir su kapinėmis, ir su koplyčia.

Nuo čia takas sukasi atgal ir aiškiai maršrutą ženklinančios pažintinio tako rodyklės kreipia link Kurtuvėnų bažnyčios. Puikiai pamenu tuos aukštai į dangų iškilusius ir rūke paskendusius baltus bokštus, kurie kaip dar vienas neatrastos Lietuvos kraštovaizdis įstrigo atminty. Tąkart neužsukau į Kurtuvėnus, bet kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną aplankysiu šią bažnyčią kaip pažintinio tako stotelę. Nagurskių funduota ir Kankfuso projektuoja ji išlaikė pirminę savo išvaizdą bei tapo amžino poilsio vieta pačiam fundatoriui ir Pliateriams.

Vienoje pusėje nuvedęs iki senosios klebonijos, po to parodęs esamą, Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas per turgaus aikštę grįžta prie dvaro sodybos tvoros. Čia galima pamatyti kumetyną – pastatą, kuriame dvaro laikais gyveno samdomi darbininkai. Iš Rusijos armijos sandėlių į gyvenamąjį namą pertvarkytame pastate žmonės gyvena ir šiandien.

Pavedžiojęs po dvaro sodybą, parodęs Kurtuvėnų piliakalnį ir bažnyčią pažintinis takas grįžo į turgaus aikštėje įrengtą erdvią automobilių stovėjimo aikštelę. 1,8 kilometro ilgio žiedinės formos Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas vienas tų maršrutų, kuris praplečia akiratį ne gamtos, bet kultūros ir istorijos tema. Patinka takai, kurie laužo stereotipus, neva pažintinis takas gali būti tik gamtoje ir tik apie gamtą. Kurtuvėnų regioninis parkas nusprendė paįvairinti ir jiems pavyko.

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *