Krekenavoje nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

Pribrendo kelionė į Krekenavą. Prieš kurį laiką buvo atnaujintas Krekenavos regioniniame parke esantis Pašilių stumbrynas. Be stumbrų stebėjimo ten galima pasivaikščioti ir įrengtu pažintiniu taku. Tiesa, jis su stumbrais nieko bendro neturi, bet gal po atnaujino kažkas pasikeitė? Dar viena naujiena, jog apmokestintas apsilankymas Krekenavos apžvalgos bokšte. Tokia žinia noro apsilankyti šiame regioniniame parke neprideda, tačiau labai ir neliūdina – jame esu buvęs bent pora kartų. O štai perskaitęs, jog Gringalių miške įrengtas unikalus, vienintelis toks Lietuvoje, Patarlių takas, nusprendžiau, jog laikas prasukti pro Krekenavą.

Jei ne Krekenavos regioninio parko įrengti pažintiniai takai, pažintinių takų žemėlapyje aplink Panevėžį būtų didelis tuščias plotas. Tiesą pasakius ir esami takai yra trumpi, dalinai pritempti prie pažintinių takų kategorijos. Gal pagaliau šioje Lietuvos vietoje atsiras kito lygio lankytinas objektas, mėgstantiems keliones pėsčiomis? Važiuoju link Panevėžio su šiokiais tokiais lūkesčiais, nes parengtame spaudos pranešime susižavėjimo naujuoju taku netrūksta.

Pakeliui sustoju Pašilių stumbryne. Didelių pokyčių nematau apart to, kad sovietmečiu dvelkiantį pastatą prie įėjimo pakeitė šiuolaikiškas statinys. Gal stumbrų gyvenimo sąlygos pagerėjo, tačiau tiek jiems stebėti skirta apžvalgos pakyla, tiek per mišką einantis Pašilių stumbryno pažintinis takas be esminių pokyčių. Lankytis galima nemokamai, tik geriau pasirinkti laiką kai stumbrai šeriami, nes kitu atveju be žiūronų sunku stumbrus įžiūrėti.

Štai tokie pokyčiai Krekenavoje: jei seniau už įėjimą į stumbryną tekdavo mokėti, o į Krekenavos apžvalgos bokštą buvo galima lipti nemokamai, tai dabar priešingai. Jei nori iš aukštai pasižiūrėti į Nevėžio senvages – prilieti banko kortelę bokšto apačioje ir lipi į viršų. Kiek nuskaičiuoja? Berods 1,20, aš nelipau, tik pagalvojau, kaip gaudo tuos zuikius, kurie prasmunka be bilieto? Ir ką daryti jei kišenėje turi ne banko kortelę o grynus? Yra apie ką pagalvoti prieš kelionę į Krekenavą.

Aplankęs seniau matytas vietas važiuoju ieškoti Patarlių tako. Gringaliaus miške įrengtą taką rasti nėra sunku, bet tik todėl, kad kažkada čia klaidžiojau ieškodamas Nevėžio upės slėnio pažintinio tako. Iš Krekenavos išvažiavus link Vilainių iš karto už gyvenvietės pabaigos ženklo yra posūkis dešinėn į Švenčiuliškių gatvę. Pasukus žvyruotas kelias šakojasi, ties šia vieta ir prasideda Patarlių takas. Tiesiog čia, žvyrkelio kryžkelėje, kur nėra kur pastatyti automobilio? Taip, abejonių nelieka, nes čia pat stovi pirmasis tako stendukas su maršruto schema.

Tai kilometro ilgio linijinės formos takas, kuriame Krekenavos regioninis parkas surašė 10 patarlių. „Patarlėse sudėta lietuvių tautos išmintis ir gyvenimo patyrimas. Skambios ir vaizdingos patarlės – tarsi prieskoniai, pagyvinantys žmonių pašnekesius ir suteikiantys kalbai žaismingumo.” – skaitau tako pristatymą stende ir galvoju apie save. Nevengdavau patarlių savo kalboje, tačiau laikui bėgant jų vartojimas keitėsi. Keitėsi, nes nustojau jas vartoti kaip kalbos vaizdingumo priemonę ir jos tapo prasmę reiškiančiomis frazėmis. Tas atsitinka tik vienu atveju – patiriant tai, ką sako patarlė. Nuo to momento ji nebevartojama dėl kalbos žaismingumo, ji tampa išmintimi.

Ne vieną šiame take užrašytą patarlę išgirdau pirmą kartą. Vienos jų sukėlė prieštaringas mintis, kitų taip iki galo ir neperpratau. Ar tokią patarlę protinga vartoti savo kalboje? Mano loginė seka kiek kitokia – žinoti, patirti, suprasti ir tik tada vartoti. Taką tikrai vertinčiau geriau, jei garsiniame įraše (kurį galima išklausyti nuskenavus pirmame stende esantį QR kodą) būtų išsamiau papasakojama apie patarlę, apie tai, ką ja norima pasakyti. Didžioji dalis šio įrašo dabar yra apie nieką. Kaip ir žmonėms su regos negalia skirti užrašai Brailio raštu. Nelabai galiu įsivaizduoti juos lankantis šiame take.

Kilometro ilgio taką praėjau gan greitai – neužtrunka perskaityti kelis žodžius ant lentelės. Ir varnų negaudžiau, kaip pirmame stende patariama, nes nėra kaip – tenka nuolat gintis nuo uodų. O pabaigoje dar sprendžiau galvosūkį – eiti toliau, ar jau visą tautos išmintį sužinojau? Gal tas kelio užtvaras Patarlių tako pabaigą turėtų reikšti? Abejonės dingo kai priėjau vieną iš Nevėžio upės slėnio pažintinio tako informacinių stendų. Čia tai jau tikrai pabaiga.

Šis unikalus ir analogų Lietuvoje neturintis takas yra viso labo atkarpa, jungianti Švenčiuliškių gatvę ir Nevėžio upės slėnio pažintinį taką. Kartu tai kelias link 3 poilsiaviečių. Gal patarlių tako koncepcija ir yra gera mintis, tačiau apie jos realizavimą negaliu pasakyti nieko gero. Lietuvoje aplankiau beveik visus pažintinius takus ir, pasakysiu atvirai, juose mačiau visko. Nepaisant situacijos visur ieškojau pozityvo ir beveik visur rasdavau. O štai čia aš kažko nesuprantu. Sutinku, po tokio spaudos pranešimo važiavau pamatyti kažko unikalaus, bet gavau kažką banalaus ir primityvaus. Ar pažinčiai su tautos išmintimi nebuvo galima rasti geresnės vietos ir realizavimo formos?

Ir pabaigai apie pozityvą, kurio randu visur. Radau jį ir šį kartą, tik ne ten kur tikėjausi. Ieškojau Gringalių miške, o radau Bažnyčios g. 1, Krekenava. Su Patarlių taku tai nieko bendro neturi, nes ten įsikūręs šeimos restoranėlis „Laimė kartu”. Paremtas sezoniškumu ir sveikos mitybos principais, todėl kad ir kokia šilta vasaros diena – jokio alaus. Alkoholio nėra visai, o maistą reikia užsisakyti prie baro. Tokios taisyklės ir tenka jų paisyti kai esi svečiuose. Svarbiausia – gauti laisvą staliuką ir pasimėgauti gurmanišku maistu. Kokia ten yra patarlė: nėra to blogo kas neišeitų į gerą?