Neris – vėlių upė

Ties Karmazinais Neris yra ypatinga. Link jos nuo Dūkštų veda palengva besileidžiantis kelias, kuriuo netrukus privažiuoju masyvų Neries regioninio parko pastatytą stendą ir automobilių stovėjimo aikštelę šalia jo. Čia prasideda Karmazinų pažintinis takas. Puikiai prisimenu paskutinį apsilankymą jame, nes buvo Kovo 11-oji ir visą laiką merkė lietus. Namo tuomet grįžome kiaurai peršlapę bet patenkinti. Tai buvo 2016-ieji, kaip tik tie metai, kai pažintinis takas buvo išrinktas antru gražiausiu taku Lietuvoje.

Dabar peršlapimas negresia, nes termometro stulpelis rodo -16oC. Per purų sniegą patraukiu link Neries, kur iš karto pasitinka simboliniai vartai su saule viršuje. Tai tarsi simbolinis įėjimas į slėnį, kuriame nuo neatmenamų laikų gyveno mūsų protėviai ir kuriame bent kažkiek galima pažinti jų papročius ir gyvenimo būdą. Dabar slėnyje yra didžiausios protėvių kapinės Vilniaus apylinkėse. 10 hektarų plote aptikta daugiau nei 110 pilkapių, kurių kiekvieno skersmuo nuo 7 iki 15 metrų. Daugelis jų sunykę, apardyti ar medžiais apaugę, tačiau 3 pilkapiai yra atkurti iki originalaus dydžio ir formos.

Šalia upės esantis pilkapynas nėra atsitiktinumas. Tyrinėtojai taip pat randa ryšį tarp pilkapynų ir rėvų bei akmenų grupių, todėl neabejojama, kad Neris siejasi su protėvių laidojimo papročiais. Spėjama, jog II – IV a. prie Neries gyvenę gyventojai mirusiųjų kūnus tiesiog paleisdavo upe žemyn, kol vėliau atsirado kūnų deginimo paprotys. Per akmenis tekėdamas vanduo atlikdavo savotišką tarpininko vaidmenį tarp šio ir ano pasaulio, padėdamas vėlei išsivalyti. Su vėlės žodžiu sietina ir upės pavadinimo kilmė, todėl protėviams Neris galėjo būti tarsi šventoji Gangos upė.

Bajoriška Karmazinų kilmė

Upė buvo ne tik laidojimo apeigų vieta, ji buvo ir maisto bei gyvybės šaltinis. Nuo seno Neries pakrantėje gyveno žmonės, kūrėsi kaimai. Dešiniajame Neries krante seniau buvo Karmazinų kaimas, kurį sudarė trys gyvenvietės, vadinamos Pirmaisiais, Antraisiais ir Trečiaisiais Karmazinais. Gyveno čia ne kokie valstiečiai, o bajorai, kurie vilkėjo raudonos spalvos (karmazininiais) apdarais. Šie būdavo dažomi specialiu pigmentu, išgaunamu iš trintų vabzdžių skeletų. Kuo raudonesnis rūbas, tuo brangesnis audinys, kadangi išgauti daug pigmento buvo ilgas procesas.

Bajoriška yra Karmazinų kilmė, gal todėl ir Karmazinų pažintinis takas toks įspūdingas. Viena jo atkarpų eina miško keliu, kuriuo kitados į Vilnių keliaudavo Karmazinų ir Dūkštų gyventojai. Pasak vietos gyventojų, senasis kelias daug nepaaiškinamų dalykų slepia. Sako, čia keliaujantiems per mišką dažnai moteris su vaikeliu ant rankų pasirodydavo. Ji vežimą sustabdydavo ir visą iškraustydavo, o po to tvarkingai daiktus atgal sudėdavo.

Jei sausumos keliu gyventojai dažniausiai į Vilnių keliaudavo, tai vandens keliu upe žemyn leisdavosi. Ne šiaip sau plaukdavo, o sielius plukdydavo, kurie pro Kauną pasiekdavo Klaipėdą, o iš ten laivais į Angliją ar Vokietiją keliaudavo.

Gražūs vaizdai ir gudrūs klausimai

Visos mintys apie protėvių laidojimo papročius, apie bajorišką kaimų kilmę ir miške pasirodydavusius vaiduoklius bematant dingsta vos išvydus žiemišką Nerį. Šįkart ji plukdo ne mirusiųjų kūnus ir ne sielius, jos vandenys pasroviui neša ledo lytis. Daugiau kaip kilometrą Karmazinų pažintinis takas eina Neries pakrante ir einant šia atkarpa supranti, kad garbinga antra vieta gražiausio tako rinkimuose skirta ne už dyką.

Einu ir galvoju, ar čia Neries regioniniam parkui pasisekė su gamta, ar parko direkcija perprato lankytojų norus ir paruošė tai, ko jie tikisi? Jei tai būtų vienintelis šio regioninio parko pažintinis takas, sakyčiau, tai galėtų būti sėkmė, tačiau vertinant įdėtas pastangas ir matant visų parko takų bendrą vaizdą, akivaizdu, jog tai pasiekta nuosekliu ir kryptingu darbu. Ką veikia jūros erelis už 300 kilometrų nuo jūros? Kokie paukščiai zvimbia padangėse? Koks didžiausias žvejo konkurentas? Kur auga Mėnulio gėlės ir gimsta sengirės? Neries regioninis parkas moka ne tik užduoti smagius klausimus, bet ir įdomiai į juos atsakyti, todėl jei mėgstate enciklopedinius tekstus Karmazinų pažintinio tako informacinių stendų geriau neskaitykite.

Graži Neries pakrantė baigiasi, tačiau nesibaigia gražūs vaizdai. Keliaujant dešiniuoju Neries krantu prieš srovę kelią pastoja 60 metrų aukščio kalnas, Velniakampiu vadinamas. Daug medinių laiptų pakopų reikia užlipti, tačiau kaip paskatinimas įrengtos kelios apžvalgos aikštelės, iš kurių atsiverianti panorama pastangas atlygina su kaupu.

Štai ir Velniakampio kalno viršus – vieta, kur raganos puotas keldavo. Gal todėl Neries regioninis parkas ir dabar prieš iškylas gamtoje nėra priešiškai nusiteikęs. Take įrengtos 5 poilsiavietės, vienoje kurių net ir spaudžiant nejuokingam šaltukui buvo kuriamas laužas kepsninei.

Karmazinų pažintinis takas turi visko, ko reikia patraukliam maršrutui – gražų kraštovaizdį mėgstantiems regėti gražius vaizdus, įdomius informacinius stendus žingeidiems keliautojams, stovyklavietes iškylų gamtoje mėgėjams ir aiškų ženklinimą, kuris visiems kuria saugumo jausmą. Tereikia su savimi atsivežti tinkamą aprangą bei nusiteikimą ir bet kuris pažintinis takas džiugins ir lietui lyjant, ir prie -16oC.

Vienas komentaras

Atsakyti

Kaip dievinu tokias vietas, galėtų jų būti ir daugiau!

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *