Eidamas aplink rūmus ir ieškodamas informacinio pažintinio tako stendo pro pravertą langą išgirdau sklindant muziką. Kažkas skambino pianinu. O gal fortepijonu? Tik dabar pagalvojau, kad šių dviejų muzikos instrumentų skleidžiamo garso niekaip negalėčiau atskirti. Muzikinė klausa niekada nebuvo mano stiprioji pusė, todėl minutėlę pastovėjęs tęsiau paieškas. Gelgaudiškio dvare muzika skamba kiekvieną penktadienį, o virš Parko gatvės, vedančios į dvarą, kabantis užrašas „Muzikiniai penktadieniai“ – tą tik patvirtina. Tikriausiai viduje vyksta paskutinė repeticija, nes iki renginio dar likę pora valandų. Spėčiau ir Gelgaudiškio pažintiniu taku pasivaikščioti, ir į koncertą nueiti, tačiau pirmiausia reikia rasti atsakymą į klausimą – kur yra to pažintinio tako pradžia?

Gelgaudiškio dvaras

O ji ten – priešais rūmus įrengto gėlyno dešinėje. Atėjus Parko gatve iš kairės pusės stovi du stendai, viename kurių yra informacija apie pėsčiųjų takus, tačiau šie takai nėra tas pats, kas pažintinis takas, todėl ieškant pastarojo reikia pereiti į priešingą gėlyno pusę. Ten, virš pirmojo pažintinio tako stendo, galima pamatyti užrašą „Gelgaudiškio apžvalgos takas“, kuris tikriausiai reiškia tą patį, ką ir pažintinis takas, tačiau papildomo aiškumo neprideda.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Susipažinus su Gelgaudiškio pažintinio tako maršrutu pats laikas žvilgtelti ir į dvaro rūmus, kurie pažintiniame take yra pažymėti pirmu numeriu. Atgimę naujam gyvenimui jie iš tolo traukia dėmesį, o gražiai sutvarkyta aplinka tiesiog alsuoja ramybe. Pasak informacinio stendo, tai vienas originaliausių, seniausių ir vertingiausių dvarų Lietuvoje, kuris ateity planuoja tapti dar didesniu turistų traukos objektu. Naujieji dvaro šeimininkai, kurie dvarą išsinuomojo 50 metų, per 3 metus įsipareigojo investuoti 300 tūkstančių eurų bei atidaryti kavinę, restoraną ir viešbutį. Norėtųsi čia šeimininkausiančių dzūkelių paprašyti, kad nedidelę sumelę skirtų ir pažintiniam takui, kadangi jo ženklinimas, ypač jo pradžioje, nepakankamas.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Į kurią pusę eiti nuo pirmojo tako stendo galima suprasti tik pagal schemą ir numeriais užvardintus lankytinus objektus, kurie siūlo apėjus dvaro rūmus ratu patraukti klevų alėja. Nurodyto eiliškumo tikrai verta laikytis, nes einant priešinga kryptimi gali tekti paklaidžioti. Net ir stende rašoma, kad rūmus supa vienas didžiausių parkų Lietuvoje, kuris išsiskiria sudėtinga struktūra. To sudėtingumo tikrai nesimato einant priešais rūmus įrengta keturių eilių sidabrinių klevų alėja, kuria praeidavo ar pravažiuodavo kiekvienas ano meto dvaro svečias.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Pažintinio tako maršrutas palikęs dvaro teritoriją suka kairėn ir keliui pasibaigus neria į mišką, kur pratęsia pažintį su retais mūsų kraštų medžiais. Čia augančią maumedžių giraitę vietiniai dar vadina Lerkynu, kas pagal vieną versiją vokiškai reiškia maumedį, pagal kitą – vieversį, o senoliai mena kaidais čia stovėjusį fazanų namelį.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Miško dalyje buvo pasodintos netgi dvi ąžuolų alėjos, kurių ąžuolų vešlumas pranoksta Kauno Ąžuolyną. Šie medžiai-galiūnai sovietmečiu kiek nukentėjo, nes buvo naudojami kaip statybinė medžiaga, o jų vietoje buvo pasodinamos eglės. Viena iš alėjų takas veda į Žvaigždę – specialiai suformuotą parko dalį, iš kurios vidurio aštuoniomis pasaulio kryptimis tarsi spinduliai nusidriekia takai. Pagal budizmą aštuoni takai veda į dvasinę tobulybę, tačiau tikrąja tokios Žvaigždės atsiradimo priežastimi įvardijama medžioklė. Centre būdami medžiotojai iš toli galėdavo matyti varovų atvarytus žvėris ir juos apšaudyti. Kad ir kokiais pragmatiškais tikslais įrengta, Žvaigždė vietiniams gyventojams pasirodė pakankamai svarbi, nes laikui bėgant ji atsirado Gelgaudiškio herbe.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Toks jau yra tas Gelgaudiškio pažintinis takas, kad juo einant dingsta riba tarp tikrovės ir pramanų. Vienur atsiminimais, kitur legendomis paremti pasakojimai tarsi tikrina turistų kritinį mąstymą, tuo pačiu nepaleisdami dėmesio supažindina keliaujančius su Gelgaudiškio dvaro parko įdomybėmis. Viena tokių – Acesoriaus kapas. Gal kitoje vietoje tai būtų tik žemės kauburėlis, tačiau čia, Gelgaudiškio dvaro parke, apie nedidelį kalnelį pasakoja legenda. Anot jos, čia palaidoto acesoriaus brangenybių ne kartą ieškojo aukso ieškotojai, tačiau taip niekas ir negirdėjo, kad kas nors ką nors radę būtų.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Tarsi eidamas nuo vienos legendos prie kitos, pažintinis takas užveda į Velnio kalną, kurio tiek pavadinimas, tiek ant jo stovinčios pavėsinės forma sako, kad ši vieta ne žmonėms skirta. Įdomu, kad be dviejų legendų apie šio kalno pavadinimo kilmę dar iškelta versija, jog šioje vietoje galėjo būti pagonių šventykla, o pavadinimas kilo krikščionybės laikais pakeitus Vėlių kalno pavadinimą.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Besileisdamas miško keliuku nuo Velnio kalno takas pasuka link dvaro. Tako schemoje parodyta, jog maršrutas šakojasi ir iki parke esančio šaltinio galima eiti ilgesniu arba trumpesniu maršrutu. Renkantis ilgesnįjį maršrutą reikia iš keliuko išsukti į taką, tačiau šioje vietoje neesant ženklinimo pasirodė saugiau žingsniuoti keliu. Pirmiau nei šaltinis pasirodė poilsiavietė su medine skulptūra, link kurios artėjant net spėlioti pradėjau – priekį ji čia man atkišus ar užpakalį?

Gelgaudiškio pažintinis takas

Pasukus dešinėn neužilgo ir šaltinis pasirodo. Jis čia vienas iš daugelio, trykštančių parke, tačiau vienintelis pritaikytas naudoti. Tik tas naudojimas daugiau simbolinis, nes iš vamzdžio vanduo net ne bėga, o laša ir per valandą tik 20 litrų prilaša.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Atsigaivinęs keliais lašais šaltinio vandens grįžtu atgal prie poilsiavietės, nuo kurios pasišokinėdamas per kalvas takas nuskuba link rūmų pro parke augančius buko medžius ir pro atokvėpio vietą, iš kurios turėtų matytis kitapus Nemuno stovinti pilis. Būtų keista, jei informaciniame stende nerasčiau legendos. Ir net ne vienos. Viena jų sako, kad iš Panemunės pilies į Gelgaudiškio dvarą veda po Nemunu iškastas tunelis, o kita pasakoja, jog šioje vietoje, ant Kartuvių kalno, ponas nusikaltusius bausdavo, todėl vaikščiojant galima sutikti pakaruoklių dvasių. Nesimatė nei pakaruoklių dvasių, nei Panemunės pilies, kurią patikimai splepia sužaliavę medžiai. Tik priešais suoliuką ant storos kaladės it kokia pompensacija stovi išdrožinėti du bokštai, primenantys tikrosios pilies bokštus.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Toliau pasiūlęs apžiūrėti juodąsias pušis takas atveda prie upelio, per kurį nutiestas kaip reta stambių lentų tiltelis, o už jo tarp medžių tūno pasislėpęs medinis namelis. Taip ir nepavyko rasti jokios informacijos kokias paslaptis slepia tas paslaptingas namelis, todėl iš karto už jo suku dešinėn, kur pažintinio tako atšaka veda į baronkapines.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Informaciniame stende beveik viskas parašyta būtuoju laiku. Kapinaitės, kuriose buvo laidojami tik baronų von Koidelių šeimos nariai, iki Antrojo pasaulinio karo atrodė visiškai kitaip nei dabar, nes marmuriniai paminklai ir ketaus plokštės su kryžiais sovietmečiu buvo išsprogdinti, o patys kapai iškasinėti ieškant brangenybių.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Prie baronkapinių šlaite suformuotose terasose užveistas sodas, kuriame buvo eksponuojamos retų medžių rūšys, o žmonės šią vietą vadino Terasais.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Tų Terasų viršuje XX a. pradžioje buvo pasodinta paprastųjų kaštonų alėja ir taip suformuota peizažinė jungtis tarp dvaro parko ir sengirės. Būtent šia kaštonų alėja ir veda pažintinis takas.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Tarsi pagalvojęs, kad į pradžią, kur jau matosi dvaro rūmų pastatai, kelią visi ras, pažintinis takas dingsta su visomis nuorodomis ir stendais. Pripapasokęs gausybę legendų ir pavedžiojęs beveik 4 kilometrų ilgio maršrutu, jis pabaigoje pateikia galvosūkį – II pasaulinio karo vokiečių karių kapines ir lyros formos juodąją pušį susirasti patiems.

Gelgaudiškio pažintinis takas

Nors langas vis dar buvo praviras, muzikos nesigirdėjo. Iki koncerto liko mažiau nei valanda ir po truputį rinkosi žmonės. Vieni neskubėdami vaikščiojo aplink rūmus ir želdynus, kiti sėdėjo ant suoliuko po baigiančiu žydėti jazminu ir kažką skaitė, o dar kiti tiesiog dairėsi ir stebėjo visus likusius. Visi laukė, bet neatrodė, kad tas laukimas jiems trukdo. Sakyčiau, net patiko. Ir tik aš vienas ėjau sparčiau ir į kitą pusę nei besirenkantys į „Muzikinį penktadienį“, nes mano penktadienis buvo ne muzikinis, o pažintinis.

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *