Keliaudamas po kalvotąją Žemaitiją atsiduriu prie dar vienos kalvos, kuri, pasak legendos, supilta švedų. Net nežinau, ar Žemaitijoje daugiau kalvų, ar legendų, bet pastarosios čia girdimos itin dažnai. Ir ne tik apie kalvas. Daugybę tokių vaizdingų pasakojimų apie gamtos objektų ar jų pavadinimų kilmę prisiskaičiau Šeirės pažintiniame take, tačiau atvykęs į Mikytus, kur įrengtas kilometro ilgio Mikytų alkakalnio pažintinis takas, Žemaitijos nacionalinis parkas mane vėl pasitinka legenda.

Ta švedų supilta kalva – pagoniškus laikus menantis Mikytų alkakalnis, buvusi baltų religijos šventvietė ir aukojimo vieta. Iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai užsimena apie čia mūsų protėvių dievams aukotas aukas bei atsitikdavusius nepaaiškinamus reiškinius. Dėl vieno jų alkakalnis vadintas „garuojančiu“, kadangi apsiniaukusiomis dienomis ar prieš lietų virš eglėmis apaugusios kalvos būdavo matomi aukštyn kylantys garai.

Kopdamas į alkakalnį žvalgausi aukštyn, laukdamas iš už debesies išlendančios saulės, bet jokių garų nesimato. Gal oras ne tas, o gal pasakojimuose minimi garai tik papildoma vaizdinė priemonė įspūdžiui sustiprinti? Nors einant taku ir be specialiųjų efektų galima jausti šios vietos mistišką paslaptingumą. Apsamanoję medžiai ir kalvos šlaituose gulintys bei žaluma visiškai apsitraukę akmenys skatina vaizduotę ieškoti paslapčių net ir be legendų. Ūksmingu mišku pro alkakalnio apačioje telkšančią pelkę einantis Mikytų alkakalnio pažintinis takas tarsi sukelia baimės ir pagarbos jausmą, kurio vedami pagonys dievams aukojo aukas.

Mūsų protėviai gamtą jautė daug labiau nei mes, todėl apeigoms rinkosi išskirtines vietas. Nors alkakalnis ir apaugęs medžiais, jis yra aukščiausia šių apylinkių vieta. Esant giedram orui Vakarų kryptimi su žiūronais galima pamatyti Salantų bažnyčios bokštus, o šiaurinėje pusėje tolumoje žaliuoja jau Latvijai priklausantys miškai. Kad ir kaip viliotų toliai, gražiausias vaizdas atsiveria į alkakalnio papėdėje telkšančią pelkę. Iškirtus medžius ir krūmynus ji atrodo tarsi pro langą matomas gražus gamtovaizdis, kurį plačiau matyti trukdo it naktinės užuolaidos iš kraštų augančios tankios eglės.

Einant Mikytų alkakalnio pažintiniu taku, to paties šlaito apačioje įrengtais laipteliais galima palypėti iki didelio akmens. Jo išskirtinumas yra ne dydis, bet įspausta pėdą primenanti žymė. Dėl šios priežasties jis vadinamas Velnio akmeniu, o informaciniame stende jam skirta net pora legendų. Nutylėta liko tik mokslinė informacija, pasak kurios, šio akmens amžius gali siekti 1,5 milijardo metų. Tai nesuvokiamai ilgas laiko tarpas palyginus su tai, jog ši, mūsų protėvių šventa laikyta vieta ledynų suformuota buvo prieš 15 tūkstančių metų.

Mikytų pažintiniame take yra dar viena vieta, kuri taipogi tiesiogiai susijusi su senuoju tikėjimu. Nusileidus nuo alkakalnio matosi tvorele aptverta 2 metrų skersmens duobė, kuri vadinama Aukų šuliniu. Tai išdžiūvęs šaltinis, kurio apačioje sudėti akmenys, galimai esantys aukuro liekanos. Žmonės pasakoja, jog į duobę buvo dedamos įvairios gėrybės dievų garbei, tačiau yra ir teiginių, jog čia yra apeiginė duobė, kurioje degindavo apiplautus mirusiuosius.

Aprodęs nuo alkakalnio atsiveriančią panoramą ir apvedęs puslankiu aplink patį alkakalnį, Mikytų pažintinis takas grįžta atgal. Tai žiedinės formos maršrutas, kuris gali būti įdomus kiekvienam, besidominčiam baltų kultūra ir tikėjimu.

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *