Belmontas – vieta, kur galima prabangiai iškylauti ir/arba nemokamai pasivaikščioti

Atėjo eilė paminėti ir vieną garsiausių ir populiariausių pažintinių takų Lietuvoje. Taką, kurio atskirose vietose galima sutikti išsisas minias žmonių, kurie atvažiuoja čia praleisti laisvalaikio ar paminėti progų. Įdomumas tame, kad tikrai ne visi žino apie čia vingiuojantį pažintinį taką ir dar mažiau juo eina pasivaikščioti. Vilniečiams atspėti nesunku, ta populiari vieta tai Belmontas.

Prancūziškame (Belmonto) malūne įsikūręs ištisas restoranų ir laisvalaikio kompleksas populiarus ne tik tarp vestuvininkų, čia paminėti įvairiams progas mėgsta tiek aukštuomenės (ar save jai priskirti bandančių) atstovai, tiek paprasti vilniečiai ar miesto svečiai. Ir pats Belmonto restoranas nesibodi rašyti, jog ši vieta yra išskirtiniam svečiui, galinčiam ir norinčiam pasijusti ypatingu. Gražiai sutvarkyta malūno aplinka ir pratekanti Vilnelė daugeliui yra patraukli pasivaikščiojimų vieta, o sezono metu vestuvininkų fotosesijos vyksta tiesiog konvejeriu.

Apie šios vietos populiarumą galima spręsti iš savaitgaliais perpildytos automobilių stovėjimo aikštelės, tačiau tik nedidelė dalis šių automobilių savininkų ir keleivių atvyko čia pasivaikščioti Pūčkorių pažintiniu taku. Tie, kas nejaučia poreikio sėdėti puošniu interjeru pasižyminčiose salėse ir iš prabangaus valgiaraščio užsisakius maisto ir gėrimų po to atsisveikinti su apvalia suma, gali pasigėrėti išlikusiais ir atstatytais Belmonto mūrais ir pasivaikščioti 6 kilometrų ilgio maršrutu. Kadangi Prancūziškasis (Belmonto) malūnas yra vienas iš Pūčkorių pažintinio tako objektų, verta trumpai susipažinti ir su juo. XVI a. šiose vietose buvo Leoniškių dvaro teritorija, kurioje stovėjo dvaras, karčema, medinis malūnas. Kiek vėliau, 1838 metais Prancūzijos pilietybę turintis Karolis de Vimas išsinuomojęs dalį dvaro teritorijos, čia pastatė mūrinį malūną. Keičiantis savininkams malūnas ne tik veikė, bet ir plėtėsi bei modernizavosi ir veikė net ir Antrojo pasaulinio karo metais. Dar ir dabar galima susipažinti su buvusia užtvanka ir vandens nuvedimo kanalais, virš kurių įrengti pėsčiųjų tilteliai.

Perėjus į kitą Vilnelės pusę prasideda Tuputiškių botaninis draustinis, kuriame laukia pirmasis jėgų patikrinimas – kopimas į kalną. Toliau takas veda palei statų šlaitą, kurio apačioje telkšo šaltinių maitinami Pūčkorių tvenkiniai. Žaliuoju metų laiku sunku juos įžiūrėti, tačiau galima pasigėrėti ypač išraiškingu šios vietovės kraštovaizdžiu.

Einant kartas nuo karto pasigirsta besileidžiančių lėktuvų ir pravažiuojančių traukinių garsai. Visai netoli prabėga geležinkelis link Naujosios Vilnios, jei pataikysit, išvysit ir pravažiuojantį traukinį. XIX a. nutiesus geležinkelį 1911 metais jį aptarnaujantys darbininkai susibūrė į Gyvenamųjų namo statybos susivienijimą, vadinamą Kolonija, ir Pavilnyje pradėjo statybas. Taip pradėjo kurtis Aukštasis Pavilnys ir Žemasis Pavilnys, pavadinimus gavę tik po Antrojo pasaulinio karo.

Vos priartėjęs prie geležinkelio bėgių takas vėl veda į mišką ir beveik stačia galva neria žemyn nuo stataus šlaito. Apačioje šaltiniuoti šlaitai, todėl daug drėgmės – tikras rojus uodams. Tankūs medžiai sukuria smagų pavėsį, kuris kraujasiurbiams patinka ne mažiau nei žygiuojantiems pažintiniu taku.

Vos takui išlindus iš medžių paunksmės, prieš akis pasirodo laiptai, vedantys į Pūčkorių piliakalnį. Jis nuo pat pirmųjų mūsų eros amžių tarnavo gynybiniais tikslais, o archeologai tvirtina radę įrodymų, jog piliakalnio pašonėje dar akmens amžiuje buvo gyvenvietė.

Take gausu rodyklių, todėl drąsiai gali keliauti ir silpnesniais orientaciniais įgūdžiais pasižymintys vaikščiotojai.

Jei pirmoje tako daly takas vingiavo medžiais apaugusiais šlaitais ir kalvomis, tai dabar aptinkame Vilnelės slėnyje žaliuojančių gražių pievų, vienos kurių pakrašty stovi saulės laikrodis. Į dangų stiebiasi drožiniais išpuoštas stulpas, kurio metamas šešėlis ant vieno iš puslankiu išdėliotų akmenų rodo laiką.

Čia pat prie tako stūkso akmuo, kuris sako, kad čia pasodinta ąžuolų giraitė girininko Vlado Leonavičiaus atminimui. Girininko, kurio iniciatyva ir atsirado Pūčkorių pažintinis takas.

Nuo šios vietos Pūčkorių pažintinis istorinis takas veda Vilnelės pakrante. Tai nusileidęs žemyn takas priveda prie pat vandens, tai pakilęs aukštyn leidžia pažvelgti nuo kelių metrų aukščio skardžio į sraunią Vilnelės upę, paskui kurios greitus vandenis sunkiai galima besuspėti. Besimėgaujant gamta takas atveda prie medinių gyvenamųjų pastatų, kurių išvaizda ir kiemo statiniai byloja, kad ne visi miesto patogumai čia prieinami. Iš kitų išsiskiria viena sodyba – tai Pūčkorių dvaro sodybos pastatai.

Jei gražiame Vilnios slėnyje stovinčio Pūčkorių palivarko šeimininkai už kultūros paveldo objekto tvarkymą ir priežiūrą gavo garbės raštą, tai netoliese buvusios patrankų liejyklos likučiai atrodo visiškai priešingai. Kadaisi čia veikė garsus visoje Europoje ginklų fabrikas, kuriame pagamintus ginklus naudojo Švedijos, Prancūzijos ar Prancūzijos armija. XIX a. patrankų liejykla buvo perdaryta į vandens malūną, dar vėliau įsikūrė popieriaus fabrikas. Lietuvos prijungimas prie Sovietų Sąjungos šiam pastatų kompleksui atnešė dar daugiau permainų – kai kurių šaltinių teigimu čia veikė automobilių remonto dirbtuvės, ar netgi gyveno gyventojai. Atkūrus Nepriklausomybę šis pastatų kompleksas visiškai sunyko ir dabar už aukštų žolynų mistiškai kyšantys mūrai su liūdesiu prisimena šlovingą praeitį.

Pūčkorių palivarko pastatų yra ir kitoje Vilnelės pusėje. Dešiniąjame krante anksčiau stovėjo kumetynas, daržinė, svirnas ir tvartas, dabar – prie tiltelio per Vilnelę stovinčios rodyklės informuoja apie ten esančią lauko stovyklą ir lauko darželį. Kam tai skirta ir ką ten galima nuveikti – pasiaiškinkit patys.

Nors rodyklės niekur nesimatė, bet nuo čia veda takas į Pūčkorių atodangos viršų, iš kur visas Vilnios slėnis matosi kaip ant delno. Norint tęsti žygį pažintiniu taku toliau, reikia grįžti į kairįjį Vilnios krantą ir nuo ten galima pasigėrėti atodanga iš apačios. Ji – viena didžiausių Lietuvoje, jos aukštis siekia 65 metrus, plotis – 260 metrų.

Einant pažintiniu taku akis kliūna už dar vieno objekto, tik šį kartą nelankytino ir neįtraukto į pažintinio tako objektų sąrašą. Tai gyvenamasis namas stikliniu fasadu su išmania langų uždengimo sistema, saugančia nuo saulės ir nepageidaujamų akių žvilgsnių. Kliūna ne stiklinis fasadas ar „išmanūs roletai”, kliūna vieta, kurioje toks stiklainis stovi. Čia kaip tame anekdote kai vyksta pokalbis:

– Ar galima ant Gedimino pilies pastatyti Maximą? – klausia vienas.
– Galima, bet neapsimoka. – atsako jam kitas.

Čia pasistatyti gyvenamą namą, matyt, apsimokėjo. Arba labai norėjosi.

Pažintis su Pūčkorių gamtos ir kultūros vertybėmis baigiasi priėjus kabantį tiltą. Kitame Vilnios krante jau matosi Belmonto pastatai, kur muzika ir žmonių šurmulys išduoda, jog pramogų ir laisvalaikio verslas čia tiesiog klesti, o norinčių ir galinčių pasijausti ypatingais – netrūksta. Jei sėdėjimas išpuoštose salėse teikia džiaugsmą, o prabangūs patiekalai suteikia ypatingą sotumo jausmą, tai gal verta vėliau ir ratuką Pūčkorių taku apsukti bei plačiau susipažinti su istorija vietos, kuri leidžia pasijausti ypatingais. O ir sveikatai toks pasivaikščiojimas naudingas, tuo labiau, kad prabangus suvalgytas maistas nebūtinai yra sveikas.