Atvirukas iš Švenčionių aukštumos

Po apsilankymo pažintiniame take paprastai grįžtu su vienokia ar kitokia emocija. Kiekvienas takas ją sukuria skirtingą – vieni sudomina žiniomis, kiti nustebina gamtos vaizdais, treti – pateikia siurprizų. Net jei tie siurprizai būna ir ne visai malonūs, patirti įspūdžiai vis tiek praturtina kelionių patirtį. Taip ir kaupiasi kelionių po pažintinius takus Lietuvoje įspūdžiai, o kartu ir tinklaraščio „Nesėdėk namuose” turinys. Apie pažintinių takų sukuriamas emocijas užsiminiau neatsitiktinai. Prieš keletą dienų grįždamas iš neseniai atidaryto tako buvau įsitikinęs, kad jame patirtus įspūdžius geriausiai atspindėtų ne istorijų pasakojimas, ne techninis maršruto aprašymas ir net ne pasidalinimas ten patirta emocija, o tiesiog nuotraukų galerija.

Esu girdėjęs, jog Kačėniškės piliakalnis yra vienas gražiausių, taip pat esu skaitęs, jog šis piliakalnis vertas filmo. Sužinojęs apie neseniai link jo nutiestą Kačėniškės piliakalnio pažintinį taką susiruošiau į Sirvėtos regioninį parką. Aukštos kalvos, gilios daubos, ilgi ir vingiuoti gūbriai bei dubakloniai yra išskirtinė regioninio parko vertybė, o čia plytinčia Švenčionių aukštuma savo laiku ypač domėjosi Česlovas Kudaba. Vaizdingai ir su meile aprašęs banguojančias kalvas jis aiškino apie tirpstančių ledynų nuveiktus darbus, kurių rezultatais šiandien galime gėrėtis.

Dundu žvyruotu keliu nuo Šventos link Ceikinių. Kaip tik tomis vietomis, kur Švenčionių aukštuma pasižymi ryškiausia žemės paviršiaus įvairove ir kur aukščiausios keteros eina dviejų upių baseinų takoskyra. Ties Kačėniškės kaimu stovi rodyklė, rodanti piliakalnio pusėn. Norint aplankyti ne tik piliakalnį, bet ir naująjį pažintinį taką reikia pavažiuoti kiek toliau. Nors Kačėniškės pažintinis takas ir naujas, Google Maps jau žino kur jis prasideda ir nuveda į erdvią automobilių stovėjimo aikštelę prie Garnių kaimo.

Prasidėjęs informaciniu stendu apie Švenčionių aukštumą bei jos aukščiausias keteras saugantį Čiūlėnų geomorfologinį draustinį takas be jokių ženklinimų, rodyklių ir maršruto schemų neria pro jaunas pušeles miškan. Dar naujumu kvepiantys laipteliai ir tilteliai bei įvairiaspalviais žiedais pasipuošusi gamta maloniai nuteikia jau nuo pat pirmųjų žingsnių.

Kalvomis nenuobodžiai vingiuojantis Kačėniškės pažintinis takas tai kyla aukštyn, tai vėl leidžiasi žemyn. Nusileidęs į vieną iš jų išneria iš miško į prieš akis atsivėrusią aukštapelkę, per kurią, kažkuo primenantis Medžių lajų taką, nutiestas plūduriuojantis tiltelis.

Jei anksčiau pelkės dažniausiai asocijuodavosi su neigiamais dalykais, tai regioniniams parkams įrengus pažintinius takus ir atvėrus jas lankytojams pelkės tapo ypač mėgstamomis ir lankomomis. Einant per šią aukštapelkę netgi pasimiršta, jog už dar vienos kalvos stūkso vienas gražiausių piliakalnių Lietuvoje. Jis iš rytų skalaujamas Mergežerio vandenų, o iš pietų ir rytų apsuptas dar vienos pelkės, šįkart – žemapelkės.

Štai ir jis – Kačėniškės piliakalnis, apie kurio pavadinimo kilmę sklando legenda, neva čia stovėjusios pilies pašonėje buvo užvažiuojami namai ir karčiama. Juose dažniausiai apsistodavo rusinų krašto žmonės, kurie save „kačevnikais” vadino. Taip prieglaudą, kurioje apsistodavo „kačevnikai” pradėta vadinti „kačevniške”, kuri laikui bėgant tapo Kačėniške.

Piliakalnis nėra aukščiausia šių apylinkių vieta, tačiau pailgos, apie pusę kilometro ir šiaurės į pietus nutįsusios kalvos padėtis lėmė, jog senovėje čia įsikūrė žmonės. Kelis šimtus metų piliakalnio papėdėje įsikūrusiose gyvenvietėse gyveno žmonės, kurie į kalvos viršuje pastatytą pilį subėgdavo tik kilus pavojui.

Dabar į piliakalnį žmonės kopia ne grėsmės genami tačiau vaizdingo atsiveriančio kraštovaizdžio viliojami.

Instagraminiais vaizdais apdovanoto piliakalnio apačioje mėlynuoja Mergežerio vandenys. Legenda pasakoja, kad ežero pakrantėje buvo troba, kur gyveno trys seserys. Kartą jos nuskendo – dėl to ežero ledas kartais būna raudonas. Sako: „Neik, neik, – ten untrauk tan ažeran. Čia gi trys mergas nuskenda. Jeigu berniukai maudas, tai labai nekęsdava – paskandindava…“

Pasivaikščiojimas piliakalnio viršumi trunka ilgiausiai. Ne todėl, kad ši atkarpa ilga – tiesiog einant viršuje įrengtu taku atsiveria vienas už kitą gražesni vaizdai. Dėl jų praradęs laiko pojūtį ne vienas lankytojas prisėda pasigėrėti vaizdais ar tiesiog mėgaujasi buvimu čia ir dabar.

Per visą piliakalnio ilgį Kačėniškės pažintinis takas takas jo viršumi veda į priekį, kur stačiais laiptais nusileidęs į ežero pakrantę medinių lentelių takeliu atveda į automobilių stovėjimo aikštelę, tarsi užbaigdamas gražiais gamtos vaizdais turtingo naujojo pažintinio tako maršrutą. Tai senoji, prie piliakalnio įrengta aikštelė, kurią nuo naujosios skiria apie 800 metrų atstumas. Bendras Kačėniškės piliakalnio pažintinio tako ilgis yra apie 2 kilometrus (pirmyn ir atgal), tačiau net ir nebūdamas ilgas jis yra išties vaizdingas.

Telieka tik vienas klausimas – ar jis tikrai vertas filmo? Mariui Semaškai toks klausimas neiškilo, jis tiesiog ėmė ir sukūrė filmą apie šį piliakalnį. Vien jau dėl to verta pasivaikščioti nauju pažintiniu taku ir aplankyti piliakalnį, apie kurį sukurtas filmas.