Ramūnas Šukauskas
2 min. skaitymo
Prieš kelis kilometrus stovėjęs ženklas, jog šis kelias baigiasi akligatviu, nemelavo. Asfalto danga baigiasi ir toliau į mišką veda tik miško keliukas. Jo metrai taip pat suskaičiuoti. Tai tarsi civilizacijos pasaulio kraštas, nes prieš akis ošia Punios šilas. Didžiausia ir vertingiausia ąžuolų senginė Lietuvoje bei vienas vertingiausių miškų Europoje. Tokiomis antraštėmis atvykusius į Punios šilą pasitinka prie automobilių aikštelės stovintys Nemuno kilpų regioninio parko informaciniai stendai ir tautiniais motyvais papuoštos medinės skulptūros, laikančios Punios šilo pavadinimą.
Šioje Nemuno kilpoje ošiančiame miške pabuvoti dar neteko, tačiau pirmoji pažintis bus trumpa. Tokio ilgio, kiek tęsiasi dar 2003 metais įrengtas Pasakų takas. Jis yra vos 250 metrų ilgio, o informacijos apie jį internete tik tiek, kad net įspūdį sunku susidaryti. Apie įdomias vietas keliautojai mėgsta dalintis informacija socialiniuose tinkluose, o kad Pasakų takas minimas ypač retai – šį tą pasako.
Neaišku kiek ši vieta populiari vasarą, tačiau ankstyvą pavasarį čia ramu. Iš tolo matosi pamiškėje stovinti medinė močiutė su akiniais, didele nosimi ir kuodu ant galvos. „Sugrįžk į močiutės pasaką” – tokie išraižyti žodžiai lyg ir turėtų nuteikti maloniai, tačiau šiltų jausmų nei pati močiutė, nei šalia pritvirtinta informacinė lentelė, nesukelia. Sunku išlikti objektyviam, kadangi pasakos niekada nepatiko, o čia teks susidurti su Raudonkepuraite, Egle žalčių karaliene, vilku, pupa ir net peliuku Mikiu. Jei pasakų personažai nesužavės, tai bent jau būsiu pabuvojęs Punios šile – bandau ieškoti pozityvumo pirmuosiuose žingsniuose.
Einant vis gilyn į mišką pasitinka vis kiti personažai, kai kuriuos iš jų net ne iš karto atpažįstu. Kadangi pasakų knygų nemėgau, Pasakų takas primena tuos laikus, kai šiuos personažus matydavau per nespalvotą televizorių. Tokį, kurio kanalam perjungti prireikdavo replių, o kad praeitų ekrano mirgėjimas dažnai reikėdavo panaudoti ir smurtą. Laikas ėjo, televizoriai patobulėjo, o personažai liko stovėti it užstrigę tame laike.
Kad ir koks nuoširdus buvo Punios girininkijos darbas rengiant Pasakų taką, dabar jis atrodo liūdnokai. Gal sensta ne tik žmonės, bet ir personažai? O jei ir nesensta tai tikrai keičiasi ir tuo galima įsitikinti apsilankius Anykščių šilelyje įrengtame Praeities take, kur lankytojus pasitinka šiek tiek kitokie personažai.
Naujausi įrašai
Rodyti visus
2024 spalio 13d.
Pažintiniai takai
Net ir užlipus į Čepkelių raisto apžvalgos bokštelį vandens pelkėje beveik nesimato. Rudenį jis būna nuslūgęs ir pelkė tampa tarsi nepanaši į save. Visgi priėjus pelkės pakraštį nesunku įsitikinti, jog visas paviršius liūliuoja. Gal todėl pelkės ir buvo vadinamos liūnais, tačiau ši, didžiausia aukštapelkė Lietuvoje, vadinama raistu. Čepkelių raistu, nes einant jos paviršiumi taip ir […]
Ramūnas Šukauskas
4 min. skaitymo
2024 rugsėjo 24d.
Pažintiniai takai
Gerbiu Žemaitijos nacionalinį parką už tai, kad kiekvieno tako ar maršruto nevadina pažintiniu taku. Nepasidavė populizmui kaip kai kurios kitos organizacijos. Būtent todėl važiuoju į minėtoje saugomoje teritorijoje įrengtą Ilgio ežero pėsčiųjų trasą ir suprantu, kad ten manęs niekas už rankos nevedžios ir nieko nerodys (turiu omeny pažymėtus objektus ir informacinius stendus prie jų). Ko […]
Ramūnas Šukauskas
3 min. skaitymo
2024 rugsėjo 20d.
Pažintiniai takai
Įdomi patirtis – į pažintinį taką plaukti valtimi ar vandens dviračiu. Kito kelio nėra, nes tas takas – saloje. Negirdėjot? Nieko keisto, Žemaitijos nacionalinis parkas šios vietos labai nereklamuoja dėl ten aptinkamų retų ir saugomų rūšių, tačiau tų, kurie ten nukeliauja, neišveja. Tas ežeras vadinasi Plateliai, o viena iš septynių jame esančių salų, kurioje įrengtas […]
Ramūnas Šukauskas
3 min. skaitymo
2024 rugsėjo 16d.
Miestai ir miesteliai, Pažintiniai takai
Maloniai nustebino Kuršėnai, kai prieš kelis metus užsukęs į šį miestą pamačiau naują per Ventos upę nutiestą pėsčiųjų tiltą ir sutvarkytą pakrantę. 262 metrų ilgio tiltas, pastatytas 2020 metais, sujungė centrinę miesto dalį su Kuršėnų dvaru. Tai kur kas daugiau nei tik inžinerinis statinys, leidžiantis patekti į kitą krantą. Išmanieji suoliukai, meno zona, gėlynai su […]
Ramūnas Šukauskas
6 min. skaitymo
2024 rugsėjo 8d.
Pažintiniai takai
Skaitau išplatintą spaudos pranešimą apie Pietų Lietuvos gamtos stebuklą – ypatingą pelkę Veisiejuose. Nieko keisto, Lazdijų kraštas yra išties ežeringas, tad ir pelkių yra, tačiau Veisiejai man asocijuojasi tik su ežerais. Kad Veisiejuose yra pelkė ir kad į tą pelkę veda pažintinis takas – man yra naujiena. Nusprendžiu pasidomėti. Puikiai suprantu, kad publikacijoje už pinigus […]
Ramūnas Šukauskas
3 min. skaitymo
2024 rugsėjo 5d.
Miestai ir miesteliai
Ketvirto dešimtuko piliakalnių sąrašo pradžia paskirta Žemaitijos piliakalniams. Kadangi net keli jų yra visai netoli Kaunas – Klaipėda autostrados, gaunasi visai neblogas piliakalnių maršrutas pakeliui link jūros. Nuo šio ketverto ir pradedu. Pagrybio piliakalnis Jis visai netoli autostrados. Važiuojant link Kaltinėnų kelias leidžiasi žemyn ir dešinėje pusėje nusidriekia ilgi laiptai į kalvą. Tai ir yra […]
Ramūnas Šukauskas
3 min. skaitymo
2024 rugsėjo 3d.
Apžvalgos bokštai
Rambyno regioniniame parke yra net 5 apžvalgos bokštai – 4 dvyniai ir vienas pagrandukas. Nei aukščiu, nei išskirtine architektūra jie nepasižymi, tačiau saviti Mažosios Lietuvos kraštovaizdžio vaizdai čia garantuoti. Verta pridurti, jog iš jų galima ne tik Nemuną ar jo senvages pamatyti, bet ir Sovietsku perkrikštytą Tilžę įžiūrėti. Taip jau yra, kad plačiausią panoramą atveria […]
Ramūnas Šukauskas
3 min. skaitymo
2024 rugpjūčio 28d.
Keliauk po Lietuvą be automobilio
Kai prieš porą savaičių važiavau į Trakus aiškintis ar Trakai pasiruošę konkuruoti dėl turistų su Elektrėnais, daug to paties autobuso keleivių tęsė kelionę į Birštoną. Ir aš jiems to Birštono taip supavydėjau, kad tiesiog naktimis nemiegojau ir štai aš vėl „Kautros“ autobuse, šį kartą ir aš riedu Birštono link! Birštonas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas […]
Elė Pranaitytė
7 min. skaitymo