Saulės tako saulėlydis Druskininkuose

Apie Saulės taką pirmą kartą sužinojau prieš pora metų. Tąkart lankydamasis Druskininkuose ir užsukęs į Circle K degalinę nusipirkti kavos pamačiau netoliese stovintį informacinį stendą. Jame buvo pavaizduotas Saulės tako maršrutas. Kad tai ne pažintinis takas supratau iš karto, tačiau pasivaikščioti juo vis tiek būtų įdomu. Po dvejų metų atvažiavęs į Druskininkus vėl užsukau į degalinę, bet šį kartą ne kavos išgerti, o įdėmiau pastudijuoti informacinio stendo.

Susipažinęs su Saulės tako schema sustoju prie Girios aido muziejaus, kur matau labai panašų stendą. Ir maršrutai jame kai kurie sutampa, tačiau čia jie vadinasi šiaurietiškojo ėjimo takais. Iškilo klausimų, į kuriuos atsakymus pabandžiau rasti internete. Deja, bet skirtinguose šaltiniuose pateikta informacija dar labiau viską supainiojo. O kodėl nepaskambinus į turizmo informacijos centrą? Juk juos taip gražiai reklamuoja agentūra „Keliauk Lietuvoje”, cituodama mintį iš „Nesėdėk namuose” tinklaraščio ir knygos, taip iš neišdrįsdama nurodyti iš kur citata paimta. Telefonu niekas neatsiliepia, bet Druskininkai toks miestas, jog greičiau ir lengviau nuvažiuoti nei prisiskambinti.

Kitapus gatvės ties turizmo informacijos centru – Dineikos parkas, o ties juo ir Saulės takas prasideda. Neatsitinkinai, takas ir parkas tarpusavyje susiję. Maždaug prieš 100 metų buvo sukurta gydymo saule, oru ir judesiu metodika ir šioje vietoje įkurtas sveikatingumo parkas. Po Antrojo pasaulinio karo prie parko plėtros daug prisidėjo visuomenės veikėjas, gydomosios kūno kultūros specialistas Karolis Dineika, todėl parkas vadinamas jo vardu. Būtent Dineika 1969 metais gavo užduotį įrengti ir Saulės taką, kai čia gydęsis tuometinis komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus pasigedo dozuoto pasivaikščiojimo trasos. Išbandęs tokią procedūrą Kryme jis įsakė skubiai analogišką trasą įrengti ir Druskininkuose.

Vietos valdžia reagavo žaibiškai ir nedelsiant buvo pradėti darbai. Saulės takui parinkta vieta – sraunaus Ratnyčios upelio slėnis, kuris ne tik džiugino gražiu gamtovaizdžiu, bet puikiai tiko sveikatos procedūroms dėl čia augančių kadagių ir pušų. Kilo nesutarimų tik dėl tako infrastruktūros, kadangi girininko pavaduotojas Urnevičius nesutiko statyti betoninių suoliukų bei ženklų ir visa tai padarė iš natūralaus medžio. Dar ir dabar einant Saulės taku galima matyti iš kreivų šakų suręstas pavėsines ir medinius, per Ratnyčią vedančius tiltelius.

Prasidėjęs Gardino gatvėje ties įėjimu į Dineikos parką Saulės takas kirtęs parką veda pro vandens malūną. Kitapus Veisiejų gatvės prie Alkos tvenkinių stovi Saulės tako drožiniai. Greitai jie vieninteliai primins senąjį tako pavadinimą, kadangi miestui Saulės vardas neįtiko. Gal dėl jo sąsajų su Sniečkumi? Takas tai ne sovietiniais laikais statytas paminklas – į Grūtą neišveši, tai bent pavadinimą pakeis.

Maršrutas driekiasi vienu upelio krantu, po to persikelia į kitą, o pakeliui dar matosi Saulės tako nuorodos su parašytais atstumais. Nežinau, ar jais dar galima vadovautis, todėl seku ant medžių pažymėtą geltonos ir mėlynos spalvos ženklinimą. Mėlynai pažymėtas maršrutas yra trumpesnis, jo ilgis siekia 6,8 kilometro. Jis už antro tiltelio per Ratnyčią toliau veda paupiu, kur kartu su „Druskos studijos” nuorodomis atveda tiesiai pas Aušrą ir Taurą Česnulevičius į kiemą. Čia vyksta Sūri pamoka ir apie druską bei Druskininkus galima sužinoti daug. Tačiau iš anksto nesusitarus, greičiausiai, teks pasukti atgal ir dalį kelio einant jau kitu upelio krantu grįžti atgal.

Geltonasis maršrutas yra 9 kilometrų ilgio ir keliaujant juo bus proga aplankyti Girios aido muziejų. Jei mėlynasis maršrutas perėjęs per antrąjį Ratnyčios tiltelį nuveda link Druskos studijos, geltonasis maršrutas pasukęs į kitą pusę ima ir pasimeta. Žemėlapyje pažymėtas maršrutas nesutampa su natūroje pramintu taku, todėl tenka „pagrybauti”. Įveikus orientacinį iššūkį tenka susidurti su dar vienu – toliau takas veda suarta proskyna. Tarsi Dzūkijos pušynuose miško takų ir takelių būtų maža. Sniečkaus laikais už taip parinktą maršrutą kažkam galva būtų nulėkus.

Dar viena tokia keiksnoti verčianti atkarpa laukia ir už Girios aido muziejaus. Jei šiaurietiškojo ėjimo entuziastai čia dar išbris, tai dviratininkai net su kalnų dviračiu pravažiuoti neturi jokių šansų. Saulės taką pavadinti šiaurietiškojo ėjimo takais neatrodo gera mintis, tačiau dar labiau kliūva geltonojo maršruto parinkimas. O labiausiai stebina tai, jog tinklapyje druskininkai.lt Saulės takas priskirtas prie dviračių takų.

Eidamas taku palei Ratnyčios upę jaučiausi atradęs kitokius Druskininkus. Nekomercinius ir pilnus gamtos. Nepaisant to, kad vienas sutiktas praeivis nostalgiškai pasakė, jog čia jo gimtosios vietos, kurios stipriai pasikeitė. Pasak jo, anksčiau čia buvo daug gražiau. Gražu ir dabar, kai neturi su kuo palyginti. Kad ir koks komunizmo laikų produktas būtų Saulės takas, jis ir šiandien galėtų tarnauti pagal savo pirminę paskirtį. Karaliautų Ratnyčios slėnyje gamtos grožis ir sveikata, o pasivaikščiojimas juo būtų nemokama sveikatos procedūra ir netikėtas Druskininkų atradimas.