Juodkalnija – koncentruoto gamtos grožio šalis

Lietuvą su Juodkalnija sujungė tiesioginis skrydis, todėl dabar atrasti šią Balkanų šalį tapo lengviau. Neapsigaukit, Podgorica, kurios oro uoste leidžiasi lėktuvas, gali nesužavėti, tačiau tai tik kelionės pradžios taškas. Nepasiduokit ir vien tik Juodkalnijos pajūrio vilionėmis. Kotoro įlanka išties atrodo įspūdingai, tačiau tai tik gražaus žurnalo viršelis. Juodkalnija apdovanota gamtos grožiu ir kad jį pamatyti, reikia pakeliauti po šią šalį. Šio įrašo formatas šiek tiek kitoks – tai ne tik įspūdžiai, bet kartu ir savotiškas Juodkalnijos gidas. Imkit jį, skaitykit ir keliaukit.

Podgorica / Kristaus Prisikėlimo katedra

Dirbtinis intelektas ir kelionių agentūros siūlo Podgoricą apvažiuoti ratu. Neverta gaišti laiko, nes tai neįdomiausia Europos sostinė. Išties, brutalistinė architektūra ir niūrūs daugiabučiai sukuria slogų pirmąjį įspūdį. Jokio mums įprasto senamiesčio. Tačiau išvažiuoti nieko nepamačius – nesinori. Apsispręsti padeda tai, kad visai netoli viešbučio stovi Kristaus Prisikėlimo katedra (Saborni Hram Hristovog Vaskrsenja).

• Katedros išorė didelio įspūdžio nedaro, pastatyta naudojant itin stambius, grubiai skaldytus balto akmens blokus, kurie kylant viršun smulkėja. Jos bokštuose kabo 17 varpų, o didžiausias iš jų sveria net 11 tonų ir yra didžiausias visame Balkanų pusiasalyje.
• Tai didžiausia ortodoksų šventovė Juodkalnijoje, statyta 20 metų ir baigta 2013m. Pakankamai nauja, bet skandalinga. Bloga reklama irgi reklama – Katedra išgarsėjo visame pasaulyje dėl politiškai motyvuotų freskų. Vienoje iš jų vaizduojami liepsnose degantys komunizmo tėvai Karlas Marksas, Frydrichas Engelsas ir buvęs Jugoslavijos diktatorius Josipas Brozas Tito. Tai Bažnyčios kerštas už religijos persekiojimą komunistiniu laikotarpiu.
• Be politinės dramos Katedros vidus išsiskiria puošnumu. Jis visas išpieštas ryškiomis, auksu švytinčiomis freskomis bei mozaikomis.
• Prie Katedros yra erdvi automobilių stovėjimo aikštelė. Katedros lankytojams stovėjimas nemokamas.

Niagaros krioklys/Cijevna upės kanjonas

Netoli Podgoricos ir maždaug už 10 minučių kelio automobiliu nuo Podgoricos oro uosto yra Niagaros krioklys (Nijagarini vodopadi). Dydžiu jis su garsiuoju Niagaros kriokliu Amerikoje nekonkuruoja, tačiau pavasarį iš Albanijos kalnų atitekėjusio vandens srautas būna galingas. Birželį čia galima braidyti ar maudytis, o nuo vidurvasario upė išdžiūsta. Toks sezoninis gamtos objektas, kuriame vandens temperatūra siekia vos 10 laipsnių. Smagu atsigaivinti.

• Yra pasakojimas, kad prieš 150 metų ūkininkai čia pastatė užtvanką malūnui. Upė ją griovė du kartus, kol viena senolė nepatarė į skiedinį tarp akmenų įmaišyti avių vilnos. Liaudies išmintis suveikė ir taip atsirado juodkalnietiška Niagara.
• Jei krioklys ir bus išdžiūvęs, dėmesio vertas žemiau krioklio esantis kanjonas. Aiškiai matosi kelių metrų gylio tarpekliai ir aštriabriaunės uolos. Iš pirmo žvilgsnio šios uolos panašios į Lietuvoje aptinkamus konglomeratus, tačiau tai ne gruntinio vandens suklijuotas žvyras, o milijonų metų senumo vandenyno dugnas, kurį Cijevna upė išskobė per tūkstantmečius.
• Prie pat krioklio veikia restoranas, kurio pavadinimas – Nijagara. Sako, kad krioklį taip pradėta vadinti dėl restorano pavadinimo. Kaip ten bebūtų, toks marketinginis triukas gerai veikia ir lankytojų netrūksta.
• Prie pat restorano yra didelė automobilių stovėjimo aikštelė. Ji nemokama. Ant kelkraštyje paliktų automobilių stiklų greitai atsiranda kelių eismo taisyklių pažeidimų lapai, nors ženklo, draudžiančio stovėti, nėra.

Gornji Ostrog vienuolynas

Zetos upės slėnyje, pakeliui link Nikšičiaus, yra Gornji Ostrog vienuolynas. Iš tiesų 2 kilometrų atstumu vienas nuo kito yra du vienuolynai – Gornji Ostrog ir Dolnji Ostrog. Į pastarąjį, įsikūrusį žemiau, vyksta piligrimai ir tikintieji. Jie iš šio vienuolyno pėsti keliauja į esantį aukščiau. Turistus labiausiai traukia Gornji Ostrog, įsikūręs uoloje 900 metrų aukštyje.

• XVII a. statytas ortodoksų vienuolynas tiesiogine to žodžio prasme įrengtas vertikalioje Ostroška Greda uolos sienoje. Iš akmeninės uolos jį išskiria balta fasado spalva. Pats vienuolynas išsiskiria asketiškumu, kur uolose iškaltos dvi mažos cerkvės, o akmeninės sienos papuoštos freskomis. Vienoje iš jų saugomi šventojo Vasilijaus Ostrogiškio (vienuolyno įkūrėjo) palaikai, kuriems vietiniai priskiria gydomąsias galias. Eilėje laukiančius turistus ir tikinčiuosius į nedidelę patalpą įleidžia vos po kelis.
• Viduje fotografuoti negalima, todėl nuotraukos tik iš dviejų terasų, iš kurių atsiveria plati panorama į visą slėnį. Galioja griežtas aprangos kodas: pečiai ir keliai privalo būti visiškai uždengti tiek vyrams, tiek moterims. Prie įėjimo padėtos skraistės, kuriomis lankytojai gali prisidengti per daug apnuogintas vietas.
• Puošnumu vienuolynas nenustebins, jo išskirtinumas tai, kad jis uoloje. Įsimintinas ir pakilimas. Vienuolyną galima pasiekti kylant aukštyn nuo Bogetići, bet reikia įveikti siaurą ir statų serpantiną. Jei nenorit aštrių pojūčių – važiuokit į vienuolyną keliu R-23 nuo Danilovgrado pusės. Jis platesnis, nestatus ir nėra toks vingiuotas.
• Prie pat vienuolyno yra nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė. Ji greitai užsipildo ir automobiliai nukreipiami į kitą aikštelę, esančią žemiau. Nuo jos iki vienuolyno – gal pora šimtų laiptelių. Tiek parkingas, tiek apsilankymas vienuolyne nieko nekainuoja.

Durmitoro nacionalinis parkas

Juodkalniją dauguma lietuvių mato kaip poilsio prie jūros kryptį su vaizdinga Kotoro įlanka, tačiau tai tik maža šios šalies dalis. Juodkalnijoje kalnai dengia net 80 % teritorijos. Tai kalnų kraštas, kuriame išskirtinis yra Durmitoro kalnų masyvas. Tai ne šiaip dar viena vaizdinga vieta – tai visame pasaulyje pripažintas gamtos stebuklas, kurį UNESCO į savo sąrašą įtraukė dėl unikalių geologinių procesų.

• GEOLOGINĖS ANOMALIJOS: Šį kraštovaizdį suprojektavo tektoniniai lūžiai ir paskutinio ledynmečio ledynų judėjimas. Ledynai tiesiog sutraiškė ir išskobė kalkakmenį, suformuodami tokias anomalijas kaip Prutaš viršūnė. Čia uolos atrodo tarsi vertikaliai sustatyti akmeniniai rąstai, sukurdamos neįprastą peizažą.
• KALNŲ VIRŠŪNĖS: Durmitoro kalnų masyvas yra neįtikėtinai koncentruotas. Šiame palyginti nedideliame plote yra net 48 viršūnės, perkopusios 2 kilometrų aukščio ribą. Aukščiausia viršūnė – Bobotov Kuk (2523 m).
• „KALNO AKYS”: Durmitoro nacionalinio parko teritorijoje tyvuliuoja 18 ledyninės kilmės ežerų. Vietiniai juos vadina „Kalno akimis“ (Gorske oči). Žinomiausias ir lengviausiai prieinamas iš jų – Juodasis ežeras (Crno jezero), esantis tiesiai už Žabljako. Tai tarsi nacionalinio parko vizitinė kortelė.
• GILIAUSIAS EUROPOS KANJONAS: Į UNESCO teritoriją įeina ir garsusis Taros upės kanjonas. Jo gylis vietomis siekia iki 1300 metrų. Tai oficialiai yra giliausias kanjonas visoje Europoje ir antras pagal gylį pasaulyje, nusileidžiantis tik Didžiajam kanjonui JAV. Upės jėga, pragraužusi šį masyvą, yra unikalus hidrologinis fenomenas.
• AUKŠČIAUSIAI ESANTIS BALKANŲ MIESTELIS: Nors Žebljaką taip reklamuoja patys juodkalniečiai, tai nėra visiška tiesa. Veikiau – arti tiesos. Žabljakas įsikūręs 1456 metrų aukštyje virš jūros lygio ir tai vienas iš aukščiausiai esančių miestelių visame Balkanų pusiasalyje. Vasarą čia vėsu, o žiemą veikia kelios slidinėjimo trasos.
• Nuo Podgoricos iki Žebljako apie 120 kilometrų. Atstumas nedidelis, tačiau kelionė trunka 2 – 2,5 valandos. Iki Nikšičiaus kelias platus, dviejų juostų, tačiau daug greičio ribojimų. Toliau prasideda kelias per kalnus bei slėnius ir vidutinis greitis krenta iki 50 km/h. Keliai Juodkalnijoje tikrai geri, tik kartais pasitaiko greitį matuojančių policininkų.

Taros upės kanjonas

Tai 82 km ilgio kanjonas, kurio giliausia vieta siekia net 1333 metrus. Jis oficialiai pripažintas giliausiu kanjonu Europoje, o pasaulyje pagal gylį jis nusileidžia tik Didžiajam kanjonui JAV.

• „EUROPOS AŠARA”: Taros upė vietinių vadinama „Europos ašara“. Tokį pavadinimą ji pelnė ne dėl liūdnų istorijų, o dėl absoliutaus vandens tyrumo – tai vienas didžiausių geriamojo vandens rezervuarų Europoje. Rašoma, kad vanduo čia toks švarus ir skaidrus, kad plaukiant raftingu jį galima gerti tiesiai iš upės. Tiesa, vietiniai, plukdantys turistus, stoja prie vieno iš Taros upės intakų. Pasak jų, tai pati srauniausia, tyriausia ir šalčiausia upė Europoje. Tiesiog tyškantį iš viršaus ledinį vandenį galima gerti drąsiai.
• TAROS TILTAS: Ko gero tai populiariausias inžinerinis statinys Juodkalnijoje, nuotraukose atpažįstamas visame pasaulyje. Oficialus jo pavadinimas – Đurđevića, tačiau dėl paprastumo jis vadinamas tiesiog Taros tiltu. Šis 172 metrų aukščio tiltas buvo baigtas statyti prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, o jau po dvejų metų jį projektavęs inžinierius L. Jaukovičius, gavo įsakymą jį susprogdinti. Tikėtasi sustabdyti okupantų kariuomenę, kuri inžinierių vėliau ant tilto sušaudė. Tiltas nebuvo visiškai sugriautas ir po karo Jugoslavijos valdžia jį atstatė.
• Praėjo nemažai laiko ir dabar Taros tiltas restauruojamas. Eismas juo ribojamas, tačiau pėstiesiems galima eiti. Restauravimo darbai patikėti kiniečiams. Kurį laiką tiltas nebus fotogeniškas.
• APŽVALGOS AIKŠTELĖS: Iš jų į kanjoną atsiveria įspūdingi vaizdai. Viena tokių vietų yra Taros tiltas. Kitą apžvalgos aikštelę galima rasti važiuojant Durmitor ring vaizdingu maršrutu (Štuoc (Veliki Štuoc)). Ji yra maždaug 1900 metrų aukštyje prie pat siauro, bet asfaltuoto kelio. Bene geriausi vaizdai atsiveria iš Ćurevac (Čurevaco) viršūnės apžvalgos aikštelės. Ši vieta nuo Žebljako yra už 8 kilometrų. Automobilį palikus aikštelėje akmenuotu taku iki apžvalgos vietos reikia eiti apie 1,3 kilometro. Takas baigiasi ant stačios uolos, kur nėra jokių apsauginių tvorelių, o vertikalios uolos baigiasi tik apačioje. Tai stovėjimas ant bedugnės krašto tiesiogine to žodžio prasme. Čia galima ne tik pamatyti, bet ir pajausti Taros kanjono didybę. Jaučiantiems aukščio baimę prie krašto geriau neiti ir nežiūrėti žemyn.
• POTYRIAI: Kas ieško potyrių gali rinktis skrydį su Zip line per kanjoną ar raftingą. Zip line Tara yra prie pat Taros tilto ir kainuoja 40 eurų. Raftingo kaina prasideda nuo 50 eurų ir priklauso nuo plaukimo ilgio ir trukmės. Anksti pavasarį, kai vandens lygis aukštenis, plaukimas ekstremalesnis. Birželio mėnesį plaukimas vyko visiškai komfortiškai ir daugiausiai adrenalino sukėlė maudymasis krištolo skaidrumo 8 laipsnių temperatūros vandenyje. Plaukimas truko apie 2 valandas su sustojimais prie sraunaus Taros intako ir maudynėmis. Termo rūbais, gelbėjimosi liemenėmis, šalmais ir visa kita įranga pasirūpina organizatoriai.

Žygiai

Durmitoro kalnuose esanti Žabljako gyvenvietė yra geriausia ir bene vienintelė vieta patogiai apsistoti. Gausu nakvynės vietų ir maitinimo įstaigų, kurios birželį dar tik pradeda sezoną. Kurortinė vieta populiari, todėl kainos jau europietiškos. Jei esate buvę Štrbske Pleso kurorte Slovakijos Aukštuosiuose Tatruose, Žabljake pasijusite labai panašiai. Tai tokia pati aukštikalnių gyvenvietė, kur miško takas iš miestelio atveda prie gražaus ledyninio ežero, o virš jo stiebiasi uolų sienos. Tik Juodkalnijoje viskas savotiškame laukiniame, balkaniškame stiliuje – mažiau tvarkos ir estetikos, daugiau laukinės gamtos ir aukštikalnėms būdingų peizažų.

• APLINK JUODĄJĮ EŽERĄ: Maždaug už dviejų kilometrų nuo Žebljako tyvuliuoja Juodasis ežeras (Crno jezero) – Durmitoro nacionalinio parko vizitinė kortelė. Iki jo patogu nueiti pėsčiomis. Automobiliu privažiuoti prie pat ežero nepavyks o ir papildomai teks sumokėti 3 eurus už aikštelę.
• Nors ežeras vadinamas Juoduoju, jo vanduo yra krištolinio skaidrumo. Tamsių atspalvių jam suteikia aplink augantis šimtametis spygliuočių miškas, per kurį veda pėsčiųjų maršrutas. Tai maždaug 3,5 kilometro ilgio takas, tinkantis komfortiškam pasivaikščiojimui. Puiki alternatyva tiems, kam kopimas į kalnus per sunkus. Galima rinktis ir ilgesnius bei sudėtingesnius maršrutus, kurie atsišakoja nuo ežero.
• Į PRUTAŠ KALNĄ: Tai viena įspūdingiausių ir vizualiai keisčiausių Durmitoro masyvo viršūnių, kurios aukštis siekia 2393 m. Uolienų sluoksniai dėl tektoninių plokščių spaudimo buvo išstumti iš horizontalios padėties į vertikalią, dėl ko ir susiformavo toks neįprastas vaizdas. Ne veltui kalnas vadinamas geologine anomalija.
• Į kalną galima kopti dviem maršrutais. Lengvesnis, bet ilgesnis kopimas prasideda ties Šarban (Dobri Do). Iki viršūnės veda maždaug 4 kilometrų ilgio trasa. Ji tikrai populiari, todėl pagrindinė problema – rasti laisvą vietą mažoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Su tokia problema susidūrėme ir mes, todėl rinkomės trumpesnį, bet sunkesnį kopimą į Prutaš. Jis prasideda žemesnėje vietoje ties Todor Do ir iki viršūnės veda apie 2 kilometrų ilgio trasa. Daug statesnis sukilimas per smulkių ir birių akmenų ruožus. Viršūnės šturmą baigėme ties balnu, įveikę daugiau nei 2/3 trasos. Ne pati geriausia mintis kopti į kalnus su ne tam skirtais batais. Tas dar labiau pasijaučia leidžiantis žemyn.
• Į ĆUREVAC APŽVALGOS VIETĄ: Iki vienos gražiausių apžvalgos vietų automobiliu neprivažiuosit. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės akmenuotu maršrutu palei Taros kanjono skardį reikia eiti kiek daugiau nei kilometrą. Visas maršrutas vaizdingas, nes pakeliui yra net kelios vietos su atsiveriančiais vaizdais į slėnį. Visgi uolos viršūnėje atsiveriantis vaizdas į abi kanjono puses yra pats geriausias. Kas žino, jei būtų pavykę pasiekti Prutaš viršūnę, gal šio vaizdo ir nebūtume pamatę? Maksimaliai aktyvi diena su daug įspūdžių ir gražių vaizdų.

„Durmitor ring” maršrutas

Ratu aplink Durmitoro nacionalinį parką galima apvažiuoti maršrutu, kuris vadinamas „Durmitor ring”. Nors dabar jis vadinamas ir paženklintas kaip vaizdingas maršrutas, seniau tai buvo piemenų takai ir žvyrkeliai. Aukštikalnėse, kur beveik pusmetį dėl sniego kaimai būna atskirti nuo civilizacijos, susisiekimui pagerinti buvo išasfaltuoti keliai. Jie siauri ir prasilenkti su priešpriešais važiuojančiu automobiliu kartais būna iššūkis, tačiau pati kelio būklė tikrai gera.

• „Durmitor ring” maršruto ilgis apie 85 kilometrus. Jis prasideda ir baigiasi Žabljake, o apvažiuoti jį trunka 3-4 valandas. Tai gryno važiavimo laikas, nes maršrute gausu serpantinų, kur matomumas vos keli metrai. Važiavimo greitis tokiose vietose neretai būna tik 20 km/h. Kelyje beveik niekur nėra atitvarų todėl greitį gali riboti ir baimės jausmas. Vargu ar vertėtų važiuoti šiuo maršrutu silpnų nervų vairuotojams.
• „Durmitor ring” maršrute nėra degalinių, todėl kur reikia pasirūpinti iš anksto. Vienintelė gyvenvietė, kur galima pavalgyti, yra Trsa. Verta ten sustoti nebent alkį numalšinti. Iki gero skonio patirties pakankamai toli. Geriau jau pasirūpinti sumuštiniais. Maršrutu rekomenduojama važiuoti prieš laikrodžio rodyklę, nors mes judėjome laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi. Skirtumo nepastebėjau. Teko prasilenkti su 20-30 automobilių ir keliais šimtais motociklų, bet dėl to problemų nekilo.
• „Durmitor ring” maršrutu galima važiuoti nuo birželio pradžios iki spalio pabaigos. Kitu laiku Sedlo perėjoje, esančioje 1907 metrų aukštyje būna sniegas. Nuo Žabljako iki Trsa gyvenvietės kelias eina kalnais ir aukštikalnėmis, ko gero vaizdingiausia dalis. Yra atkarpų, kur kelias vingiuoja miškais. Taip pat maršrutas veda per Sušicos kanjoną su žemyn ir aukštyn vingiuojančiais serpantinais.
• Dėmesio vertos vietos maršrute važiuojant prieš laikrodžio rodyklę nuo Žabljako:

Veliki Štuoc apžvalgos aikštelė;
Mala Crna Gora – tiesiog kaimas su akmeniniais namais, kuris pusę metų būna atkirstas nuo civilizacijos;
Sušicos kanjonas ir Sušicos ežeras – daugiau vairavimo įgūdžių išbandymo, o ne vaizdinga atkarpa;
Sušicos kanjono apžvalgos aikštelė;
Prutaš kalnas (Todor Do / Dobri Do slėniai);
Sedlo perėja, aukščiausia asfaltuota perėja Juodkalnijoje;

Yra dar kelios vietos, kurias verta aplankyti, bet tokiu atveju reikia išsukti iš maršruto.

Pivos ežeras

Važiuojant Durmitor ring maršrutu ties Trsa gyvenviete verta išsukti iš maršruto ir nuvažiuoti iki Pivos ežero. Jis maždaug už 20 minučių kelio. Tai dirbtinis ežeras, kurio spalva tokia, jog sunku patikėti, kad tai tyras, gėlas vanduo.

• Ežeras suformuotas 1975 metais pastačius vieną aukščiausių užtvankų Europoje (220m). Šis ežeras yra didžiausias geriamojo vandens rezervuaras visame žemyne. Vanduo čia toks švarus, kad jį teoriškai galima gerti tiesiai iš ežero. Ežero ilgis siekia 45 kilometrus, o gylis – iki 188 m. Ežero vandens paviršius yra 675 metro virš jūros lygio. Rašoma, kad užtvankai pastatyti buvo sunaudota tiek betono, jog būtų galima nutiesti kelią nuo Juodkalnijos iki Šiaurės ašigalio.
• Prie ežero yra Plužine miestelis. Vaizdingumu jis neišsiskiria, bet įdomu tai, kad tai Plužine 2.0 versija. Tikrojo senojo Plužine miestelio vieta yra po vandeniu. Dar įdomesnė yra Pivos vienuolyno istorija. Jis iš dabartinio ežero dugno vietos, prieš užtvenkiant, buvo perkeltas į aukštesnę vietą. Imtas akmuo po akmens ir išardžius vienuolyną taip jis buvo pervežtas ir iš naujo pastatytas kitoje vietoje. Perkėlimas užtruko 12 metų.
• Dabartinis Plužine miestelis įspūdžio nepaliko. Per tiltą nuvažiavę iki jo grįžom atgal. Tačiau nusileidimas kanjonu žemyn dovanoja daug gražių vaizdų. Iš viršaus Pivos ežeras, kuris iš tikrųjų yra vandeniu užtvindytas kanjonas, atrodo neįtikėtinai dėl turkio, o gal smaragdo, spalvos. Ji tokia ryški, jos sunku patikėti, kad apačioje tiesiog vanduo. Leidžiantis žemyn galima sustoti keliose apžvalgos aikštelėse ir pravažiuoti kelis tunelius. Šie atrodo gana grubiai, nes iškalti rankomis. Tikėsit tuo ar ne – čia jau kitas klausimas, bet pamatyti juos verta.

Vojvodića rupe (Vojvodičos duobės)

Kelionėse kartais pasitaiko sustojimų tiesiog dėl gražaus ar neįprasto vaizdo. Būtent tokios yra Vojvodičos duobės Durmitor nacionaliniame parke.

• Vojvodičos duobės yra apie 6 kilometrai nuo Trsa gyvenvietės. Norint iki jų privažiuoti reikia pora kilometrų išsukti iš Durmitor ring.
• Po viena iš internete matytų nuotraukų buvo parašyta „mėnulio peizažas”. Išties, vaizdas neįprastas. Banguotas reljefas, kuriame nėra nei namų, nei kelių. Taip yra todėl, kad matomos įdubos yra smegduobės. Per ilgą laiką vandeniui išplovus kalkakmenį paviršinis žemės sluoksnis įgriuvo ir susidarė toks banguotas reljefas. Savotiškas Biržų krašto atitikmuo, tik daug didesnio mąstelio.
• Čia neradom nei aikštelės, nei informacinio stendo. Šį vaizdą galima stebėti tiesiog važiuojant siauru keliu. Apžvalgos vietos koordinatės: 43.230673, 18.933103

Stećci kapinynas

Į UNESCO sąrašą įtrauktame Durmitoro nacionaliniame parke yra objektas, kuris į UNESCO sąrašą įtrauktas kaip atskiras. Tai – Stećci. XII–XVI a. viduramžių monolitinių antkapių kompleksas. Paskutinis sustojimas nacionaliniame parke netoli Žabljako, vos keli kilometrai už Durmitor ring.

• Vietiniai šią vietą vadina Grčko groblje (Graikų kapinėmis), nors senovės graikai čia niekada nebuvo. Toks pavadinimas kilo iš neišprusimo – vietos valstiečiams viskas, kas buvo sena, nesuprantama ir priklausė ne jiems, asocijavosi su senovės graikais.
• Tai yra XII–XVI a. slavų (ir klajoklių vlachų) kapai Nors kapai priklauso krikščioniškam laikotarpiui, juose gausu pagoniškų simbolių. Ant akmenų iškalti ne tik kryžiai, bet ir mėnulio pjautuvai, žvaigždės, kardai, lankai bei ratelį šokantys žmonės. Vieno tokio iškalto akmens svoris gali siekti nuo 3 iki beveik 30 tonų.
• Nors 2016 m. šie kapinynai buvo įtraukti į UNESCO sąrašą, jokio ženklinimo beveik nėra. Ant kalvos išbarstytus didelius akmeninius luitus galima važiuoti ir pravažiuoti.
• Nors Durmitoro nacionalinis parkas jau palepino gražiais vaizdas, važiuojant link kapinyno atsiveria dar kitoks peizažas. Vaizdas primena Airijos ar Škotijos gamtos vaizdus. Be medžių ir žole apaugusių kalvų kraštovaizdį suformavo pastovūs vėjai, sausas gruntas ir gyvulių ganymas.

Skadaro ežeras

Juodkalnijos ir Albanijos teritorijose tyvuliuoja Skadaro ežeras. Tai didžiausias ežeras Balkanų pusiasalyje, o jo dugnas yra žemiau jūros lygio. Šis vandens telkinys išsiskiria unikalia, laukine ekosistema, dėl ko kartais vadinamas Europos Amazone. Leidžiantis link ežero yra apžvalgos aikštelė su viena ikoniškiausių Juodkalnijos panoramų, o plaukimas valtimi yra geriausias būdas pajusti šio ežero išskirtinumą.

• Pavlova Strana – apžvalgos aikštelė su vienu gražiausių vaizdų. Ji yra netoli Rijeka Crnojevića gyvenvietės ir iš čia atsiveria vaizdas į kanjonuose išsiraizgiusį ežero įlankų labirintą. Žvelgiant iš viršaus atrodo, jog tai taisyklingos pasagos formos upės vingis, tačiau tai nėra visiška tiesa. Į ežerą pro čia įteka nedidelė kalnų upė, tačiau matomas vaizdas yra vingiuotos formos ežero įlanka, įsiterpusi tarp kalnų.
• Rijeka Crnojevića – nedidelė gyvenvietė prie ežero, iš kur vykdomi plaukimai į ežerą. Ši paslauga kur kas geriau išvystyta Virpazar gyvenvietėje, kuri yra prie patogesnio kelio. Iš ten valtimis iš karto plukdoma į atvirą ežerą, kur tolumoje matosi kalnai, aplink plaukioja gausybė valčių ir ežero unikalumą pajusti sunku. Nuo pajūrio Rijeka Crnojevića gyvenvietę pasiekti sunkiau, tačiau vienu metu galima sustoti Pavlova Strana apžvalgos aikštelėje ir pamatyti visiškai kitokį ežerą.
• Iš Rijeka Crnojevića plaukiama siauru, uolų įrėmintu slėniu. Aplankomos ežero įlankos, kur vaizdas primena plaukimą džiunglių upe, kur aplinkui veši tanki augalija, o vandens paviršių dengia ištisiniai lelijų kilimai. Vietomis per juos veda valtims padaryti vandens keliai. Plaukiant iš Rijeka Crnojevića galima patirti, ką reiškia Europos Amazonė.
• Seklios ežero įlankos ir kanalai yra taip tankiai apaugę nendrynais bei tūkstančiais vandens lelijų, kad plaukiant tarsi tuneliais galima pasijusti kaip džiunglėse. Tai viena svarbiausių paukščių buveinių Europoje, kur galima pamatyti laisvėje perinčius retus garbanotuosius pelikanus. Išskirtinis atvejis juos pamatyti, tačiau plaukiant galima stebėti pakrantėje stovinčias gerves, sparnus išskėtusius ir plunksnas džiovinančius kormoranus ir daugybę kitokių paukščių. Ančių čia be skaičiaus.
• Plaukimo metu aplankomas ir Karuč žvejų kaimas. Autentiškas akmeninių namų kaimelis įlankoje seniau buvo žvejų bazė. Čia vis dar stovi istorinė Juodkalnijos valdovo Njegošo žiemojimo rezidencija. Šioje vietoje ežero dugne trykšta galingi povandeniniai šaltiniai , todėl vanduo aplink Karučą yra skaidresnis.
• Beveik 3 valandų plaukimas su pasiplaukiojimu kanalais po džiungles, žvejų kaimo aplankymu baigiasi išplaukus į atvirą ežerą. Tolumoje matosi tiltas ir salos. Vienoje jų – Grmožur saloje XIX a. veikė griežto režimo kalėjimas. Tai Juodkalnijos Alkatrasas. Pakeliui, priplaukus gilesnę vietą, galima išsimaudyti. Tiems, kas to nori.
• Rijeka Crnojevića gyvenvietėje dar nėra tokio didžiulio turistų srauto, todėl parplaukus galima pavalgyti čia pat ežere pagautos žuvies už draugiškesnę kainą. Ešeriai, karpiai, upėtakiai ir unguriai – toks buvo pasirinkimas plaukimo dieną. Visų žuvų kaina beveik vienoda. Gera paragauti kepto ungurio, tokio dar niekada nevalgiau.

Cetinje

Cetinje yra senoji karališkoji sostinė, Miestas Juodkalnijoje turintis išskirtinį statusą. Nuo XV amžiaus Cetinje buvo politinis ir dvasinis centras, o nuo 1878 – kaip nepriklausomos valstybės sostinė. XX a. pradžioje tai buvo mažiausia sostinė pasaulyje, turėjusi mažiau nei 6 000 gyventojų. Sostine ji buvo iki 1946 m., kai po Antrojo pasaulinio karo, Juodkalnijai tapus Jugoslavijos dalimi, sostinė buvo perkelta į Podgoricą.

• Nepaisant skambaus senosios karališkosios sostinės pavadinimo, miestas neturi įprasto europinio senamiesčio. Iš esmės yra viena pagrindinė pėsčiųjų alėja (Njegoševa gatvė), aplink kurią sukasi visas miesto gyvenimas. Einant pėsčiųjų alėja galima pasijusti nukeliavus lauku pora dešimtmečių atgal ir pajusti dar neišsisklaidžiusią sovietinių laikų atmosferą. Kalnų apsuptyje tvyro provincijos ramybė, kurios beveik netrikdo turistų srautai.
• Einant pėsčiųjų alėja dėmesį atkreipia abiejose pusėse stovintys išskirtinės architektūros namai. Tai buvusios užsienio valstybių ambasados, kurių pastatuose dabar veikia įvairios valstybinės įstaigos, muziejai. Vienas įdomiausių pastatų, kuriame seniau buvo Prancūzijos ambasada. Sklando legenda, kad Prancūzijos ambasada turėjo būti pastatyta Kaire, tačiau, dėl nesusikalbėjimo, atsirado Cetinje. Visgi tai tik legenda. Prabangia, spalvota Art Nouveau stiliaus keramika dekoruoti rūmai iškilo kaip galios, prabangos ir architektūrinės mados simbolis. Architektas Paulis Gaudet pastatą suprojektavo eksperimentuodamas su tuo metu revoliucine medžiaga – gelžbetoniu.
• Greta ambasadų pastatų stovi paminklas princesei Ksenijai. Ji tapo pirmąja moterimi visuose Balkanuose, sėdusia prie automobilio vairo, buvo profesionali fotografė. Nors jai pirštis bandė imperatoriai, ji pasirinko likti viena, o gyvenimą baigė tremtyje Paryžiuje vienatvėje ir skurde. Tik 1989 metais jos palaikai pervežti į Centinje.

Njegošo mauzoliejus

Lovčeno kalno viršūnėje (1657 m aukštyje) esantis Petaro II Petrovičiaus-Njegošo mauzoliejus yra aukščiausiai iškilęs mauzoliejus pasaulyje ir viena geriausių apžvalgos aikštelių. Kas tas Njegošas? Tai išskirtinė Juodkalnijos istorinė asmenybė, sujungusi valstybės valdovo, dvasinio lyderio (vyskupo) ir poeto vaidmenis. Tai tas pats, kas lietuviams būtų Mindaugas ir Maironis viename asmenyje. Jis modernizavo šalį, suvienijo kariaujančias kalniečių gentis, įkūrė pirmąsias mokyklas, teismus bei mokesčių sistemą. Kultūriniu lygmeniu jis laikomas didžiausiu šalies rašytoju ir filosofu.

• Norint pasiekti mauzoliejų, nuo automobilių stovėjimo aikštelės reikia lipti laipteliais per uoloje iškirstą, vėsų, betoninių laiptų tunelį. Iki viršaus – 461 laiptelis.
• Mauzoliejaus prieigose stovi dvi milžiniškos, iš juodo granito iškaltos moterų skulptūros, vaizduojančios juodkalnietes motiną ir dukrą, saugančias valdovo ramybę. Viduje esanti Njegošo skulptūra sveria 28 tonas, virš jos – stogas, padengtas 200 000 vienetų paauksuotų mozaikos plytelių, atvežtų iš Italijos.
• Už mauzoliejaus prasideda siauras akmeninis takas, vedantis į apvalią apžvalgos aikštelę. Giedrą dieną nuo čia matosi praktiškai visa Juodkalnija: Kotoro įlanka, Skadaro ežeras, Albanijos kalnai ir netgi Italijos pakrantės kontūrai anapus Adrijos jūros.
• Njegošas reikalavo būti palaidotas paprastoje koplyčioje šioje viršūnėje ir prakeikė kiekvieną, kas išdrįs jį perkelti. Tačiau istorija susiklostė kitaip. Praėjus karams ir pasikeitus santvarkoms senoji koplyčia buvo nugriauta, o jos vietoje iškilo milžiniškas socialistinio stiliaus monumentas.

Njeguši kaimas

Tai kalnų kaimelis Lovčeno kalno šlaite, esantis apie 900 metrų aukštyje virš jūros lygio. Njeguši nėra paprasta gyvenvietė, o Juodkalnijos valstybingumo lopšys ir pagrindinis šalies gastronomijos centras, garsėjantis šimtametėmis tradicijomis.

• Šis kaimas yra Petrovičių-Njegošų dinastijos, kuri valdė Juodkalniją nuo 1696 iki 1918 metų, tėvonija. Čia gimė visi svarbiausi šalies valdovai, įskaitant patį Petarą II Petrovičių-Njegošą. Jų giminės namas dabar yra paverstas memorialiniu muziejumi.
• Kaimas visame regione garsėja trimis produktais, saugomais pagal kilmės vietą: Njeguški pršut (sauso sūdymo kiaulienos kumpis), Njeguški sir (ožkų arba avių pieno sūris) ir vietinis midus.
• Kodėl būtent šis kaimas tapo pršuto sostine? Čia susitinka dvi oro masės: šiltas jūrinis Adrijos oras ir šaltas kalnų klimatas iš Lovčeno. Šis nuolatinis specifinis vėjas sukuria idealias sąlygas natūraliam mėsos džiūvimui ir fermentacijai uolėtose džiovyklose.
• Nors kaimas atrodo visiškai autentiškai, o senieji akmeniniai namai dvelkia praeitimi, užkandinių ir vietos ūkininkų produktų kainos čia jau aiškiai diktuojamos turizmo taisyklių. Tai nebėra pigus provincijos kampelis, o keliautojų mėgstama gastronominė stotelė. Visgi užsukti verta. Pavalgyti galima pigiau nei pajūryje, tačiau meniu vegetarų nepradžiugins.

Kuk kalnas

Tiesiai virš galingų Kotoro įlankos uolų, prie pat Lovčeno nacionalinio parko ribos, stūkso Kuk kalnas (1348 m). Kalno pavadinimas vargu ar daug ką pasako, tačiau nuo jo atsiveriantys vaizdai puošia daugelio žurnalų viršelius.

• Šią instagramišką vietą galima pasiekti keltuvu iš Dub stoties netoli Kotoro. Pasikėlimas trunka vos 11 minučių, tačiau kelionė neprailgsta dėl nuolat besikeičiančios Boka Kotorska įlankos panoramų. Kylantis keltuvas atveria vis platesnę panoramą.
• Kilimas į kalną Kotoro serpantinu yra kur kas ekstremalesnis. Kylant laukia 25 180 laipsnių posūkiai, kurie buvo suprojektuoti taip, kad XIX a. pabaigos arkliais kinkyti vežimai galėtų įveikti statų kalno šlaitą. Kilimas šiuo siauru, vos kelių metrų pločio, keliu reikalauja šaltų nervų, nes už kiekvieno posūkio atsiveria vis įspūdingesnė įlankos panorama, o prasilenkimas su kiekvienu automobiliu yra iššūkis.
• Kuk kalno viršuje yra net kelios apžvalgos aikštelės, atveriančios Juodkalniją internete reklamuojančius vaizdus į skirtingas puses. Rašoma, kad ypač daug žmonių čia susirenka palydėti saulės, o štai pirmoje dienos pusėje galima netrukdomai gėrėtis vaizdu į Kotoro įlanką ir daryti fotosesijas. Restoranas „Monte 1350” tam puikiai tinka. Jei mėgstate kavą su geru vaizdu, tai čia galėsite išgerti kelis puodelius iškart. Kiek toliau yra dar prabangesnė vieta – restoranas „Forza Kuk“ su didele, tiesiai virš kalno šlaito įrengta terasa.
• Alpine couster – tai dar viena pramoga, dovanojanti gražų vaizdą ir adrenaliną vienu metu. Nuo pat kalno viršūnės žemyn galima leisti kalnų rogučių trasa. Ji ne tiek ekstremali, kiek vaizdinga. Vieniems reikia išsiskiriančio adrenalino, kitiems – lėto nusileidimo gėrintis vaizdais. Įdomi patirtis ir dar viena priežastis apsilankyti Kuk kalno viršuje.

Kotoro įlanka

Kotoras įsikūręs giliai į sausumą įsiterpusios įlankos pabaigoje, kur atviros jūros audros ir priešo laivai miesto lengvai negalėjo pasiekti. Visame pasaulyje dėl vaizdingumo žinomoje įlankoje žmonės kūrėsi ne dėl gamtos vaizdų, o grynai dėl praktinių sumetimų.

• Virš 300 metų miestas priklausė Venecijos respublikai, kuri Kotore suprojektavo klasikinį, painų gatvių labirintą. Tai buvo gynybinis sprendimas – į senamiestį įsiveržę priešai turėjo pasiklysti siaurose alėjose. Šiandien šios aukštos akmeninių pastatų sienos karštą vasaros dieną atlieka kitą praktinę funkciją – sukuria pastovų šešėlį ir teikia natūralią gaivą. Vienas iš miesto akcentų – romaniško stiliaus Šv. Tripuno katedra, tačiau jos dabartinis vaizdas yra atstatymų rezultatas. Kotoras stovi seismiškai aktyvioje zonoje. Didelis žemės drebėjimas įvyko prieš daugiau nei 300 metų kai sugriovė trečdalį miesto. Paskutinį kartą žemė rimčiau drebėjo 1979 metais ir pusė senamiesčio virto griuvėsiais.
• Kotoras žinomas ir dėl savo gynybinės sienos, statytos dar Bizantijos valdymo laikais. Jos ilgis – 4,5 kilometro ilgio, storis vietomis siekia iki 16 metrų, o aukštis – iki 20 metrų. Norint pasiekti pačiame viršuje, 280 metrų aukštyje stūksančią Šv. Jono pilį, šlaitu reikės užlipti virš 1000 laiptelių. Vaizdas iš ten tikrai gražus, tačiau vietiniai už galimybę užlipti prašo 10 ar 15 eurų. Juodkalniečiai jau išmoko uždirbti iš turizmo. Beje, senamiestį juosia dar vienas gynybinės sienos ruožas, ant kurio galima užlipti nemokamai.
• Katės yra reklaminis Kotoro simbolis, veikia net kačių muziejus. Sako, tai nėra marketinginis triukas, kadangi katės uostą saugojo nuo epidemijų. Kotoras buvo uždaras, tankiai apgyvendintas prekybinis uostas ir į jį iš laivų bėgančios žiurkės atnešdavo įvairių ligų. Situacija pagerėjo, kai jūreiviai užveisė kates.
• Dėl riboto laiko kopimą palei gynybinę sieną keičiam į plaukimą greitaeigiu kateriu Kotoro įlanka. Ką sutaupėm nelipdami, tą galim išleisti, užsisakydami privatų plaukimą. Už senamiesčio ribų privatų plaukimą galima užsisakyti pigiau ir išplaukti iš karto, nelaukiant laiko, kai iš Kotoro pajuda dešimtys katerių.
• Praplaukę pro du kruizinius laivus stojame Peraste. Tai ramus, gražus barokinės architektūros miestelis, senovėje buvęs Adrijos jūros kapitonų ir jūreivių centras. Čia veikė garsi navigacijos mokykla, kurioje mokytis jūreivystės savo bajorus siuntė net Rusijos caras Petras I. Trumpa, vos 20 minučių, pažintis su pakrantės miesteliu, traukiančiu akį gražia bažnyčia. Daug kas Perastą vadina vienu gražiausių Juodkalnijos miestelių. Ginčytis sunku, nepalyginsi su Podgorica. Čia randam ir vienus skaniausių ledų pardavinėjančią ledainę. Masinis turizmas diktuoja kainas, bet ledai tikrai geri. Panašią kainą būtume sumokėję už parkingą, jei būtume atvažiavę automobiliu. Jis čia labai brangus.
• Netoli Perasto yra Uolos Marijos sala. Į ją plūsta masės turistų, todėl nuo šių metų išsilaipinimas mokamas. Pasak legendos, tvyrant dideliam rūkui ir sudužus laivui per stiprią audrą, šioje salelėje išsigelbėjo keli jūreiviai. Ant uolos jie rado šviečiantį Šv. Marijos su kūdikiu paveikslą. Jūreiviai tai priėmė kaip Marijos apsireiškimą ir nusprendė pastatyti bažnyčią. Sala tam buvo per maža, todėl buvo išleistas įstatymas, įpareigojantis kiekvieną pro šalį plaukiantį laivą čia išmesti po akmenį. Laikui bėgant išaugo sala ir buvo pastatyta bažnyčia.
• Plaukimas iki Perasto ir Uolos Marijos salos trunka mažiau nei 2 valandas, tačiau galima rinktis ir kitus – ilgesnius plaukimus, aplankančius dar kelias įlankos vietas. Nustatytomis valandomis iš Kotoro išplaukia daug laivų, todėl privatus plaukimas leidžia išvengti didesnio turistų srauto. Planuojant kelionę į Kotorą verta pasižiūrėti į kruizinių laivų tvarkaraštį. Dieną prieš, Kotore buvo keli kruiziniai laivai, kurių bendras keleivių skaičius – 10 000. Papildomos reklamos Kotoro įlankai nereikia.

Stari Bar

Stari Bar ir jo apylinkės yra visiškas kontrastas Kotoro įlankai – tai vieta, kur Juodkalnija praranda iki tol matytą veidą ir įgyja ryškų rytietišką charakterį.

• Stari Bar net 300 metų priklausė Osmanų imperijai. Būtent todėl čia dominuoja islamo kultūros pėdsakai: senieji turkiški amfiteatrai, gynybiniai bokštai, likusios mečetės ir netoliese esantis XVII a. turkiškas akvedukas (vienintelis tokio dydžio statinys Juodkalnijoje, turintis 17 arkų).
• Atvažiavus į Stari Bar iš karto pasitinka erdvi ir nebrangi automobilių stovėjimo aikštelė. Nuo jos link tvirtovės vedanti gatvelė pilna turkiškų saldumynų, šviežiai spaustų granatų sulčių, alyvuogių aliejaus parduotuvėlių, kurios savo atmosfera labiau primena Turkiją ar Šiaurės Kiprą. Gatvelėje daug restoranų, kurių kainos atrodo daug patraukliau nei kitose populiariose Juodkalnijos vietose. Toliau nuo tvirtovės galima pavalgyti beveik už pusę kainos nei pajūryje.
• Įėjimas į tvirtovę mokamas. Šimtmečius stovėjusi tvirtovė priklausė Bizantijos imperijai, Venecijos respublikai, Osmanų imperijai, kol galiausiai Juodkalnija atsikovojo šią teritoriją. Didelė tragedija įvyko 1912 m., kai tvirtovės viduje buvusiame parako sandėlyje įvyko galingas sprogimas, nušlavęs didelę dalį senųjų viduramžių statinių.
• Galutinį tašką padėjo 1979 metų galingas žemės drebėjimas, sugriovęs dar daugiau pastatų ir nutraukęs vandens tiekimą. Gyventojai senąjį miestą galutinai paliko ir persikėlė žemiau, prie jūros į Naująjį Barą. Dabar ši teritorija labiau panaši į tvirtovės griuvėsius nei į tvirtovę, tačiau tuo pačiu išsaugojo ir autentiškumą.
• Tvirtovė yra archeologinis muziejus po atviru dangumi, sudarytas iš masinių viduramžių mūrų, sugriautų pastatų pamatų ir akmeninių takų. Dienos metu čia karščiau nei kalnuose ar prie jūros, todėl geriau Stari Bar lankyti ryte ar ne tokią karštą dieną.
• Stari Bar ne taip ir toli nuo populiarių pakrantės kurortų, tokių kaip Petrovac, tačiau vaizdas skiriasi labai stipriai. Atrodo, tarsi tai jau būtų kita šalis. Pamatyti kontrastą įdomu, tačiau poilsis prie jūros šioje vietoje nežavi.
• Netoli Stari Bar yra Mirovicos kaimas. Jis garsus tuo, kad čia auga Stara Maslina – seniausias alyvmedis Europoje ir vienas seniausių pasaulyje. Atlikti tyrimai patvirtino, kad jo amžius siekia daugiau nei 2240 metų. Net tai patvirtinantis sertifikatas eksponuojamas. Tai reiškia, kad šis medis čia jau augo dar prieš krikščionybės atsiradimą ir Romos imperijos laikais.
• Baro regionas yra Juodkalnijos aliejaus sostinė. Vien šiose apylinkėse auga daugiau nei 100 000 alyvmedžių, iš kurių apie 10 000 yra senesni nei 500 metų. Vietiniai gyventojai alyvmedžių giraites laikė didžiausiu turtu – istoriškai jaunuolis negalėjo vesti, kol nebuvo pasodinęs tam tikro skaičiaus alyvmedžių.

Paplūdimiai

Pažintinėje kelionėje radome laiko ir trumpam poilsiui prie jūros. Rinkomės vietas, kurios turi nemokamus, viešojo paplūdimio ruožus. Adrijos jūros vanduo visur buvo krištolo skaidrumo ir vidutiniškai šiltas. Prie visų paplūdimių veikia maitinimo įstaigos, tačiau tualetų problema gana opi. Dėl šios priežasties kai kurių paplūdimių prieigos stipriai apdergtos. Dušai kai kur veikia tik mokamų gultų zonoje.

• Petrovac miestelio paplūdimys yra išsidėstęs 600 metrų ilgio pusmėnulio formos įlankoje, kurios pakraštyje stovi Venecijos respublikos statyta tvirtovė Castello, seniau tarnavusi kaip uosto sandėlis. Pagrindinis šio paplūdimio vizualinis akcentas – tiesiai priešais pakrantę jūroje pūpsančios dvi uolėtos salos. Smulkių akmenukų paplūdimys, dalis paplūdimio yra vieša.
• Lučica paplūdimys Įsikūręs vos už kilometro į pietus nuo Petrovac miestelio. Pasiekiamas pėsčiomis ir automobiliu. Paplūdimys įsispraudęs tarp dviejų stačių, spygliuočių mišku apaugusių uolų kyšulių, kurie visiškai blokuoja miesto triukšmą. Tai gražus ir jaukus, vos 200 metrų ilgio pakrantės ruožas, padengtas labai smulkiai akmenukais. Dalis pajūrio skirta viešam paplūdimiui. Pats jūros dugnas akmenuotas, o vanduo labai skaidrus, todėl čia tinkama vieta paviršiniam nardymui.
• Plavi Horizonti paplūdimys įsikūręs Lušticos pusiasalyje, Pržna įlankoje. Tai visiškas kontrastas likusiai Juodkalnijos pakrantei, kur dominuoja stambūs akmenys ir staigus gylio sukilimas. Dugnas smėlėtas, o jūra gilėja labai lėtai. Dėl savo uždaros pasagos formos įlanka yra apsaugota nuo atvirų Adrijos vėjų ir stiprių srovių, o paplūdimį supa tankios Viduržemio jūros pušų ir alyvmedžių giraitės. Į tas giraites geriau neiti, nes vaizdai ir kvapai yra neapsakomai blogi.
• Sveti Stefan paplūdimys ties privačia sala. Ši buvusi įtvirtinta žvejų gyvenvietė ant uolėto pusiasalio tarybiniais laikais valdžios sprendimu buvo paversta uždaru liukso klasės viešbučiu. Dabar saloje įsikūręs prabangus viešbutis. Sąsmauka dalija pakrantę į dvi dalis. Vienoje pusėje esantis paplūdimys yra skirtas tik viešbučio svečiams, kitoje pusėje veikia viešasis paplūdimys.

Juodkalnijos virtuvė

Juodkalnijoje nėra vientisos „nacionalinės virtuvės“. Kalnuose yra netinkamos sąlygos augalininkystei, todėl dominuoja gyvulininkystė – ožkų ir avių auginimas. Kalnų užeigose, vadinamose Konoba, daržovių meniu praktiškai nėra. Čia dominuoja riebūs pieno produktai, sūriai ir mėsa (aviena, ožkiena, veršiena). Daugelyje meniu yra ir vienas žuvies patiekalas – keptas upėtakis. O dabar apie kiekvieną pabandytą patiekalą atskirai:

• Ćevapi – maltos jautienos ar avienos patiekalas, keptas ant grilio ir turintis dešrelės formą. Kažkas panašaus į liulia kebab – ko gero Osmanų imperijos palikimas.
• Kačamak – Sunkus, kaloringas piemenų patiekalas, gaminamas iš virtų trintų bulvių, kukurūzų miltų ir didelio kiekio kajmako (sūrių, fermentuotų pieno riebalų). Tai maistas, skirtas maitintis šaltomis žiemomis Durmitoro aukštikalnėse. Užsakant pasiūlo kažką panašaus į kefyrą. Verta paimti, nes be jo po kelių kąsnių skrandis tiesiog užsiklijuoja.
• Njeguški pršut – produktas, saugomas pagal geografinę kilmę. Kiaulienos kumpis čia sūdomas ir iki 12 mėnesių džiovinamas uolėtose džiovyklose, kur susitinka šiltas jūros ir šaltas kalnų vėjas.
• Durmitoro kalnuose pusryčiams galima užsisakyti Planinski doručak, Durmitorski doručak arba Mountains breakfast. Tai sunkus ir itin kaloringas piemenų maistas, istoriškai skirtas tiems, kurie visą dieną dirba fizinį darbą aukštikalnėse arba ruošiasi rimtam žygiui į kalnus. Tai savotiškas asorti iš to regiono virtuvei būdingų produktų.
• Priganice pristatomas kaip vienas archajiškiausių ir populiariausių Juodkalnijos gastronomijos produktų, sutinkamas tiek kalnų užeigose, tiek pakrantėje. Jei trumpai, tai aliejuje virtos mielinės tešlos spurgytės. Tradiciškai jos patiekiamos karštos ir gali būti valgomos su kajmaku ar medumi/uogiene.
• Crni Rižot – tai juodos spalvos rizotas, kurio vaizdas apetito nepakelia. Klasikinis pakrantės patiekalas, gaminamas iš ryžių ir sepijų (arba kalmarų). Visiškai juodą spalvą ir unikalų jūros skonį patiekalui suteikia gaminimo pabaigoje įpilamas sepijos rašalas. Rizotas lėtai verdamas žuvies sultinyje su česnaku, o pabaigoje įberiamas kietasis sūris.
• Riba na žaru / Lignje na žaru – tai ant grilio kepta šviežia žuvis (vilkešeris, dorada, upėtakis) ar keltas kalmaras. Patiekiama su tržački padažu ir virtų mangoldų lapais, sumaišytais su bulvėmis ir česnaku.

Tikrai ne visi ragauti Juodkalnijos virtuvės patiekalai patiko. Keliaujant maistas ir neturi idealiai patikti. Ir tokio tikslo kelti nereikia. Svarbiausia – susipažinti su kitos šalies kultūra, o virtuvė vaidina svarbią rolę. Maitinimo sektorius Juodkalnijoje turi kur tobulėti, ir tai yra masinio turizmo pasekmė. Šalis turi išskirtinę gamtą, kuri pritraukia milžiniškus turistų srautus – kam kelti kokybę jei ir taip nespėja?

HEROJ – povandeninis laivas-muziejus

Čia turėjo būti kelionės po Juodkalniją įspūdžių pabaiga. Tai buvo pati ilgiausia kelionės įspūdžių pasakojimo serija ir visų jų kontekste Tivate esantis povandeninis laivas-muziejus neatrodė vertas atskiro įrašo. Visgi, apsigalvojau.

• Tivatas yra Juodkalnijos Monakas – prabangių jachtų uostas Porto Montenegro. Jame stovi povandeninis laivas „Heroj“ (P-821), kurį galima aplankyti kaip muziejų.
• Laivas buvo suprojektuotas Jugoslavijos karinių inžinierių ir pastatytas Splitu laivų statykloje (dabartinė Kroatija) 1968 m. Tai buvo visiškai nepriklausomas Jugoslavijos projektas, skirtas operacijoms Adrijos jūroje Šaltojo karo metais.
• Laivo ilgis siekia 50,4 metro, plotis – 4,7 metro, o svoris nardymo būsenoje sudaro apie 700 tonų. Jame sumontuoti du dyzeliniai varikliai ir vienas elektrinis variklis, leidęs po vandeniu pasiekti iki 15 mazgų greitį.
• Laivo įgulą sudarė 28 nariai, kurie keisdavosi po vieno, 28 dienų plaukimo. Erdvė laivo viduje buvo tokia ribota, kad miegamosios vietos buvo įrengtos tiesiog virš torpedų saugojimo stelažų ir tų vietų buvo tik 14. Įgulos nariai budėdavo ir miegodavo pamainomis. Gėlo vandens resursai buvo skirti tik maisto gamybai ir gėrimui – įgula neturėjo jokių galimybių praustis duše visas 28 paras. Laive buvo tik vienas tualetas.
• Heroj“ per savo 23 metų tarnybos istoriją atliko 726 nardymus. Paskutinį kartą iš nardymo jis iškilo 1991 m., prasidedant Jugoslavijos subyrėjimui.