Pažintinis takas Baltojoje Vokėje: ar įmanoma atkurti pelkę?

Buvo laikas, kai naujai įrengtus pažintinius takus „stačiau į eilę”. Sąraše turėjau dešimtis dar neaplankytų takų ir maršrutų, o prie jų per metus pridėdavau dar kelis naujus. Keliavau po Lietuvą ir trumpinau neaplankytų vietų sąrašą, tačiau bendras Lietuvos pažintinių takų skaičius didėjo. Didesnę stabilizaciją pajutau šiais metai. Sekiau informaciją apie naujus takus ir maršrutus, tačiau naujienų nebuvo. Nebuvo iki šiol, kai visai netyčia išgirdau apie Baltosios Vokės šlapžemes ir ten įrengtą pažintinį taką. Vos pusvalandis kelio nuo Vilniaus iki jo. Ir netoli, ir dar nematytų pažintinių takų eilės beveik nėra – sėdu ir važiuoju. Jau pasiilgau kažko naujo.

Į pietus nuo Vilniaus oro uosto telkšo Baltosios Vokės šlapžemių kompleksas. Tai didžiulė, daugiau nei tūkstantį hektarų apimanti teritorija. Žemė čia įmirkusi, vietomis telkšo balos, tyvuliuoja Papio ežeras, gyvena gausybė paukščių, auga ypatingi augalai, o rytais susidaro gražiausi rūkai. Dar labiau intriguoja ne viliojantis gamtos aprašymas, tačiau visos šios teritorijos istorija, kurią randu tinklapyje slapyne.lt.

„Tik nedaugelis žino, kad šioje vietoje pieš septyniasdešimt metų buvo pradėtos kasti durpės, naudotos Vilniaus miesto šildymui, o visa gyvoji gamta – sunaikinta. Durpių įmonės darbuotojams ir jų šeimoms, atvykusiems dirbti iš tolimiausių Sovietų sąjungos kampelių, buvo pastatytas Baltosios Vokės miestelis, kuriame ir šiandien gyvena net 18 skirtingų tautybių žmonės. Tačiau iškasus didįjį durpių sluoksnį įmonė nustojo veikti, o durpynas buvo apleistas, dalyje jo atsirado žuvininkystės tvenkiniai.”

Tuos žuvininkystės tvenkinius matydavau iš kylančio ar besileidžiančio lėktuvo. Pagalvodavau, kad tai visiškai nepažinta teritorija, tačiau priežasties pažinti irgi nerasdavau. Ji atsirado tik dabar, kai Baltosios Vokės šlapžemėse buvo įrengtas pažintinis takas. Google maps vedamas nuo Kryžiškių kratausi vieškeliu, plačiu, bet duobėtu, kol pamatau, kad tokiu vedliu pasitikėti negaliu. Nepasuku ten, kur pasukti neįmanoma ir važiuodamas toliau aptinku dar vieną miško keliuką bei prie jo stovinčią nuorodą link pažintinio tako. Už daugiau nei kilometro siauru miško keliuku privažiuoju automobilių statymo vietą. Pažintinis takas – už 100 metrų. Atvykau.

Nusileidęs taku žemyn išlendu iš miško ir prieš akis atsiveria beveik atvira erdvė. Tarsi panašu į pelkę, bet ne pelkė. Aprašymuose dažnai minimi žodžiai „šlapynė”, „šlapžemė” ir jie man atrodo labai taikliai apibūdinantys šią vietovę. Maža to, tai skamba kažkaip natūraliai ir nepriverstinai lietuviškai, priešingai, nei kai kurie kalbos saugotojų sprendiniai. Kalba man kažkuo panaši į mišką – jis gražiai sutvarkytas atrodo it parkas, tačiau sveikesnis tas miškas, kuriame stovi stuobriai ir pūna nuvirtę medžiai. Tačiau šį kartą ne apie kalbą ir ne apie mišką, o apie pelkę, buvusią ir, galbūt, būsiančią kažkada vėl.

Pirmasis informacinis stendas, kuriame yra ir tako schema, nėra labai pastebimas. Stovi kiek šone, žolėse, bet pakankamai aukštas, kad nepraeitum. Skaitau jį ir matau pažįstamą braižą. Istorijų pasakojimas, interaktyvumas ir lengvas bei įdomus informacijos pateikimas – tai, kuo pasižymi įmonės „Paveldas kalba” sukurta pažintinė infrastruktūra. Galima eiti, skaityti ir mėgautis pažinimu. Tai tarsi pažintinių takų kokybės standartas Lietuvoje.

Einu tiesiu keliu per šlapynę, kuriuo seniau dundėjo vagonai. Net gerai nesuprantu, po kojomis žemė ar durpės? Sako, pabėgių dar galima pamatyti vietomis. Nuo čia durpės geležinkeliu keliavo į Vilnių. Ten jos virsdavo preke daržininkams ir kuru Vilnių šildančioms elektrinėms. Istorija skamba neįtikėtinai, tačiau tokie buvo laikai. Iškasus durpes durpynas liko apleistas, nusausinta teritorija apaugo krūmynais ir nendrynais. Šiandien čia vykdomi šlapynės atkūrimo darbai palaikant pakeltą vandens lygį, šalinami medžiai ir krūmai. Sudarkyti gamtą užtruko žymiai trumpiau nei reikia laiko jai atstatyti. Reanimacija, reabilitacija, gijimas – kiek tam prireiks laiko, dešimtmečių, šimtmečių, o gal tūkstantmečių?

Be pramoninės istorijos Baltosios Vokės šlapynės pažintinio tako stendai pasakoja apie klimatą bei šioje šlapynėje augančius augalus, skraidančius drugelius, kitokius gyvius. Ne tik pasakoja, bet ir siūlo įsitraukti į aktyvų stebėjimą, tarsi pro padidinamą stiklą ieškant išvardintų augalų ar žvelgiant į stendus pro raudonus akinius. Iš kur juos gauti? Tako kūrėjai tuo pasirūpino ir tako pradžioje, raudonoje pašto dėžutėje su užrašu „Atidaryk mane”, jų yra tikrai pakankamai. Bent jau tol, kol tako lankytojai turės sąžinės ir grįždami atgal padės juos kur rado.

Kadangi pažintinis takas yra linijinės formos, tai grįžti teks tuo pačiu maršrutu. Maždaug už kilometro kelią pastoja elektrinis piemuo ir prasideda galvijų aptvaras. Toks tako ilgis ir yra. Ten pažintinis takas baigiasi ir toliau, kas nori, gali savarankiškai keliauti laukiniais takais. Tereikia parsisiųsti tolimesnio maršruto, kuris nėra paženklintas, gpx failą ir neišsigąsti Hailendų veislės galvijų, kurie, bendradarbiaudami su žmonėmis, prisideda prie sugriautos ekosistemos atstatymo.

Baltosios Vokės pažintinis takas kažkuo panašus į Žalgirių pažintinį taką Nemuno deltos regioniniame parke. Be žinių ir informacijos pasivaikščiojimas abejose vietose mažai ko vertas. Čia nėra medinių lentelių tako per pelkę, nėra apžvalgos aikštelių, nėra net piliakalnio. Čia nėra prabangos ir civilizuoto grožio, tik gryna gamta. Šis pažintinis takas nėra skirtas grožėtis akimis. Čia glūdi dramatiška šios teritorijos istorija. Jei norite ją sužinoti – važiuokite. Tik pusvalandis kelio nuo Vilniaus.