Šiliniškių gūbrio takas – kosminiai įspūdžiai Aukštaitijoje

Į Aukštaitijos nacionalinį parką nusileidau tarsi iš kosmoso. Visą kelią važiuodamas klausiausi Christopher Paolini audioknygos „Miegoti jūroje žvaigždžių”. Tai mokslinės fantastikos romanas apie kur kas labiau pažengusią žmoniją nei dabartinis mūsų pasaulis. Apie nežemiškų būtybių paieškas, kurių rezultatas tampa romano ašimi. Detalumo nestokojanti knyga įtraukia realistiškomis fantazijomis ir nenuspėjamu siužetu. Romanai nėra mėgstamiausias žanras, tačiau ši knyga prikaustė mano dėmesį. Atvažiavęs į vietą dar kelias minutes klausau, kol baigsis skyrius, bet pabaiga dar labai toli. Knyga stora, 944 puslapių, tokios gyvenime nesu skaitęs. Išlipęs iš automobilio einu prie aikštelėje pastatytų informacinių stendų, bet jaučiu, kad mintys vis dar Gulbės 61 sistemoje, į kurią užklydo nedraugiškai nusiteikę Medūzų erdvėlaiviai. Reikia daugiau pastangų slopinant įtaigaus romano poveikį.

Stendus skaitysiu vėliau, o dabar kopiu į Šilėnų apžvalgos bokštą. Lipu į jį kokį ketvirtą kartą, bet šį kartą kaip į vieną iš Šiliniškių gūbrio tako objektų. Jaučiu, jei neužlipsiu dabar, tai po 16 kilometrų to daryti tikrai nenorėsiu. Tokio ilgio yra šis aštuoneto formos takas, prie kurio stovintis apžvalgos bokštas yra beveik maršruto viduryje. Puiki vieta pradėti žygį, o tuo pačiu aukščio baimės sukeltais pojūčiais nuslopinti vis dar mintyse sklandančius mokslinės fantastikos romano sukeltus vaizdinius. Pasigrožėjęs Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdžiu galutinai persijungiu į realų gyvenimą ir, tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasme nusileidžiu ant žemės.

Aukštaitijos nacionaliniame parke fantastikos tema irgi nesvetima. Šiliniškių gūbrys vaizduojamas kaip snaudžiantis drakonas, kurį, įrengti informaciniai stendai, kviečia prisijaukinti žygiuojant. Žygiuoji taku ir drakonas jau tavo draugas, jokių mėlynųjų lazdų ar minkštųjų ašmenų, kaip tame romane. Na ką, diena bus karšta, laukia ilgas kelias, neverta gaišti laiko. Pajudu. Gal todėl, kad netoli bokšto įrengtas kelrodis stulpelis rodo atstumą iki bitininkystės muziejaus, o gal tiesiog intuicijos vedamas pasuku link muziejaus. Galima eiti ir kita kryptimi – ženklinimas pritaikytas eiti abiem kryptimis, tačiau savo žygį pradedu nuo kopimo į gūbrio viršų.

Aukščiausia Šiliniškių gūbrio vieta siekia 200 metrų virš jūros lygio. Nei daugiau, nei mažiau. O štai Ladakalnis, kuris bus toliausiame tako taške kitame gale, yra 24 metrais žemesnis. Stilizuotoje liniuotėje matau pavaizduotas ir kitas žinomas Lietuvos kalvas – Gedimino kalną, Šatrijos kalną, Parnidžio kopą. Dauguma jų aukščiu nusileidžia Šiliniškių gūbriui, bet čia jau statistinės gudrybės, padedančios drakonui atrodysi didesniam. Kita vertus, nereikia jo ir nuvertinti, žygis Šiliniškių gūbrio taku nėra jau toks nekaltas pasivaikščiojimas. Netrūksta atkarpų, kur širdies plakimas žymiai paspartėja.

Įsijautęs į ledyno rolę kiek pastumdau dėlionės kvadratus ir pabandau sudėlioti gūbrio reljefą greta stovinčiame stende. Kaip ir daugelis Lietuvos saugomų teritorijų Aukštaitijos nacionalinis parkas už gražius kraštovaizdžius turi būti dėkingas ledynams. Jie sukūrė šį drakoną bei 9 gražius jį supančius ežerus. Kelis iš jų galima apžvelgti nuo Šiliniškių apžvalgos bokšto, tačiau pamatyti esančius kitapus gūbrio trukdo jo ketera. Miško takais nusileidęs į kitą gūbrio pusę priėjau Almajo ežerą. Neįprastai skamba jo pavadinimas, bet dar neįprastesnis kaimo pavadinimas – Palmajė. Kaip mat prieš akis iškyla vaizdas, kuriame šio kaimo gyventojas užsukęs į kokią įstaigą turi paraidžiui tarti gyvenamosios vietos pavadinimą, o gal net jį užrašyti. Mintyse skamba priekaištai dėl tokio kaimo pavadinimo, bet yra ir pliusų – čia tvyro tokia ramybė. 

Tą pačią ramybę randu ir už kilometro esančiame Šiliniškių kaime. Stovintis ženklas nedviprasmiškai sako: keliauti pėsčiomis ar su dviračiu? – prašom, tačiau su automobiliu – nevalia. Žygiuojant tokie ženklai pamalonina ir galima ramiai apžiūrinėti aukštaitiško kaimo subtilybes – išpjaustytus ir nuspalvintus paukštukus ant tvoros ar keptuvėmis iškaltą ūkinio pastato sieną. Aukštai ant karčių iškelti inkilai jau kažkur matyti. Primena jie man Dzūkiją ir ten besidriekiantį Skroblaus pažintinį taką. Panašumas ne tik inkiluose, bet ir pačiuose maršrutuose. Abu jie pakankamai ilgi, kad jais keliaujant būtų galima pajusti to krašto unikalumą. Kaimai, sodybos, gamta – atskiros dėlionės detalės, kurias jungiant ryškėja bendras, šįkart – Aukštaitijos, vaizdas.

Ir kokių spalvų tam vaizdui suteikia sekantis kaimas Šiliniškių gūbrio maršrute – Stripeikiai. Jei Šiliniškių gūbrys vadinamas Aukštaitijos nacionalinio parko stuburu, tai Stripeikiai atstoja širdį. Jie yra seniausia gyvenvietė šioje saugomoje teritorijoje, nors daugeliui lietuvių labiau žinomi dėl čia veikiančio senovinės bitininkystės muziejaus. Norint jį aplankyti reikia pora šimtų metrų išsukti iš maršruto. Kas tie 200 metrų kai eini 16 kilometrų? Susigundau, tuo labiau, kad į tą pusę vienas po kito važiuoja automobiliai. Šurmulys girdisi iš tolo, kažkas ten vyksta. Ir tikrai, jei tikintieji šiandien važiuoja į Žolinės atlaidus, tai aukštaičiai, o gal ir ne tik jie, traukia į Senovinės bitininkystės muziejų. Jame vyksta medkopio pabaigos šventė. Dar tik vyks, nes dalyviai net nespėjo pasistatyti palapinių ir išdėlioti visų savo gėrybių.

Ankstokai čia atsiradau. Ne pirmas kartas kai eidamas takais papuolu į renginį, tačiau šįkart nelauksiu net jo oficialaus atidarymo. Man dar eiti ir eiti, o diena nusimato karšta. Visgi apsilankyti muziejuje neatsispiriu – šiandien tą galima padaryti nemokamai. Visos durys atidarytos, visos ekspozicijos atviros, vaikštau, žiūriu ir pasijaučiu toks kaimietis. Ta neigiama šio žodžio prasme – tamsuolis. Įsivaizdavau šį muziejų tokį senamadišką, užstrigusį tradiciškai neįdomių muziejų laikmetyje, o jis – visiškai priešingas. Audio gidai, interaktyvios ekspozicijos ir skoningas senųjų amatų bei šiuolaikinių technologijų, padedančių pažinti istoriją, derinys. Na, gal ne Valstybės pažinimo centras, bet iki jo trūksta visai nedaug. Užsukti čia reikia pusdieniui, neprailgs. Kažkada vėliau, o dabar į kelią.

Praėjęs senove dvelkiančius paskutinius Stripeikių kaimo pastatus tęsiu žygį miško taku. Kairėje lieka pilkapynas ir Stripeikių kaimo kapinės. Po apsilankymo bitininkystės muziejuje galvoje knibždėte knibžda galybė minčių. Tiek daug įspūdžių, todėl šiuos lankytinus objektus praleisiu. Nuo muziejaus maršrutas apsisukęs jau veda atgal ir pavėsingu miško keliu žingsniuoti vienas malonumas. Beregint prieinu Tauragnos upelį, o prie jo ir Pakaso vandens malūną. Pastatai atrodo šiuolaikiški ir apima jausmas, tarsi braučiausi į privačią valdą, tačiau maršruto ženklinimas suteikia drąsos ir štai aš jau kitoje užtvankos pusėje.

Dar šiek tiek ir dešinėje tarp medžių pradeda žėruoti dar vieno ežero vandenys. Tai Pakasas. Prie jo prieiti galima tik vienoje vietoje, tačiau vandens paviršiuje atsispindinčius vandens žybsnius dar kurį laiką matau eidamas miško taku. Galiausiai vanens atspindžiai dingsta ir miško takas pavirsta miško keliu. Ties Šiliniškėmis jis įsilieja į vieškelį ir tik įrengtos rodyklės dėka nepraeinu posūkio į siaurą taką. Netrukus jis mane atves į tą vietą, kur ir pradėjau.

Prie Šiliniškių apžvalgos bokšto automobilių aikštelės yra poilsiavietė. Nueita daugiau nei pusė kelio, galima pailsėti. Sėdėdamas dairausi kur gi į kitą pusę vedančio maršruto rodyklės. Ieškau, bet nerandu. Pamatau jas tik išėjęs į kelią, už kurio maršrutas vėl kyla į kalvą. Pailsėjęs, bet vis dar šlapia nuo prakaito nugara vėl kopiu aukštyn ir prisimenu Marcinkonis. Ten yra Zackagirio pažintinis takas, juo keliavau tokią pat karštą dieną kaip ši. Tąkart alino ne tik karštis, pavėsyje nepaliaujamai kando nuodai, o saulėkaitoje puolė sparvos. Kūną perštėjo ir niežtėjo, o prakaitas tekėjo upeliais. Kopinėjant gūbriu prakaitas sunkiasi ir dabar, tačiau eiti, kai niekas nei puola, nei kanda, galima ir per kaitrą.

Taip besidžiaugdamas kraujasiurbių nebuvimu net nepastebėjau kaip atsidūriau dilgėlyne. Ženklinimas lyg ir nedingo, tačiau jis tapo toks retas, kad teko kišenėje ieškoti išmanaus telefono. Tokia keista atkarpa šiek tiek išmušė iš vėžių. Iki tol smagiais takais ėjęs ir gerai paženklintas maršrutas staiga subjuro. Tikiuosi, trumpam, nes iki Ginučių piliakalnio jau visai netoli. Ir tikrai, kuo arčiau ėjau prie piliakalnio, tuo geresnis ir platesnis darėsi takas. Netrukus priekyje pasirodė poilsiavietė, o už jos ir Linkmeno ežeras.

Trumpas atokvėpis prie vandens ir apsisukęs pradedu kopti ilgais laiptais į viršų. Lipu be atokvėpio, tačiau pasiekęs laiptų viršų įsitikinu, jog tai dar ne pabaiga. Dešinėje pusėje į Papiliakalnės piliakalnį veda vieni laiptai, o kairiau stūksančio Ginučių piliakalnio viršų galima pasiekti kitais laiptais. Ant pastarojo piliakalnio jau XIII amžiuje stovėjo gynybinė pilis. Galbūt čia ir pats Mindaugas lankėsi, bet tai jau istorija. Ir ne ji, o nuo viršaus atsiveriantis Aukštaitijos krašto grožis labiausiai motyvuoja įveikti tuos ilgus laiptus.

Matau rodyklę į Ladakalnį, iki jo nepilnas kilometras, tačiau pilkos spalvos Šiliniškių gūbrio tako ženklai kažkur prapuolė. Einu gražiu plačiai išmintu taku gūbrio viršumi ir mintyse kovoju su abejonėmis. Ženklinimo niekur nėra, tačiau šis takas per gražus, kad maršrutas jį aplenktų. Intuicija sako, kad viskas bus gerai. Ir buvo gerai, nes netrukus takas pradėjo kilti aukštyn ir priekyje visu grožiu iškilo Ladakalnio ąžuolas.

Gyvename vaizdų amžiuje ir apžvalgos vietos keliautojus traukia kaip magnetas. Ladakalnis – viena tokių vietų, apie kurias netrūksta saldžių ir gražių aprašymų. To saldumo ir gražumo apie atsiveriančią panoramą su 7 ežerais gal kiek ir per daug, nes lūkesčiai užkyla pavojingai aukštai. Nesiginčysiu, panorama tikrai graži, tačiau dairydamasis aplink leidžiu mintims pamaištauti: „Ar ne per daug viskas šiandieniniame gyvenime pateikiama per grožio prizmę? Taip, yra instagramas. Yra paklausa, yra ir pasiūla, tačiau susidaro vaizdas, kad kai kurių vietų reikšmę ar svarbą sugebame išreikšti tik per grožį.” Nežinau, kiek ten tos tiesos apie Ladakalnio vardo kilmę nuo deivės Lados yra, tačiau regėjimo pojūčiui suteikiama pernelyg didelė reikšmė. Juk tai, kas svarbu, neprivalo būti gražu.

Gali būti, jog perkaitau ant saulės, diena karšta, todėl leidžiuosi stačiu šlaitu žemyn į gaivos ir pavėsio prieglobstį. Atgaivą sustiprina ir vėl pamatytas tako ženklinimas. Įgavęs kažkelintą kvėpavimą netrukus prieinu jaukią poilsiavietę prie protakos tarp Linkmeno ir Alksnaičio ežerų. Šiek tiek pavydu žiūrėti į plaukiančius baidarėmis ir besimėgaujančius vandens teikiama gaiva. Prausiuosi veidą, tačiau šiltas vanduo žvalumo nepriduoda. Suku link Papiliakalnės, iki jos 1,6 kilometro ir dar beveik tiek pat iki tako pabaigos prie Šiliniškių apžvalgos bokšto.

Už Ladakalnio išėjus į kelią dingsta ženklinimas ir prasideda žaidimas „atpsėk kur eiti”. Antra ženklinimo spraga šiame take, tačiau ne tokia didelė, kad sugadintų įspūdžius. Štai ir Papiliakalnė. Tai keleto sodybų kaimas karštą vasaros dieną skendintis tyloje. Tikriausiai kai kuriuos namus regėjau iš apžvalgos bokšto, kuris kyšo iškilęs viršum medžių. Pabaigoje takas vėl primena apie miegantį drakoną – Šiliniškių gūbrį ir tenka atiduoti paskutines jėgas. Jaučiasi nuovargis, bet tuo pačiu džiaugiuosi, jog apžvalgos bokšte jau buvau. Nenorėčiau dabar į jį lipti, kur kas mieliau išsimaudyčiau ežere.

Pailsėjau ir pasukau link namų, ne link ežero. Vėl įsijungiau audioknygą „Miegoti jūroje žvaigždžių”. Vingiuotu keliu palei Ukojo ežerą pasiekiau tiesesnį kelią ir privažiavęs Kirdeikius supratau, kad nieko negirdžiu. Kad ir kokioje įtraukiančioje fantastinio romano scenoje vyksta veiksmas, Šiliniškių take patirti įspūdžiai stipresni. Mano mintys dar jame ir apie jį.  Grįžtu namo tarsi iš kosmoso, kuris pasirodė esąs ne galaktikos platybėse, o Aukštaitijoje.