Saulėlydis pelkėje (Varnikų pažintiniame take)

Paskutinį kovo sekmadienį laikrodžius prasukus viena valanda į priekį, galime mėgautis ilgesniais šviesiais vakarais. O tai reiškia, kad dar viena kita savaitė ir į gamtą bus galima ištrūkti net ir darbo dienomis po darbo. Vieną tokį apsiniaukusį balandžio vakarą į gamtą išsiruošėm ir mes. Ramus oras ir jau virš 10 laipsnių šilumos rodantis termometras kviečia išeiti iš namų. Italai nesižavėtų tokia šiluma, bet mes, šiauriečiai, galim ir jūroje maudytis kai vandens temperatūra +15C.

Greitai peržiūrim netoliese dar netyrinėtus pažintinius takus ir pasirenkam penktadienio vakarui Varnikų pažintinį taką.

Tako pavadinimas – Varnikų, kažkaip mintyse labai siejasi su Varniukų alaus pavadinimu, bet čia, tikriausiai, tik šiaip panašumas, nes jokių sąsajų neaptikau. Pats pažintinis takas įkurtas Varnikų botaniniame – zoologiniame draustinyje šalia pat Trakų. Turėdami istorinę pilį, gražią gamtą ir skanius kibinus, Trakai sulaukia nemažai turistų ne tik iš Lietuvos bet ir iš svetur. Vargu ar užsienio turistams šis pažintinis takas galėtų būti įdomus, bet, spėju, ir retas lietuvis apie Varnikų pažintinį taką yra girdėjęs. Nebent tokie kaip mes, kurie ieškodami kažko naujo ir nematyto stengiasi aplankyti kiekvieną dėmesio vertą vietą. Trakai su savo istoriniais paminklais ir kulinariniu palikimu tiesiog užgožia šį turistinį objektą.

Varnikų pažintinio tako ilgis – 3,5 km, iš kurių apie trečdalį sudaro takas iš lentų. Nieko nuostabaus, juk dalis tako veda per pelkę. Krenta į akis tik tiesumas tako, kuris tarsi per pelkę vedanti autostrada.

Take įrengta 10 stotelių, kuriose pastatyti informaciniai stendai, kurių viename rašoma, jog dešinėje tako pusėje auga eilėmis pasodintas 40-metis pušynas, kairėje – kur kas senesnis ir mišrus miškas su jam būdinga augmenija ir samanomis. Vietomis miško vaizdas labiau primena rudenį, o ne pavasarį. Gamta dar tik pradeda busti po žiemos.

Reljefas žemėja ir miškas pereina į pelkę, o per vandenį ir drėgnas samanas nutiestas medinis takelis. Verta pagirti prižiūrėtojus, kad ilgesniame nei kilometro ilgio takelyje buvo tik viena išlūžusi lentelė, ir ta pati pasimatė tik prieš pačią pabaigą.

Čia telkšanti Ilgelio pelkė susiformavo užpelkėjus dideliam vandens telkiniui, kuris atsirado ištirpus dideliam ledo luitui ledynmečio laikotarpiu. Nuo tako gerai matosi pelkėje augančios žemos pušelės, kurios nėra jokios žemaūgės. Tiesiog dėl didelės drėgmės ir maistinių medžiagų trūkumo jos būdamos bendraamžės su gretimo miško pušimis taip ir neužaugo daugiau 4-5 metrų aukščio. Gal tik viena kita šiek tiek aukštesnė matosi.

Kitas, pelkei būdingas medis yra beržas.

Kol dar miškas nepasidengė žaliu kilimu, palei taką galima matyti ištisus metus žaliuojančius miškinius pataisus. Šie augalai lėtai auga, o išnaikinti ilgai neatauga, todėl jų skinti negalima. Įdomu tai, kad tai vieni seniausių augalų, menančių dinozaurų laikus.

Prieiname atviresnę vietą – aukštapelkę, kuri yra sunkiausiai prieinama, bet kartu ir gražiausia tako vieta. Sekliuose ežeriukuose auga skendeniai, tai augalai, kurių virš vandens matosi tik žiedai, o po vandeniu esantys lapai gaudo smulkius vandens gyvūnus.

Pelkėje telkšo du ežeriukai – Bevardis ir Piliškių. Piliškių užima beveik 5 ha plotą ir gylis siekia 5 metrus, tuo tarpu 6 kartus mažesnio ežerėlio gylis tesiekia tik 1,2 m. Šie abu ežeriukai yra vieno ežero liekanos. Juos skiria kimininis liūnas. Praeis keli šimtai metų ir iš šių ežerėlių teliks užžėlusi pelkė.

Pasigrožėti pelke ir pasimėgauti tyla galima ant ežerėlio pakrašty įrengto lieptelio. Mums tyla pasimėgauti nepavyko. Nors saulė jau buvo pasislėpusi už horizonto, lieptelis buvo pilnas gamtos mylėtojų. Jų laimė, kad uodai dar neatsibudo…

Likusią dalį tako, kurio buvo likę kiek daugiau nei pusė, keliavome tamsoje. Iš pradžių Varnikų pažintinis takas vedė miško taku, vėliau – miško keliu. Jokio miesto šurmulio ar mašinų ūžesio, vien tik paukščių čiulbėjimas. Baisu? Tiesą pasakius ne, nes miškas tikrai jaukus. O ir grįžę į tako pradžią dar radom ne vieną stovinčią mašiną, vadinasi, ne mes vieni nebijom tamsos.

Takas atveda į pradžią, kur liko nepaminėta 15 metrų gylio ledyno suformuota dauba. Pats laikas dabar ją apžiūrėti, nes ateis vasara ir sužėlus žolėms ir krūmams dalis vaizdo pasislėps.

Ieškant informacijos apie šį pažintinį taką, nepraslydo pro akis straipsnis 15min.lt, kuriame rašoma, jog take nėra įrengtų suolų ir šiukšliadėžių. Tas padaryta tam, kad čia nebūtų geriamas alus, o žmonės atvažiuotų pasigrožėti gamta ir pailsėti. Tokia logika man pasirodė nelogiška. Jei jau kompanija atvažiavo į gamtą, tai jiems nusispjaut yra ten šiukšliadėžės su suoliukais ar ne. Alų išgers ir stovėdami, o alaus butelį ar skardinę į mišką nuskraidins. O ką daryti tvarkingiems keliautojams, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiukšlių rankose atsirado? Juk žmonės ir su mažais vaikais keliauja, o ir geria ne tik alų ir degtinę. Atvažiavom nusipirkę kibinų ir kavos, eidami užkandžiaujame ir geriame kavą ir še tau kad nori. Bent jau mašinų stovėjimo aikštelėje ar prieš tako pradžią informuokit, kad take šiukšliadėžių nėra. O toje vietoje didelį konteinerį pastatykit, nes žmonės neatspės ką jūs (kas įrengė ir prižiūri taką) galvojat. Tiek man, tiek kartu keliaujančiam trimečiui sveikatos užtenka, kad nueitumėm kelis kilometrus neprisėdę, tačiau kai kuriems žmonėms pailsėti reikia. Jei kada ši rašliava pasieks atsakingų asmenų akis, norėčiau, kad tai būtų suprasta kaip konstruktyvi kritika. Varnikų pažintinis takas gražus ir vertas dėmesio, bet yra ir ką patobulinti. O spręsti reikėtų ir automobilių statymo klausimą, nes beveik visi automobiliai parkuojami toje vietoje, kur prasideda takas. Neaiški nuoroda vairuotojus bando nukreipti nuo tako pradžios ir dar važiuoti pora šimtų metrų iki aikštelės. Tiesą pasakius, jau ir pats buvau suabejojęs, ar teisingai važiuoju ir ar ne geriau buvo mašiną palikti ant kelio prie tako pradžios. Kantrybės užteko, bet kitiems 5 vairuotojams, kurių automobiliai stovėjo arčiau tako, pasirodė kitaip. Kartais žmonėms trūksta ne kultūros, o aiškumo ir informacijos. Nesam gi mes tokie beviltiški.