Žmogaus ir pelkės draugystė – Mūšos tyrelio pažintinis takas

Kaip gerai, kad pasivaikščiojimams pelkėse įrengti medinių lentelių takai, o tai atsitiktų kaip tai uogautojai, kuri susiviliojo raiste sirpstančiomis uogomis, išėjo jų rinkti ir negrįžo namo. Sako, josios tik apgraužtus kaulelius rado. Taip niekas ir nesužinojo kas uogautojai atsitiko, niekas net negali pasakyti, ar tai legenda, ar tikras atsitikimas. Toje vietoje dabar galima pamatyti prie medžio pritvirtintą koplytėlę, kurią prieš 60 metų pats Tėvas Stanislovas atnaujino. Kas, kada ir kodėl ją pastatė – taip pat niekas nežino.

Pelkes paslaptys gaubia nuo senų senovės. Protėviai tikėjo, kad jose naktimis aukų ieško paslaptingosios dvasios, o retkarčiais pasirodydavę vaiduokliai žmonėms duodavo suprasti, jog šią vietą reikia palikti ramybėje. Gal todėl dauguma ir žiūrėjo (ar vis tebežiūri) į pelkes su pagarbia baime, nors gamtininkai sako, kad ta baimė tik iš nežinojimo. Dėl tos pačios informacijos stokos pelkės sovietmečiu buvo masiškai sausinamos. Tačiau atgavus Nepriklausomybę šis procesas buvo sustabdytas ir dabar pelkės išgyvena tikrą renesansą.

Daug ką pasako vien jau tai, kad Mūšos tyrelio aukštapelkėje įrengtas pažintinis takas paskutiniu metu yra tarp gražiausių ir lankomiausių Lietuvoje. Jam skirtas puslapis Wikipedijoje buvo tapęs savaitės straipsniu. 2015 metais per pelkę nusidriekė 3,6 kilometro ilgio medinių lentelių takas, kuris iš karto po atidarymo pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias pelkėje įrengtas medinių lentelių takas. Vargu ar galima sakyti, jog tai atsitiko netikėtai, tačiau Mūšos tyrelio aukštapelkė tapo vienu labiausiai lankomų Žagarės regioninio parko objektų ir viena gausiausiai lankomų pelkių Lietuvoje.

Mūšos tyrelio pažintinis takas vėlyvą sekmadienio popietę stebina automobilių gausa. Nors važiuojant nuo Šiaulių pusės tenka gal 10 kilometrų dardėti žvyrkeliu, tai gamtą mėgstančių lankytojų neatbaido. Automobilį tenka statyti šalikelėje už dešimčių kitų čia stovinčių. Beveik geltonuojančių rapsų lauke prasidėjusio tako pradžioje įrengtas ir lauko tualetas, ir pavėsinė. Panašu, kad prieš keletą metų įrenginėjant taką nelabai kas tikėjo šios vietos populiarumu, nes automobilių stovėjimo aikštelė seniai „išaugta”.

Prie didėjančio lankytojų srauto prisidės ir vos prieš mėnesį baigta nauja pažintinio tako atkarpa, padariusi pažintinį taką žiediniu maršrutu. Iki tol rekordininku buvęs Mūšos tyrelio pažintinis takas savo rekordą dar pagerino ir dabar medinių lentelių takas per pelkę driekiasi apie 6 kilometrus. Skambias antraštes mėgstanti žiniasklaida suskubo rašyti, jog ilgiausias takas dar pailgėjo, tačiau tai tiesa tik iš dalies. Taip, nutiesta papildoma tako atkarpa prisidėjo prie bendro tako ilgio, tačiau sujungusi labiausiai nutolusį tako tašką su pradžia, ji nueinamą maršrutą netgi sumažino. Anksčiau nuėjus į priekį tuo pačiu taku tekdavo ir grįžti (apie 7,2 km), tai dabar tiesiog apeinama pelkė ratu ( apie 6 km). Jei būti tiksliam iki galo – tolimiausioje tako vietoje yra papildomas, jau nebe medinių lentelių taku einantis maršrutas. Jį prijungus bendras pažintinio tako ilgis siekia kiek daugiau nei 7 kilometrus.

Iki saulėlydžio likus 4 valandoms žengiam pirmuosius žingsnius medinių lentelių taku. Eiti patogu, netgi komfortiška, o pasiklysti tiesiog nėra galimybės, todėl nesibaimindami artėjančios nakties, tarsi bėgiais traukiame per pelkę. Tiesus it styga į tolį nubėgantis takas tikrąja to žodžio prasme primena geležinkelio bėgius. Po medinių lentelių taku gulintys masyvūs gulekšniai šią asociaciją tik sustiprina.

Skirtingai nei vaikštant kitais pažintiniais takais, čia svarbu paisyti dviejų draudimų – negalima nulipti nuo medinių lentelių tako ir griežtai draudžiama rūkyti. Telmologiniuose draustiniuose vasaros metu lankymasis draudžiamas, tačiau Mūšos tyrelio pažintinis takas išskirtinis. Jam padaryta išimtis. Su sąlyga, kad lankytojai vaikščios išimtinai jiems skirtais takais ir neskleis triukšmo, nes ši saugoma teritorija yra ne tik nykstančių augalų, bet ir retų paukščių buveinė. Bent kiek pasidomėjus stenduose pateikta informacija draudimas rūkyti taip pat tampa suprantamas ir aiškus. Tokiose kaip šioje vietoje plytinčiose aukštapelkėse susidaro storas durpių sluoksnis, kuris čia siekia 8-9 metrus, ir esant sausam orui kyla didelis gaisro pavojus. Gaisrų gesinimas durpynuose ypač sudėtingas dėl problematiško technikos patekimo, o ką jau kalbėti apie žalą gamtai. Tikriausiai pasitikėjimas skatina atsakingumą, nes tarp nemažo skaičiaus sutiktų lankytojų rūkančiųjų nebuvo.
Einant naująja tako atkarpa maloniai stebino dar vienas dalykas – nors dalis tako įrengta visai neseniai, nesimatė praktiškai jokių žymių, jog čia buvo vykdomi darbai. Jokių atliekų, jokių technikos paliktų žymių ir iki pat tako išsaugota aukštapelkės paklotė vertė stebėtis ir spėlioti kaip visi darbai buvo atliekami ir kiek daug čia atlikta rankinio darbo.

Take stovintys informaciniai stendai pasakoja apie patį draustinį, jame augančius augalus, čia gyvenančius paukščius ir žvėris. Visa tai pastebėti be gamtininko akylos akies ir jautrios klausos yra sunku, todėl smagu, kad take yra ir kitokio pobūdžio lankytinų objektų. Vienas jų – Draustinio koplytėlė, kuri ne tik saugo istoriją apie paslaptingai dingusią uogautoją, bet dar ir mena praeito amžiaus penktą dešimtmetį. Tada šalimais esančiame Juodeikių kaime gyveno Tėvas Stanislovas, kuris šią koplytėlę ir atnaujino.

Einant nuo koplytėlės tolyn medžiai pradeda storėti, o miškas tankėti, todėl pasiskaičius liūdnai pasibaigusių istorijų medžių paūksmėje gali pasidaryti baisu. Laimė, yra pasirinkimas. Galima sukti į kairę ir tęsti kelionę medinių lentelių taku, kurio tolumoje tarsi šviesa tunelio gale matosi giedras dangus, tačiau galima eiti tiesiai link Tyrelio akmens, link kurio tarp medžių nuvingiuoja jau nebe medinių lentelių, o paprastas miško takas.

Papildoma kilometro ilgio pažintinio tako atkarpa atveda prie didelio akmens, kuris yra pagoniško tikėjimo reliktas. Tyrelio vardu pavadintame akmenyje galima įžvelgti gyvūnų figūras ir viršuje iškaltą duobutę, kas patvirtina, jog tai buvo pagonių religinių apeigų vieta.

Šioje vietoje prasideda ir Mūšos upė, tarsi paaiškindama, kodėl ši pelkė vadinama Mūšos tyreliu. Prasideda čia ji tik žemėlapyje, nes tokį sausą pavasarį kaip šis, vandens nėra nei lašo. Ir vaikštant visu pažintiniu taku tik iš augalijos galima suprasti, jog aplinkui pelkė. Stereotipiškai įsivaizduojamų liūno vaizdų čia matyti neteko.
Vos už poros minučių kelio nuo Tyrelio akmens prieiname iš pažiūros niekuo neypatingą vietą, tačiau čia karo ir pokario metais veikė partizanų stovyklavietė ir stabvietė. Paminklinė lenta ant akmens ir šalia pastatytas kryžius sako, kad pelkės lietuviams buvo prieglobstis kovojant tiek su sovietų okupantais, tiek su viduramžių laikų užkariautojais.

Po kurio laiko miškas vėl pradeda šviesėti ir retėti. Tarp pelkėms būdingos augalijos pasirodo prieš kilometrą paliktas medinių lentelių takelis. Jei čia būtumėm prieš metus, tektų suktis ir tuo pačiu taku grįžti atgal, tačiau dabar patraukiame dar medžiu kvepiančiu nauju taku link tako pradžios.

Toje vietoje, kur susijungia naujasis ir senasis takai ir pažintinio tako žiedas užsidaro, telkšo vienintelis pelkėje neužakęs likęs Miknaičių ežeras. Tikra tako puošmena tapęs vandens telkinys neatsitiktinai pakliuvo į National Geographic specialų leidinį apie Lietuvą „Nepažinta Lietuva” ir atsidūrė „Nepažinta gamta” skyriaus viršelyje. Neabejotinai gražiausia tako vieta, kur ramų vakarą čia galima mėgautis pelkę gaubiančia ramybe.

Lankytojams Mūšos tyrelio pažintinis takas dovanoja dar vieną atrakciją, kuri vieniems būna pirmoji, kitiems – paskutinė. Tako pradžioje, o kartu ir pabaigoje, stovi medinis apžvalgos bokštas, į kurį vieni lipa eidami į prieki, kiti šį malonumą pasilieka pabaigai. Niekas nedraudžia ir du kartus jame apsilankyti, svarbiausia, kad namo parsivežtumėt kuo daugiau gerų emocijų.

Visgi yra ir kita medalio pusė. Dalis gamtosaugininkų kategoriškai priešinasi tokių takų įrenginėjimui pelkėse, teigdami, jog taip daroma didžiulė žala gamtai. Tikriausiai didesnės žalos pelkėms nei kad buvo padaryta sovietmečiu, padaryti nebeįmanoma, tačiau ignoruoti saugomose teritorijose galiojančius draudimus taip pat nereikėtų. Kaip dažniausiai būna, teisybė yra kažkur per vidurį. Saugoti draudžiant lengviausia, tačiau pats žmogus pradės saugoti tik tada, kai supras ką ir kodėl reikia saugoti. Ar ne tuo tikslu saugomose teritorijose ir yra įrenginėjami pažintiniai takai?