Atsargiai – šlapia: Ąžuolijos mokomasis gamtos takas

Jei žiemos laiku išvykoms į gamtą lieka savaitgaliai ir šventinės dienos, tai kovo mėnesio paskutinį sekmadienį prasukus laikrodžio rodykles vieną valandą į priekį, trumpesnes išvykas galima susiorganizuoti ir po darbo. Tarkim, penktadienį.

Nors dangus buvo aptrauktas lengvais debesimis, kurie ne tik dengė saulę, bet dar bandė išspausti vieną kitą lietaus lašą, apie 18 valandą jau buvome prie Utenos. Kažkur visai netoli jos turi būti Ąžuolijos mokomasis gamtos takas, apie kurį pats Google’as mažai ką žino, o turizmo informacijos centro puslapyje galima nebent įsitikinti, kad toks Ąžuolijos gamtos takas apskritai egzistuoja. Poroje vietų internete užsimenama, kad atvažiavus nuo Vilniaus ir prieš Uteną pravažiavus geležinkelio viaduką reikia iš karto sukti į dešinę ir ten ieškoti tako pradžios. Kad šioje vietoje yra takas patvirtina ir Google Maps. Vertėtų pasakyti, kad sukti į dešinę už viaduko tikrai reikia, tačiau to kelio net keliuku nepavadinčiau ir važiuojant Vilnius – Utena plentu iš pirmo žvilgsnio net sunku pastebėti, jog ten galima pasukti. Iš trečio karto pataikėm pasukti, bet kelionė baigėsi už poros šimtų metrų – tiek keliukas, tiek aplinkinės pievos tiesiog plaukia, o dėl gilių sunkios technikos paliktų ir vandens pilnų provėžų pravažiuoti neįmanoma. Takas turi būti netoli, einam ieškoti pėsčiomis. Žvalgomės, bet jokių nuorodų nematyti net iš tos vietos, kur pažymėtas takas Google Maps žemėlapyje. Pasiduoti neketinam ir ne veltui, nes pagaliau toli pamiškėje pamatom šviečiantį stendą. Jį prieinam beveik brisdami per šlapią pievą, nes nei kelio, nei takelio tiesiog nėra.

Stende yra tako schema, kurios neteko rasti niekur kitur. Jau anksčiau rašiau, kad tokias schemas nusifotografuoju ir visiems kitiems rekomenduoju tą daryti, nes dažnu atveju jos tikrai praverčia. Tiems, ką pasakojimas neišgąsdins ir ryšis šiame take pasilankyti, įdedu tako schemą stambiu planu.

Įdėsiu ir tako stoteliu aprašymus, nes mūsų atveju takas buvo „išmanusis”. Stotelių vietose radom stulpelius su numeriais, tačiau jokių aprašymų nėra. Gal jie saugojami ir žiemai surenkami, gal bus statomi nauji, kadangi takas įrengtas dar 2001 metais Utenos rajono tarybos sprendimu. Kaip daryti? O gi prieini prie stotelės su numeriu, susirandi telefone tekstą pagal numerį ir pasiskaitai. Toks tas išmanumas. Tik prieš atvažiuojant reikia namų darbus pasidaryti – susirasti aprašymus ir nusikopijuoti ar nusifotografuoti. Prašom, viskas sukramtyta ir kaip ant lėkštutės paduota, dabar galit apsimauti guminius ar kitus drėgmei atsparesnius neslidžiu padu batus ir keliauti į žygį.

TAKO STOTELIŲ PAVADINIMAI IR TRUMPAS APRAŠAS:

1. Ąžuolynas
Plačialapių medžių (ąžuolų, uosių, liepų, guobų) miškas yra ūksmingas, pro tankias medžių lajas prasiskverbia mažai saulės šviesos. Todėl čia auga paunksnę mėgstantys žoliniai augalai: paprastoji garšva, miškinė notra, didžiažiedis katilėlis. Daugelis lapuočių miško augalų prisitaikę žydėti anksti pavasarį, kol medžiai dar nesulapoję. Iki vasaros pradžios, kol medžių lajos nesutankėję jie jau spėja subrandinti sėklas. Vasarą daugelio šių augalų lapai nunyksta. Tokie augalai vadinami efemeroidais. Tai rūteniai, baltažiedės ir geltonžiedės plukės, plautės, vištapienės. Anksti pavasarį žydi ir žibuoklės, kašubiniai vėdrynai, pavasariniai pelėžirniai.

Užduotis: Išmokti pažinti 5-6 lapuočių miško žolinių augalų rūšis.

2. Kirtavietė
Senovėje lietuviai didžiai gerbė ąžuolus ir šventais juos laikė. Kirsti ąžuolus kunigai šventais kirviais tegalėję. Medžius, tarp jų ąžuolus, lietuviai gerbė dėl kelių priežasčių: medis ir jo gyvenimas buvo gretinamas su žmogumi ir jo gyvenimu; medžiai buvę dvasių ir dievų buveinės; dėl medžių gydomųjų savybių; medžiuose gyvenę protėvių vėlės.
Tačiau dabar vis daugiau miškų iškertama. Pagrindinė kirtimų priežastis – medienos gavyba.

Užduotis: Suskaičiuoti nukirsto medžio metines rieves ir nustatyti jo amžių.

3. Senvagė
Kadaise šiais vingiais tekėjo Viešos upelis. Vėliau upė, ardydama krantą, prasigraužė tiesesnį kelią, palikusi stovinčio vandens senvages. Dabar čia – varlių, rupūžių ir tritonų nerštavietė, daugybės vandens vabzdžių buveinė.

Užduotis: stebėti senvagės vandens gyvūnijos (buožgalvių, vabzdžių ir jų lervų) gyvenimą.

4. Nuošliauža ir bebrų užtvanka
Nuošliauža – uolienų masės nuslinkimas šlaitu žemyn dėl sunkio jėgos; slenkančių uolienų masė.
Bebrą pamatyti nelengva, nes šis žvėrelis labai budrus, o veiklus tiktai vakare ir naktį. Lapuočių medžių žievė – bene svarbiausias bebro maistas. Žvėrelis slapstosi ir ilsisi urvuose, o kadangi čia vandens nedaug, bebras padarė užtvanką ir pakėlė jos lygį. Mat įėjimas į urvą paprastai būna po vandeniu.

Užduotis: stebėti išilgai upelio abiejų pusių pažeistus augalus.

5. Raguva
· Raguva tai dauba, klonis, loma su stačiais krantais;
· Pailgas sausas arba su laikina vandens tėkme klonis lėkštai įdubusiu dugnu, šlaitai dažnai apaugę krūmais, medžiais. Lietuvoje raguvos yra reliktinės formos, susidariusios tirpstant ir traukiantis ledynams;
· Gilus išneštas griovys ar giliai išvažinėtas kelias;
· Defliacinis klonis tarp kopų.

6. Grybai
Ąžuolijoje jau aptikta 10 grybų rūšių, įrašytų į Raudonąją knygą ir kasmet vis atrandama naujų retenybių.

Užduotis: Ąžuolijos miške surasti kuo daugiau grybų.

7. Geniai
Ąžuolijoje galima aptikti 7 iš 9 Lietuvos geninių paukščių rūšių. Čia peri visos 4 margųjų genių rūšys, tarp jų retas baltnugaris genys, apyretis vidutinysis genys. Gyvena juodoji ir pilkoji meletos. Kiti Ąžuolijos miškui labai būdingi ir saviti uoksiniai paukščiai: grąžiagalvė, varnėnas (peri drevėse), bukutis, mėlynoji zylė.

Užduotis: surasti iškaltą genio uoksą.

8. Upelis
Upelio plotį nesunkiai išmatuosite rulete arvirve, gylį – kartimi arba meškere, o vidutinį srovės greitį pakankamai tiksliai nustatysite stebėdami plaukiančius pasroviui daiktus.

Užduotis: išmatuoti upės gylį, plotį bei tėkmės greitį.

9. Pusiasalis
Sausuma, iš trijų pusių supama vandens.

10. Drevėtas ąžuolas. Pelėdos
Drevės atsiranda medienos grybams (kempinėms) suardžius medieną. Dažnai medžiuose uoksus iškala geniai, meletos. Naminės pelėdos peri didelėse, plačiose drevėse.

Užduotis: Apžiūrėti iš drevėto ąžuolo byrančius trūnėsius ir ieškoti gyvūnų veiklos pėdsakų, pvz. gilių ir riešutų liekanų, pelėdų išvamų.

11. Urvų kalnelis
Kai kurie žvėrys gyvena urvuose. Tai barsukai, lapės, mangutai, įvairiausi graužikai.

Užduotis: stebėti, ar gyvenami žvėrių urvai: ar yra urvų valymo žymės, kaip paskleistas iškastas gruntas, ar yra pėdsakų, plaukų, grobio liekanų.

12. Kinivarpų židinys
Kinivarpa – tamsiai rudas arba juodas vabaliukas, graužiantis medieną.

Užduotis: po atlupta sausos eglės žieve stebėti kinivarpų takus.

13. Gumbuotas ąžuolas
Aplink šį ąžuolą miškas jau kartą buvo iškirstas, tačiau jis išliko ir dabar yra senesnis už daugelį aplinkui augančių medžių.

Užduotis: išmatuoti ąžuolo apimtį.

14. Geležinkelis
Čia žmogaus pakeista aplinka, tačiau ir joje galima aptikti daug įdomybių…

Užduotis: stebėkite “sėklų banką” sankasoje ir suskaičiuokite pastebėtas gegūnes.

15. Šlapias juodalksnynas
Stebėkite šlapią juodalksnių mišką – čia taip pat jūsų laukia augalų įvairovė.

Kažkur skaičiau, jog Ąžuolijos mokomasis gamtos takas tai puiki praktinė mokymo priemonė 5 – 6 klasių ir vyresniems moksleiviams, matyt ir užduotys jiems skirtos. Mes užduotims ir aplinkos stebėjimui daug laiko neskyrėm, nes dar ne vasara ir tamsa mišką apgaubia kur kas greičiau nei ilgais vasaros vakarais. Pats Ąžuolijos gamtos takas nėra labai ilgas – 4 km, tačiau ėjimas drėgnais ir stačiais šlaitais, perėjimas per raguvas, kelio skynimasis pro jaunus medžių ūglius ir nukarusias šakas bei laipiojimas per nuverstus medžius neleidžia palaikyti didesnio tempo.

Prieš pora savaičių vargu ar iš viso buvo galima prieiti prie šio tako, nekalbant jau apie patį pasivaikščiojimą juo, tačiau saulė ir vėjas džiovina šlapius miškus ir pievas, todėl savaitė kita ir pasivaikščioti čia bus visai smagu. Su rimtais iššūkiais susidūrėm antroje tako dalyje, kur auga šlapias juodalksnynas. Jei iš pradžių takeliai vietomis buvo tiesiog šlapi ir tas vietas reikėdavo peršokti, tai vėliau takelis pasinerdavo po vandeniu ir reikėdavo ieškoti kaip apeiti šlapias vietas. Gerai, kad temti neskubėjo, o pats miškas buvo gana šviesus. Vietomis darydami lankstą aplink apsemtas vietas, vietomis eidami nuvirtusiais medžiais per šlapią taką, vietomis negailėdami batų ir brisdami per purvą turėjom aktyvų laisvalaikį su ekstremaliais momentais labiau panašų į žygį nei į pasivaikščiojimą pažintiniu taku.

Pats mokomasis takas įrengtas Ąžuolijos miške, kurio dalis paskelbta to paties pavadinimo botaniniu zoologiniu draustiniu. Takas turi du maršrutus – ilgąjį ir trumpąjį. Einant ilguoju maršrutu galima rasti visas 15 stotelių, pasirinkus trumpąjį maršrutą jų bus perpus mažiau. Pirmoji tako dalis eina Viešos upės šlaitais. Čia Ąžuolijos gamtos takas tai kyla į šlaitą, tai leidžiasi juo žemyn, pasitaiko ir raguvų, per kai kurias iš jų įrengti tilteliai, kitas tenka įveikti pereinant. Gal tik vienoje vietoje radom supuvusį tiltelį, daugumos stovis normalus, o kai kurie atrodo visai šviežiai įrengti. Nepagailėta nei pastangų, nei dažų ir tako ženklinimui. Medžiai, šakos, gulintys rąstai ar jauni medeliai kas kelis metrus nutepti raudonos spalvos dažais, todėl net ir tose vietose, kur takelio nesimato, pasiklysti praktiškai neįmanoma. Take taip pat pastatyti ir mediniai stulpeliai, kurie ne tik ženklina taką, bet ir rodo ėjimo kryptį. Ant tokių pačių stulpelių radom ir stotelių numerius.

Antroji tako (kartu ir ilgesniojo maršruto) dalis palikusį Viešos upelį tekėti savo vaga, pasuka atgal ir netrukus pasiekia geležinkelio bėgius. Palei juos takas eina beveik ir pabaigos.

Praeito šiltojo savaitgalio gamtai buvo per mažai. Dominuojančios rudos spalvos dar nenustelbė sprogstantys medžiai, būreliais mėlynuojančios žibutės ar žydintys žalčialunkiai, tačiau saulei leidžiantis miškas pradėjo pildytis paukščių balsais. Dar kelios dienos ir aukščiau pakilusi saulė miško gyvenimą privers tekėti visai kitu ritmu.