Vyžuonų šilo gamtos takas: kuklus pažinimas, bet geros maudynės

Atėjo laikas į pažintinių takų žemėlapį įtraukti Vyžuonas. Tai miestelis Utenos rajone, įsikūręs prie Vyžuonos upės. Kurį laiką reklamuoti šį kraštą reikia atsargiai – dėl kelio Vilnius-Utena remonto tenka važiuoti keliasdešimt kilometrų toliau. Keliaujant nuo Kauno nepatogumai negresia, todėl Utenos kraštas sunkiau pasiekiamas tik sostinės gyventojams ar keliaujantiems pro ją. Šiems tenka rinktis – išbandyti savo vestibulinį aparatą ir nuo Molėtų važiuoti vingiuotu keliu link Alantos ar neskaičiuojant kilometrų rinktis tolimesnį, bet greitesnį kelią pro Ukmergę. Maršrutai skirtingi, bet tikslas tas pats – pirmąsias gyvavimo savaites skaičiuojantis Vyžuonų šilo gamtos takas.

Nesuklysiu pasakęs, jog tai pati karščiausia naujiena pažintinių takų kategorijoje. Nurimo ovacijos iš Punios šilo pažintinės trasos, nekantriausi išbandė rekonstruotą Varnikų pažintinį taką, kai staiga, kaip pilypas iš kanapių, išdygo Vyžuonų šilo gamtos takas. Be jokių skambių „išstojimų” žiniasklaidoje, tik su kuklia žinute socialiniame tinkle, Utenos regionas džiaugsmingai pristatė pažintinių takų mėgėjams karštą naujieną. Žiūrinėju internete paskelbtas nuotraukas, bet iš jų sunku susidaryti įspūdį, koks tas takas. Gal nereikia atidėlioti, tiesiog sėsti, nuvažiuoti ir pasižiūrėti? Tikrai, kodėl gi ne?

Vyžuonas randu nesunkiai, o pravažiavęs gyvenvietę ir iš karto už jos pasukęs į žvyruotą kelią, sustoju. Ar tikrai tako pradžia yra čia, nes prie kelio nesimato nei ženklo, nei nuorodos? Vienintelis orientyras – medinė Vyžuonų šilo iškaba. Pradžia yra tikrai čia, nuo pagrindinio kelio nutolusi apie 300 metrų. Įrengta vos kelis automobilius talpinanti stovėjimo aikštelė, o prie jos matosi suoliukas ir pirmasis gamtos tako informacinis stendas. Suręstas iš medienos, kuri tiesiog spindi. Matosi, kad viskas nauja.

„Sveiki atvykę į nuostabų Vyžuonų kraštą. Šis kraštas nuo senų laikų garsėja savo gamtos grožiu ir jos įvairove” – taip nesikuklindami savo kraštą giria aukštaičiai iš pa Utenąs pačiame pirmame informaciniame stende. Negana to, mini ir ozą su astronominiais akmenimis. Tik tarp išvardintų tako stotelių jo nėra, tai palieka neaišku, kur jis yra ir kaip jį pamatyti. Tačiau, kaip sako piligrimai, į visus klausimus atsakys kelias – lengvo sudėtingumo trasa, kurios ilgis siekia 7 kilometrus.

Išstudijavęs pirmame stende nupieštą tako schemą su išvardintomis stotelėmis pasileidžiu taku. Pradžioje jis platus ir vaizdingas, it alėja, vedanti pavėsingu mišku. Net ir prie 30 laipsnių kaitros čia pakankamai gaivu. Tokia laimė nesitęsia ilgai ir takas susiaurėja. Galiausiai priekyje pasirodo miško proskyna su joje stovinčiais automobiliais. Tai Balčio ežero poilsiavietė, o kartu ir antra tako stotelė „Kertinė miško buveinė”. Kaip dera kertinė miško buveinė ir poilsiavietė – spręsti jums, tačiau, mano nuomone, vienas šalia kito jie atrodo keistai.

Ties poilsiaviete maršrutas šakojasi. Suku kairiau, nes nusifotografavau pirmąjį stendą su schema ir dabar žinau kur eiti. Kirtęs asfaltuotą kelią, vedantį link Užpalių, naujai suformuotu miško keliu pasiekiu pilkapius. Tai senieji Vyžuonų pilkapiai, kuriuos 1986 metais aprašė žurnalistas ir gamtininkas Leonardas Grudzinskas. Manyta, jog tai švedų kapai, tačiau paaiškėjo, jog tai pilkapiai. Jų nedaug, tik trys. Ne ta vieta, kur galima ilgai gėrėtis ar domėtis, perskaitęs stendą ir apsisukęs patraukiu atgal link poilsiavietės.

Nuo jos maršrutas vėl neria į mišką ir labai nenutoldamas nuo ežero vingiuoja siauru miško takeliu. Čia jau ir stulpelių su rodyklėmis daugiau, kadangi takas vingiuotas. Panašu, jog vietomis takas suformuotas naujai. Nors dauguma Balčio ežero krantų yra pelkėti, priekyje atsiveria praėjimas prie vandens. Čia stovi ketvirtosios stotelės informacinis stendas, paskirtas Balčio ežerui.

Maždaug nuo šios vietos Vyžuonų šilo gamtos takas keičia savo veidą. Miško takas susikerta su naujai suformuotu miško keliu, o stulpelis su rodykle rodo, jog toliau reikia eiti būtent juo. Vyžuonų šilo grožis lieka už nugaros ir toliau driekiasi statistinio žygiavimo atkarpa. Toks kelias, su išlindusiomis šaknimis ir abiejose pusėse suformuotais grioviais, veda iki susikirtimo su kitu, žvyruotu keliu.

Suku kairėn, kur link Vyžuonų botaninio draustinio atsiskiria papildoma tako atšaka. Nors iki jo dar liko apie pusė kilometro, jau dabar matau, kad šį maršrutą vadinti pažintiniu taku nėra teisinga. Tai tiesiog maršrutas ar trasa, apjungianti kelias Vyžuonų apylinkių saugomas ir vertingas vietoves. Viena jų – Vyžuonų botaninis draustinis, penktoji tako stotelė.

Čia, ties pat pelkės pakraščiu, pastatytas informacinis stendas su Giedriaus Širkos ir Sigučio Obelevičiaus tekstais. Su visa pagarba šių tekstų autoriams, bet šiuolaikiškam ir patraukliam pažintiniam maršrutui reikia šio to daugiau. Stendai, kurie supažindina ir primena yra beveik neskaitomi, o norint paveikumo reikia į jų kūrimą įdėti daugiau pastangų. Nieko asmeniško, tokia realybė. Ne be reikalo regioniniai parkai tam reikalui išleidžia nemažai pinigų, tačiau ir efektas kitoks.

Nuo stendo maršrutas atgal vingiuoja palei raistą ir į kelią išveda kiek toliau. Žvyruotu keliu, kuris netrukus išlenda iš miško, tenka keliauti iki pat tako pabaigos. Paskutinėje toje atkarpoje, saulės atokaitoje stovi dar vienas informacinis stendas, skirtas dūzgiančioms, kvepiančioms, žydinčioms, bet nykstančioms pievoms. Išties, pilnos spalvotų žiedų jos plyti abiejose kelio pusėse. Gėriuosi lietuviškų laukų peizažu ir einu sparčiu žingsniu. Skubu, nes jei atvažiuotų koks automobilis – paskęsčiau dulkėse.

Dar vienas posūkis ir priekyje pasirodo tako pabaiga. Keista, juk nuėjau tik 5,5 kilometro. Einant paskutinę atkarpą džiaugsmo mažiau, todėl nenusimenu priėjęs pabaigą greičiau nei tikėjausi. Takas pavadintas Vyžuonų šilo vardu, bet takas per mišką driekiasi ne daugiau kaip 2 kilometrus. Vėliau tenka eiti keliu. Šiek tiek nelogiškai pasirodė parinkta tako pradžia. Kodėl jis negali prasidėti poilsiavietėje, kur yra daug daugiau vietos automobiliams statyti, o apėjus taku galima iškart išsimaudyti? Nors ir netoli, dabar tenka važiuoti iki poilsiavietės. Galiausiai atvykusiems į poilsiavietę du stulpeliai su rodyklėmis ir stendas apie kertinę miško buveinę nesuteikia daug informacijos. Koks čia takas, kur jis veda, kokio ilgio? Jei čia būtų jo pradžia ir stovėtų stendas su tako schema gal ir norinčių pasivaikščioti būtų daugiau.

Pakeliui link poilsiavietės prie kelio pastebiu partizanams pastatytą paminklą. Jis skirtas šiame miške žuvusiems Petro Šileikio būrio partizanams, tačiau maršrutas jo nepasiekia. Tebūnie tai papildoma pridėtinė vertė šiam takui. Ir pabaigai apie Balčio poilsiavietę, kuri, tiesiogine prasme, yra tikra gamtos tako atgaiva. Puiki vieta ne tik prakaitą nusiplauti, bet ir smagiai pavasaroti. Patogus lieptelis, smėlėta ežero pakrantė ir jauki poilsiavietė tapo maloniausiu Vyžuonų šilo gamtos tako akcentu. Kartu ir savotiška kompensacija už tai, kad pirmame stende paminėto ozo su astronominiais akmenimis taip ir neradau.