Vasario 16-osios jubiliejinė šventė praėjo ir visa galva neriu į kasdienybę. Tiksliau, į kasdienę pėsčiųjų trasą Vilniuje, kuri vingiuoja nuo Baltupių iki Mindaugo tilto. Ši trasa taip ir vadinasi – Vingiuotasis takas, nes ji didžią dalį vingiuoja dešiniuoju Neries krantu. Autobusų stotelėje prie Kalvarijų ir Ateities gatvių sankirtos stovi informacinis stendas su tako schema ir reikšmingais objektais, kurį prieš pradėdamas pasivaikščiojimą, dėl viso pikto, nusifotografuoju. Tik šioje vietoje reikia būti atidiems, nes to paties stendo kitoje pusėje pateikta informacija jau apie kitą – Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus taką.
Jau pirmuose tako žingsniuose pasitinka stendas apie Verkių Kalvarijos Kryžiaus kelią. Dalis šio kelio sutaps su Vingiuotuoju taku, bet apie viską iš eilės.
Vingiuotojo tako pradžia beveik sutampa su Kryžiaus kelio pabaiga, kurioje ant kalvos stovi Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Vos metai praėjo nuo pažinties su Verkių Kalvarijos Kryžiaus keliu, todėl į religinę tematiką šį kartą labai nesigilinsiu. Sekmadienį tikinčiųjų gausiai lankoma bažnyčia lieka šone.
Ji ir dar 35 Kryžiaus tako koplytėlės įrašytos į šio tako reikšmingų objektų sąrašą. Tiesa, iš tų 35 koplytėlių einant taku pavyks pamatyti vos keletą, kitos tiesiog ne pakeliui.
Gal už 200 ar 300 metrų nuo tako pradžios Vingiuotojo tako maršrutas susilieja su Kryžiaus keliu, tik jis eina priešinga kryptimi. Visur stovi žali pėsčiųjų maršrutus žymintys ženklai su rodyklėmis, todėl pasiklysti nėr kur. Tik neatidumas gali pakišti koją, nes takų sankirtose svarbu pasirinkti teisingą kryptį.
Maldininkų take nesimato, matyt Kryžiaus kelias žiemą nepopuliarus, tačiau aktyvių vilniečių čia netrūksta. Net ir žiemą gausu bėgiojančių ir važinėjančių dviračiais. Pasitaiko vienas kitas ir lygumų slidžių mylėtojas, bet daugiausia šiaip vaikštinėjančių ir grynu oru kvėpuojančių.
Po gero kilometro tiesios atkarpos priekyje pasirodo mūrai – tai „Pušyno kelias” reabilitacijos centro pastatai. Sovietiniais laikais Kryžiaus kelio koplytėlės buvo išsprogdintos, o šioje vietoje iškilo gydomosios paskirties pastatų kompleksas, taip sovietų valdžia stengėsi ištrinti iš tikinčiųjų atminties Verkių Kalvarijas. Nepavyko, žmonės vis tiek ėjo Kryžiaus keliu, o atgavus Lietuvai Nepriklausomybę koplytėlės buvo atstatytos. Tik čia pastatyti pastatai taip ir liko stovėti. Kaip tik šioje vietoje susitinka net trys pėsčiųjų maršrutai – Vingiuotasis takas, Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus takas bei Pakrantės takas. Verkiant prašosi pastatomos rodyklės. Jei kurį laiką Vingiuotojo tako maršrutas sutapo su Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus taku, tai toliau beveik iki pat pabaigos Vingiuotasis takas eis kartu su Pakrantės taku. Takų sankirtoje Vingiuotojo tako rodyklės dingo kaip į vandenį, todėl tenka vadovautis Pakrantės tako rodyklėmis. Jei tikrai reikėjo Vilniaus mieste tokios gausybės takų, tai ar nebuvo galima jų maršrutų bent kiek daugiau išskirti – taip būtų ne tik aiškiau, bet ir įdomiau.
Leidžiantis nuo kalno link Verkių gatvės dešinėje pasirodo Trinapolio bažnyčios bokštai – dar vienas reikšmingas tako objektas, į kurio vidų patekti nepavyks, nebent susitarsit su tomis 12 vienuolių, gyvenančių šalia bažnyčios esančiame vienuolyne.
Paėjęs kelis šimtus metrų atsisveikinu su Kryžių keliu ir pasileidžiu keleto kilometrų ilgio Neries pakrantės taku – tikra pėsčiųjų ir dviratininkų arterija. Tie, kas sako, jog Vilniuje mažai žalumos, reikėtų nuo pradžios iki pabaigos pasivaikščioti Vingiuotuoju taku.
Žiemą palei taką net ir slidžių vėžės padarytos, tik slidininkų mažoka, tikriausiai visi į Snaigės žygį išskubėjo kaip tik tą dieną organizuotą Senasalyje. Šis vasaris žiemos sporto mėgėjus tikrai turi džiuginti orais. Nors spaudžia nestiprus šaltukas jutiminė temperatūra siekia beveik -10C, nepaisant to take nuolat matau bėgiojančius. Sveikuoliams joks oras nebaisus, nors einant sparčiu žingsniu tas šaltukas ne taip jau ir jaučiasi. Štai ir Valakampių tiltas, o už jo Žirmūnų paplūdimys. Reikšmingas tako objektas, bet tik vasarą.
Kur kas įdomesnė už paplūdimį pasirodė ta vieta, kur garlaivis žiemoja. Dešiniajame Neries krante ties Žirmūnais yra nedidelis užutėkis, kurį galima pamatyti tik einant šiuo taku. Čia nuo miestiečių akių pasislėpusiame ledu sukaustytame uoste savo laimikio tyko ir ištikimiausi poledinės žūklės mėgėjai.
Kaip staiga dingo, taip staiga ir atsiranda Vingiuotojo tako nuorodos, o pats takas, pralindęs pro Šilo tiltą, nuveda į Tuskulėnų rimties parką. Tuskulėnų dvaro teritorijoje, kur Antrojo pasaulinio karo metais įkurtame kalėjime buvo atliekama mirties bausmė, dabar stovi dvaro pastatas, kolumbariumas, koplyčia ir paminklas.
Toliau vėl tiltas, jau trečiasis, po kuriuo kabo skulptoriaus Vildžiūno sukurtas „Karališkas obuolys”.
Medžiai retėja ir prieš akis pradeda kilti vis nauji pastatai – iš miškų ir parkų įžengiu į miestą. Čia pat takas dovanoja vaizdą į Vilniaus miesto simbolį – Gedimino pilį.
O šioje Neries pusėje stovi kitas, sovietinės architektūros simbolis – Sporto rūmai. Kažkada šiuose rūmuose viena iš JAV krepšinio rinktinių žaidė ir „Kelly family” koncertavo, o dabar vaizdelis nostalgiškas tiems, kas tuos laikus prisimena ir liūdnokas, kurie užaugo jau Siemens arenos laikais.
Priekyje jau matosi ketvirtasis tiltas Vingiuotame take, tai Mindaugo tiltas, kurį perėjus kitoje pusėje Neries baigsis šis pėsčiųjų maršrutas. Beveik pačioje tako pabaigoje esantis Energetikos ir technikos muziejus taip pat pateko į reikšmingų tako objektų sąrašą.
Netruko prabėgti pora valandų, per kurias nuėjau virš 8 kilometrų. Vingiuotasis takas siekia 8,2 km ilgį. Takas gana stipriai skiriasi nuo Šiaurinio ir Šeškinės takų, kurie ilgą kelio dalį vingiuoja miegamaisiais rajonais. Čia takas eina gamtos prieglobstyje, kur vasario viduryje jau vis garsiau ir garsiau artėjantį pavasarį pranašauja paukščiai. Tako pabaigoje kiek ilgiau pastovėjus drėgnas žiemos oras atrodo skverbiasi kiaurai per rūbus ir jokiu pavasariu net nekvepia. Prastai per Užgavėnes varėm žiemą iš kiemo. O gal šiais metais tradicinę dvikovą laimėjo lašininis?