Paribiu tarp Lazdynų ir Karoliniškių – maždaug taip galima pavadinti tako aplink Vilnių VI atkarpos pradžią. Lazdynai ir Karoliniškės yra miegamieji Vilniaus mikrorajonai, iškilę septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Neatrodo, jog čia galima pamatyti kažką įdomaus. Ir aš taip anksčiau galvojau, kol nesudalyvavau Alberto Kazlausko „Gatvės gyvos“ vedamose ekskursijoje ir nepasivaikščiojau po Lazdynus. Už šio rajono projektą architektų komanda buvo apdovanota Lenino premija, o Lazdynams išgarsėjus čia pradėjo važiuoti ekskursijos iš visos SSRS ir net Vakarų. Domėtis verta pradėti nuo istorijos. Pėsčiųjų tiltu per Laisvės prospektą perėjęs maršrutas į Lazdynus leidžia pažvelgti tik akies krašteliu. Skvere ryškiaspalviais dažais išdažyta transformatorinė ir po medžiais tamsos laukiantys Helovyno simboliai yra viso labo akį patraukiantys objektai, tikrosios Lazdynų įdomybės yra kitur.

Sunku patikėti, tačiau tako aplink Vilnių ženklinimas rodo, jog nuo apžvalgos aikštelės reikia leistis žemyn. Čia ypač statu, o vietomis apnuogintomis medžių šaknimis žemyn reikia lipti tarsi kopėčiomis. Tenka konstatuoti – ne senjorams taku aplink Vilnių vaikščioti. Bent jau ne šioje vietoje. Nėra taip slidu, kaip leidžiantis šlaitu prie Gariūnų, o ir drąsos daugiau. Nuo nusileidimo ant užpakalio praeitoje atkarpoje visos kelnės purvinos, tai pargriūti nebebijau. Kad tik į Nerį nenuvažiuočiau. Lengviau atsikvepiu jau apačioje ir pasileidžiu palei upę vedančiu taku. Nežinau, ar išmintingas sprendimas įrengti maršrutą tokiame šlaite? Ne dėl to, kad sunku lipti, dėl gamtos. Čia gi Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis, o laipiojimas šlaitais juos ardo.

Visai smagus tas takas palei upę, o kartu ir atokus gamtos kampelis tiesiog mieste. Nors vietovės reljefas ypač išraiškingas, takų čia gausu. Palei Nerį einantis takas vadinamas Upės slėnio taku, vedantys raguvomis pavadinti Raguvų dugnų takais, o praminti kalvų viršuje – Kalvų keterų takais. Dar vienas vingiuoje viršuje palei šlaitą, tai Miško pakraščio takas. Praeito šimtmečio viduryje čia buvo miesto pakraštys. Toliau į Vakarus, užkilus ant šlaito, plytėjo laukai ir miškai su vienu kitu kaimu. Vienas jų buvo Karoliniškės, kurio vardu pavadintas mikrorajonas. Būta čia ir Karolinkos dvaro, bet jis neišliko. O pievoje augantys vaismedžiai yra sovietiniais metais įkurto tarybinio ūkio palikimas.

Čia galima rasti dar vieną apžvalgos aikštelę su tolima miesto panorama. Užkilęs aukštyn maršrutas veda pro šią vietą, tačiau neilgam – priėjęs gilią raguvą vėl pasileidžia žemyn. Tai senasis kelias, kuriuo aplinkinių kaimų gyventojai keliaudavo į Vilnių. Tikriausiai ir Karolinkos dvaro dvarininkai juo naudojosi. Nežinotum, nesapakytum, jog čia kelio būta. Priartėjęs prie Žvėryno maršrutas neužsuka į jį, pasuka kairėn. Nuo ten jaun netoli iki Narbuvo gatvės, kuri visiems laikams perėmė senojo kelio funkciją.

Pereinu pėsčiųjų tiltu per Narbuto gatvę ir toliau žygiuoju paribiu, šįkart tarp Žvėryno iš Šeškinės. Rajonai kiti, bet draustinis tas pats – Karoliniškių. Niekur nedingsta ir išraiškingo reljefo formos, todėl pakilimų ir nusileidimų netrūksta. Pradeda jaustis nuovargis ir vienas iš suoliukų suteikia malonią poilsio akimirką. Einant taku aplink Vilnių pirmą kartą teko kiekvienoje atkarpoje ir ne po kartą sustoti, kad įsitikingi maršruto teisingumu. Šį kartą prisėdu ne teisingą maršrutą rasti, bet kojas pailsinti. Jos su kiekvienu žingsniu tampa vis sunkesnės. Tuoj bus paskutinė įkalnė, tačiau prieš ją netikėtai atsitrenkiu į tvorą. Statybine tvora aptvertas išilgai visas į viršų vedantis takas. Ir graudu, ir juokinga. Bandau eiti patvoriu į abi puses, bet kelią pastoja nepereinami krūmynai. Matau kitoje pusėje aptvero tako einančius žmones, bet kaip ten patekti? Sprendimą radau, bet nusivylimas liko. Vilnius atsiprašo už laikinus nepatogumus, bet atsiprašo tik tų, kurie taku keliauja nuo Žvėryno arba nuo Šeškinės. O ką daryti tiems, kurie eina taku aplink Vilnių?

Nuo miesto atprasti galima žymiai greičiau nei prie jo priprasti. Bent jau man taip. Užtenka kelias valandas praleisti gamtos apsuptyje ir grįžęs į miesto šurmulį pradedi jaustis nejaukiai. Judrioje Ozo gatvėje žmonių nėra daug, bet mašinų eismas intensyvus. Norisi to triukšmo išvengti, bet nėra kaip – maršrutas toliau veda palei kelią. Įsukęs į Gelvonų gatvę pasiekiu atkarpos pabaigą. Laimė man ir palaima mano kojoms, nes čia pat yra viešojo transporto sustojimas su suoliuku. VI atkarpos ilgis siekia 8,5 kilometro, tačiau šiandien nueitų trijų atkarpų bendras ilgis yra 32 kilometrai. Gera diena, įspūdžių daug, o štai ir mano autobusas. Deduosi kaukę ir iš atminties iškyla Vinco Mykolaičio Putino eilėraščio posmas. Viso eilėraščio jau nebeprisimenu, bet užtenka ir tiek, kaukės – mūsų gyvenimo dalis:

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,
Ant veido užsimovęs margą kaukę,
Žingsniuosiu, kaip lyg šiol, į šviesų rūmą,
Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia.

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *