Ventos paupiu į niekur

Maloniai nustebino Kuršėnai, kai prieš kelis metus užsukęs į šį miestą pamačiau naują per Ventos upę nutiestą pėsčiųjų tiltą ir sutvarkytą pakrantę. 262 metrų ilgio tiltas, pastatytas 2020 metais, sujungė centrinę miesto dalį su Kuršėnų dvaru. Tai kur kas daugiau nei tik inžinerinis statinys, leidžiantis patekti į kitą krantą. Išmanieji suoliukai, meno zona, gėlynai su spynelėms kabinti skirta konstrukcija ir apžvalgos vieta šį tiltą paverčia traukos vieta. Dėl estetinio vaizdo ir apšvietimo sprendimų jis tapo tikru miesto akcentu. Vienas moderniausių pėsčiųjų tiltų Lietuvoje. Tąkart prie gerų įspūdžių prisidėjo ir prie tilto pardavinėjami naminio skonio cepelinai. Kodėl dar kartą neužsukus į Kuršėnus?

Vėl keliauju į šį miestą, tačiau ne tik dėl pėsčiųjų tilto ir skanių cepelinų. Palei Ventos upę nutiestas naujas pėsčiųjų maršrutas – būtent jis yra šios kelionės tikslas. Prasideda jis kažkur prie pėsčiųjų tilto, todėl nesąmoningai viliuosi, jog tai bus toks pat puikus rekreacinės infrastruktūros tęsinys. Visgi su lūkesčiais reikia elgtis atsargiai, kadangi Google žemėlapyje palikti atsiliepimai yra ganėtinai negatyvūs. Galima juose jausti nusivylimą. Manęs tai negąsdina, veikiau dar labiau skatina nukeliauti į vietą ir viską pamatyti savo akimis.

Tik paskutinę akimirką pastebiu, kad navigacija mane kreipia ne prie pėsčiųjų tilto, tačiau į kitą vietą. Į taką galima patekti keliose skirtingose vietose, tačiau man taip netinka. Noriu juo praeiti nuo pradžios iki pabaigos, todėl atsisakęs navigacijos paslaugų savarankiškai susirandu automobilių stovėjimo aikštelę pėsčiųjų tilto prieigose. Čia pokyčiai ir toliau vyksta. Nežinau, džiaugtis ar liūdėti, jog buvusi gruntinė aikštelė pertvarkytą į naują ir stilingą erdvę su naujais pastatais. Vaizdas geresnis, tačiau cepelinų jau nebenusipirksiu.

Dairausi kokios nors informacijos apie naują taką, tačiau nieko nematau. Jos nėra ir automobilių stovėjimo aikštelėje stovinčiame stende. Kadangi takas veda į kairę nuo pėsčiųjų tilto, pro laisvalaikio ir sporto zonas pasuku link paminklo. Jis pastatytas pokario metais pasipriešinimo kovose už Lietuvos laisvę žuvusiems kovotojams. Žuvusiųjų kūnai buvo užkasami prie upės, todėl ir paminklas čia atsirado.

Pirmąjį tako stendą randu maždaug už 100 metrų nuo paminklo. Jame nėra nei tako schemos, nei kitokios informacijos apie patį taką, tačiau antraštėje parašyta „Ventos upės slėnio kraštovaizdžio takas„. Radau tai, ko ieškojau. Žemiau stende išvardintos slėnyje aptinkamos augalų ir gyvūnų rūšys. Stendas tvarkingas ir stilistiškai priderintas, tačiau man, kaip miesto svečiui, norėtųsi žinoti, kur tuo taku galiu nueiti, kokio jis ilgio ir kaip reikės grįžti. Vietoje atsakymų į šiuos klausimus randu dar vieną paminklinę lentą apie tai, jog iki 1941 metų Kuršėnuose buvo 4 sinagogos ir manoma, kad viena iš jų buvo šioje vietoje.

Tako maršrutą tik numanau, tačiau vienas kelrodis aiškus, tai – Ventos upė. Daug kur internete jis taip ir vadinamas – taku Palei Ventos upę. Iš pradžių takas veda palei kraštines Kuršėnų gyventojų sodybas su jų kasdienybę atspindinčiu vaizdu. Kitoje tako pusėje – Venta, todėl jei nėra noro dairytis į svetimus gyvenimus galima tiesiog pasukti galvą į dešinę ir stebėti gamtą. Čia Venta daro vingį, todėl sukasi ir takas. Sodybos kiek nutolsta, atsiranda daugiau erdvės.

Takas išsišakoja. Galima eiti tiesiai, arba pasukti kairiau, kur puslankiu suformuotas basų kojų takas. 100 metrų ilgio, o gal kiek ilgesnis, jis vėl susijungia su pagrindiniu maršrutu. Basakojų takai dabar madingi, tačiau prieš juos įrengiant reikia gerai pagalvoti, kas juos prižiūrės. Kad ir ši basų kojų tako atkarpa, gyvuojanti kokius metus, atrodo kur kas senesnė nei jos tikras amžius. Basų kojų tako atkarpa kelia klausimų, o štai antras pamatytas informacinis stendas – nuliūdino. Jis yra visiška pirmojo stendo kopija. Einant toliau galima rasti ir trečią kopiją.

Koks ten skirtumas, kas tuose stenduose parašyta kai kasdien taku vedžioji augintinį, tačiau ne vietiniai į informacinius stendus žiūri visiškai kitaip. Kas vieniems yra kasdienybė, kitiems – žinios ir nauja patirtis. Akivaizdu, kad Ventos upės slėnio kraštovaizdžio takas nėra pažintinis (nors tokiu tikrai galėtų būti) tačiau net ir tokiu atveju liūdna matyti kad į informacijos pateikimą nebuvo rimtai pažiūrėta. Nuėjęs apie pusę kelio pradedu suprasti neigiamų komentarų autorius. Takas puikiai pritaikytas vietiniams pasivaikščioti, tačiau nelabai patrauklus turistams, nes nėra nei aiškumo, nei ženklinimo, nei įdomios bei patraukliai pateiktos informacijos. Gaila, nes vieta tikrai turi potencialo.

Slėnyje palei upę vedantis takas yra visiškoje saulės atokaitoje. Beveik nėra jokio pavėsio, tik pavienių medžių šešėliai. Einant toliau vėl tarpas tarp upės ir sodybų sumažėja. Tik sodybos dabar jau kito lygio. Joms pasibaigus įrengta poilsiavietė, kur galima išsimaudyti. Už sodybų takas kiek susiaurėja, o šlapiose vietose įrengti stilingi mediniai tilteliai. Jie neblogai atrodo, todėl nuotraukos su jais naudojamos tako reprezentacijai. Gražu, nuotraukos suvilioja, tačiau iki respublikinės reikšmės lankytinos vietos dar trūksta.

Take suformuota plati sutankinto grunto danga, todėl patogu eiti, galima važiuoti dviračiu ar vežimėliu. Įrengti suoliukai ir stendai, nutiesti tilteliai. Ir pats takas driekiasi palei Ventą, todėl kraštovaizdis savotiškai mielas. Tačiau tuo pačiu juntamas neaiškumas ir nuobodulys. Dviprasmiškas jausmas, kurio taip ir neatsikračiau vaikščiodamas šiuo taku. Tarsi nepritariu neigiamiems komentarams ir stebiuosi, kaip galima nepastebėti gražaus Ventos slėnio kraštovaizdžio, bet tuo pačiu suprantu jų nepasitenkinimą ir iš dalies jam pritariu.

Takas dar susiaurėjo, Venta pasislėpė už krūmų. Kiek dar eiti, ar teisingai einu? Užkalbinu žveją. Šis pasiūlo išsukti iš tako ir aplankyti Kuršėnų vaikų globos namus, kurie matosi nuo tako. Sako, dar vienas gražus pastatas bus Daugėliuose – sporto mokykla. Ir vienas, ir kitas pastatas atrodo tvarkingai renovuoti. Savotiškai gražūs – gal jis ir teisus, bet nutariu į šių pastatų istorijas nesigilinti. Netrukus iš tako lieka tik siaurai pramintas takelis per pievą. Suabejoju, ar tikrai reikia eiti čia, bet kai mane aplenkia jaunuolis su dviračiu, nusprendžiu eiti toliau. Blogiausiu atveju grįšiu.

Grįžti neprireikė, nes už kelių šimtų metrų priėjau pelkėtą vietą, per kurią veda dar vienas tiltelis. Jau ir gražūs sporto mokyklos pastatai matosi, prie kurių baigiasi takas. Kad čia tako pabaiga žinau tik iš aprašymo internete. Čia šakojasi net keli pievoje praminti takai. Nusprendžiu vienu jų dar kiek paeiti, kad ko nors nebūčiau praleidęs. Metalinių konstrukcijų geležinkelio tiltas per Ventą, kurį greitai priėjau, jau nebepriklauso Ventos upės slėnio kraštovaizdžio takui. Dabar jau tikrai reikia suktis ir keliauti atgal, nes šis maršrutas yra linijinės formos.

Su nuspėjama pradžia ir visai neapibrėžta pabaiga takas kiek primena Žeimenos pažintinį taką Švenčionėliuose. Jie abu driekiasi palei upes, abu įsiterpę tarp vandens ir sodybų. Abu turintys potencialo, bet tuo pačiu stokojantys aiškumo ir įdomumo. O Kuršėnus šį 4 kilometrų ilgio (į vieną pusę) taką paversti patrauklia vieta miesto svečiams tiesiog įpareigoja puikus pėsčiųjų tiltas. Vietiniams jis ir dabar puikus, tačiau miesto svečiams tai maršrutas Ventos paupiu į niekur.