Varpeliais skambanti Kauno marių pakrantė

Gamtoje kaip krepšinyje. Būna varžybų, kai didžią dalį rungtynių viena komanda akivaizdžiai dominuoja aikštelėje, tačiau kažkuriuo metu varžovai perėmę iniciatyvą „grįžta į rungtynes” ir panaikinę didelę taškų persvarą išplėšia pergalę. Prieš savaitę jau atrodė, kad pavasaris pagaliau sudavė triuškinamą šilumos smūgį nenorinčiai pasitraukti žiemai, tačiau ši vis tik surado jėgų numušti oro temperatūrą žemiau O laipsnių. Ir prieš pat Velykas tarsi su pikdžiugišku pasimėgavimu pridrėbė sniego. Nemėgstantiems krepšinio šis palyginimas gal ir neatrodo tinkamiausias, bet štai toks palyginimas, kurį radau Žiegždrių geologiniame pažintiniame take Kauno marių regioniniame parke, padeda lengvai suprasti sudėtingus dalykus.

Jau pats tako pavadinimas tarsi įpareigoja jį suteikti žinių apie geologiją. Ji neatrodo taip lengvai suprantama kaip mus supanti gamta ar kitas matomas pasaulis. „Taigi, su kuo valgoma geologija?” – klausia tako lankytojų viename iš stendų Kauno marių regioninis parkas. Intriguojančiai, bet labai apgalvotai pateikęs tokį klausimą čia pat pradeda lyginti žemės sandarą su sluoksniuotu tortu bei tokiu būdu aiškiai ir suprantamai pasakoja apie geologiją, taip atverdamas akis net ir aukštąjį mokslą krimtusiam skaitytojui. Prisipažinsiu, niekada rimtai nesusimąstydavau apie atodangas – kuo jos tokios vertingos ir ką ten galima pamatyti. Man jos buvo tiesiog aukštesnė vieta, nuo kurios galima pasigėrėti apylinkių panorama, o iš apačios – tiesiog gamtos erozijos paveiktas gamtovaizdis. Gražu? Savotiškai, bet tik tiek ir nieko daugiau. O štai stendo sakinys, jog atodanga tai tarsi prakąstas tortas, kur atsiveria žemės sandara ir galima įžvelgti atskirus jos sluoksnius, keliais žodžiais pasako tai, ką mokslo žmonės 10 minučių aiškintų, rašytų ir braižytų norėdami paaiškinti nesuprantančiam geologijos ir atodangų apibrėžimus. „Tad geologija tai ne „pyragų” kepimas, o aiškinimasis, kas ir kaip juos pagamino. Žmonės, kurie bando atskleisti „pyragų” gamybos receptūrą vadinami geologais” – taip skamba paskutiniai geologijos ir pyragų kepimo palyginimo sakiniai. Tai, toli gražu, ne viskas, ką galima sužinoti Žiegždrių geologiniame take.

Jau pačioje tako pradžioje palei nedidelį upelį įrengtais mediniais laipteliais galima nusileisti iki pat Kauno marių ir pamatyti juostinius molius. Šioje vietoje galima apžiūrėti juostinių molių nuošliaužą ir net suskaičiuoti kiek metų jie formavosi. Toliau paėjus pakrante galima patyrinėti ir pačią Žiegždrių atodangą.

Automobilių stovėjimo aikštelė pažintinio tako pradžioje nedovanotinai maža. Jei pavyks rasti vietos kur palikti automobilį, vėliau reikėtų eiti kairiau vedančiu takeliu, kuris eina būtent link juostinių molių. Tikriausiai išlipę iš automobilių lankytojai sužavėti atsivėrusio vaizdo iš karto puola prie Žiegždrių atodangos, todėl takas link jos kur kas labiau pramintas, nei tas, kuris veda link juostinių molių. Gal net patarčiau šiuo taku pradėti pasivaikščiojimą ne nuo pradžios, o nuo pabaigos. Taip ne tik lengviau privažiuoti, bet ir automobilio parkavimo problema išsisprendžia savaime. Tako pabaigoje yra erdvi aikštelė, kur lengvai telpa 10 -15 automobilių. Dar dalis lankytojų savo transporto priemones palieka Kalniškių gatvėje, nes rodyklių, kaip nuvažiuoti iki tako pradžios nėra. O ir laužyti mašiną važiuojant siauru ir duobėtu keliuku nesinori, todėl pamatę laisvą vietą savo automobilį palikom Kalniškių gatvėje. Nuo čia iki poilsiavietės su aikštele, kur yra tako pabaiga – pora šimtų metrų. Netoliese stovinčių daugiau nei dvi dešimtys automobilių aiškiai parodo, kad Kauno marių regioninis parkas sukeitęs tako pradžią su pabaiga išgelbėtų aplinkinius gyventojus nuo nereikalingo mašinų srauto, o lankytojams būtų kur kas aiškiau ir patogiau. Beje, tako ženklinimą taip pat reikėtų sutvarkyti, kad jis būtų aiškus einant ir kita kryptimi.

Palieku šiuos klausimus spręsti tiems, kam priklauso, o aš grįžtu į taką. Laikas apsižvalgyti aplinkui nuo Žiegždrių atodangos. Po trumpos ir aiškios pamokos apie geologiją bei atodangas visos žinios grimzta į antrą planą. Po kojomis atsiveria graži ir giedra Kauno marių ir jų pakrančių panorama.

Tenka sutikti – tas dažnas cepelinų spalvos dangus Lietuvos padangėje geros nuotaikos neprideda. Jei artėjant ilgai lauktam pavasariui pagaliau gamta padovanojo idealiai giedrą dangų, tai kiek reikia būti tinginiu, kad tokią dieną neišeiti pasidžiaugti gamta ir gyvenimu? Tegul dar Kauno marios sukaustytos ledo, tegul dar nesimato mėlynuojančių žibučių, bet marių šlaitu vingiuojantis Žiegždrių pažintinis takas yra ideali vieta pasimėgauti prasidedančiu pavasariu. Take gausu medinės dangos takelių, tiltelių ir laiptų, todėl galima tikrai komfortiškai pasivaikščioti. Nuo šlaitų viršaus atsiverianti panorama priverčia nuolat sustoti ir gėrėtis.

Tokius takus, su atsiveriančiomis panoramomis ir apylinkių apžvalgomis, geriausias laikas lankyti yra pavasaris ir vėlyvas ruduo. Šiltuoju metų laikų kiekvienam medžių ir krūmui sužaliavus matomumas žymiai suprastėja. Dabar gi net ir pro plikas medžių šakas nesunkiai galima įžiūrėti kitą Kauno marių krantą ir poledinės žūklės mėgėjų būrelius, vis dar bandančius savo kantrybę prie pavojingai plonėjančio ledo ekečių. Pasak informacinių stendų, Kauno mariose galima ne tik žuvies pasigauti, bet ir fosilijų rasti.

Jei tako pradžioje akį malonina nuo atodangų atsiveriantys Kauno marių toliai, tai tako pabaigoje ant ilgų polių virš marių bangų skalaujamo kranto vingiuoja ir nepamirštamus pojūčius sukelia kelių metrų aukštyje pakibęs takas. Jei Medžių lajų takas suteikia progą pasivaikščioti medžių viršūnėmis, o Arlaviškių pažintinis takas Kadagių slėnyje pakeri iš aukštai atsiveriančiais vaizdais, tai čia galima pasijusti tarsi tarp dangaus ir žemės. Eini tarsi kabančia alėja, kurią iš viršaus gaubia medžių laja, o nuo vandens skiria keletas metrų, bet jų visiškai pakanka pasijusti pakylėtam nuo žemės. Žiegždrių geologinis takas eina ne šiaip sau šlaitu, o per pačią Kalniškių konglomerato atodangą. Ją galima beveik ranka paliesti ir kurią Kauno marių regioninis parkas vadina unikalia bei reikšminga parko vertybe.

Nori – vaizdais grožiesi, nori – geologija domiesi, nori – varpeliais skambini, kurių šiame take gausėja su kiekviena diena. Viskas prasidėjo nuo gauruotos Žiegždrių dvaro legendos, kuri pasakoja, jog netoliese Žiegždrių dvaro būta. Dvaras buvo ypatingas, turėjo savo saldaininę, kurioje saldainius gamino, o darbus nudirbti padėdavo laikoma meška. Ji visokiausius krovinius nešiodavo, o kai reikėdavo pietauti ponas varpeliu paskambindavo, tada meška viską metus bėgdavo stiprintis. Kartą suskambėjus varpeliui meška numetusi statinę alaus puolė bėgti pietų, bet paslydo, nučiuožė šlaitu žemyn ir užsimušė. Ten gulintį nuriedėjusį didelį konglomerato luitą ir dabar meškos kupra vadina, o vienas iš stendų lankytojus drausmina nelipti prie atodangos, kad nenuriedėtumėt kaip meška. Matyt legendos įkvėpta parko direkcija sumanė Žiegždrių geologinį taką paversti skambančiu taku – savotiška dovana Lietuvai šimtmečio proga. Kiekvienas lankytojas kviečiamas atsivežti ir užkabinti take savo varpelį ir tokiu būdu prisivilioti laimę.

Mados su laiku keičiasi, todėl keliaujant nebūtina visada ieškoti tik pačių gražiausių vietų. Kartais verta paieškoti kažko kitokio ir Žiegždrių geologinis takas čia pranoksta lūkesčius. Šis takas galėtų stoti į konkurencinę kovą su gražiausiais lankytojų pamėgtais Lietuvos pažintiniais takais ir neabejotinai pelnytų nemažą dalį simpatijų. Nesivaikykit madų, o būkit išties madingi – leiskit atsikvėpti Kadagių slėniui ir Anykščių šileliui, tačiau aplankykit Žiegždrių geologinį taką, jis šiemet bus madingiausias. Tik yra viena sąlyga – pasirūpinkit varpeliu iš anksto.

Žiegždrių geologinis takas į vieną pusę driekiasi apie 1,6km. Jis nėra žiedinis todėl bendrai tenka įveikti kiek didesnį nei 3 kilometrų atstumą. Nors takų dangos ir laipteliai yra geros būklės, ypač antrojoje tako dalyje gausu stačių įkalnių. Senjorai ir lankytojai su vaikiškais vežimėliais turėtų objektyviai įsivertinti savo galimybes.