Prieš keletą metų Vilniuje atsirado naujos pėsčiųjų trasos. Atsirado tyliai, be jokių pristatymų ir reklamos, todėl laisvalaikio ir kasdieniais pavadinti maršrutai atrodė tarsi koks paslaptingas projektas. Tačiau visą paslaptį išviešino po kiek laiko dienos šviesą išvydęs tinklaraštis vilniuskojoms.lt, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybė skatina vilniečius daugiau judėti ir dažniau naudotis viešuoju transportu. Idėja nebloga, tačiau pasivaikščiojus […]
Anksčiau ištarus Žagarės pavadinimą akimirksniu kildavo asociacija su vyšniomis. Toli gražu ne kiekvienas greitai surasdavo žemėlapyje kažkur prie Latvijos sienos įsikūrusį miestelį. Dar mažiau galėdavo pasigirti, jog jame lankėsi, tačiau retas kuris nebuvo girdėjęs apie žagarvyšnes. Populiariausia ir gausiai deranti vyšnių veislė augo kone kiekviename sode ir taip didino Žagarės žinomumą dar toli iki tol, […]
Iš nedidelio ežero, susiformavusio ištekėjus ledynmečio marioms, buvo likusi tik maža vandens akis su viduryje telkšančia sala. Baigiančiame užakti ežere plaukiojo lynai ir karosai, o užpelkėjusiose ežero pievose ganėsi karvės. Jei ne aplinkinių vietovių gyventojai, ta vandens akis būtų užsimerkusi amžiams. 1965 metais gydytojo Grebliausko paraginti žmonės supylę pylimą užtvenkė ištekantį upelį ir vandens lygis […]
Kartą susigundėm gintarais. Sėdom ir išvažiavom jų ieškoti, tik priešingai nei atrodytų įprasta, vykom ne į pajūrį, o prie Varnių regioniniame parke esančio Lūksto ežero. Rašoma, jog tai vienintelis ežeras Lietuvoje, kuriame galima rasti gintarų. Su tokiu teiginiu vargu ar sutiktų Metelių regioninio parko direkcija, kadangi gintaro rąsta ir prie Dusios bei Metelių ežerų. Šioje […]
Po apsilankymo pažintiniame take paprastai grįžtu su vienokia ar kitokia emocija. Kiekvienas takas ją sukuria skirtingą – vieni sudomina žiniomis, kiti nustebina gamtos vaizdais, treti – pateikia siurprizų. Net jei tie siurprizai būna ir ne visai malonūs, patirti įspūdžiai vis tiek praturtina kelionių patirtį. Taip ir kaupiasi kelionių po pažintinius takus Lietuvoje įspūdžiai, o kartu […]
„Vaikai, eikit valgyt!” – iš greta esančios sodybos pasigirdo šaukimas ir keletas ant dulkėto kelio žaidusių vaikų pasileido bėgti. Už vartų grojo muzika, šurmuliavo žmonių balsai. Sklido kepamos mėsos kvapas. Visiškai nebuvo panašu į pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelę, veikiau kaimo vidurys, kur atvažiavę svečiai tiesiog gatvėje pasistatė savo automobilius ir smagiai leido laiką uždarame […]
Apie didžią dalį pažintinių takų galima pasakyti, jog maršrutai vingiuoja įvairiomis trajektorijomis, tačiau vienam iš jų apibūdinti žodis vingiuoja netinka. Tai Rambyno regioniniame parke įrengtas Šereiklaukio miško takas, kuris prasidėjęs šimtamečių medžių alėjoje neklaidžiodamas į šonus veda akies tiesumu apie pusantro kilometro. Dar neteko regėti tokios ilgos ir tiesios pažintinio tako atkarpos, todėl natūraliai iškyla […]
Kada nors būtinai dar kartą nuvažiuosiu į Pagramančio regioninį parką, kad aplankyčiau visus jame esančius kabančius tiltus, kurių ten kabo net 12. O šį kartą pro automobilio langą išvydęs du iš jų ir nei prie vieno nesustojęs, vingiuotu, it čia srūvančios upės, keliu važiuoju aplankyti ketvirtą Pagramančio regioniniame parke įrengtą pažintinį taką „Molotovo gynybinės linijos […]
Kad ir ką apie savo išskirtinumus kalbėtų ir rašytų Gražutės regioninis parkas, didžiausią įspūdį man paliko Salako pažintinis takas ir jame aptiktas Jūros muziejus. Tikriausiai tokie netikėtumai labiausiai ir įsirėžia į atmintį tik dar labiau paskatindami keliauti ir ieškoti naujų atradimų. O jų tiek daug nebūna ir neverta tikėtis nuolat jų rasti, nes atradimai įsimintiniausi […]
Nors ši žiema yra šilčiausia, kokią tik prisimenu, giedrų dienų skaičiumi ji nelepina. Sinoptikai prognozavo, jog šeštadienis bus visiškai giedras, todėl artėjant savaitgaliui jau pradėjau galvoti, kad pats laikas būtų apsilankyti Žemaitijoje. Ten dar tiek neaplankytų vietų, kai tuo tarpu Rytų Lietuvoje nepramintų pažintinių takų liko vos keletas. Gal viskas ir būtų buvę pagal planą […]
Prieš pora metų lankiausi Prienų kapinėse, nors ten nėra palaidotas nei vienas giminaitis ar pažįstamas. Ta diena, kada ėjau per kapines, tikrai nebuvo lapkričio pirmoji, kai uždegti žvakutę ant nepažįstamojo kapo (o jei dar jis ir apleistas) būtų buvę visiškai normalu. Tąkart nestabtelėjęs nei prie vieno kapo, pasukau link vartelių kitoje kapinių pusėje, kur turėjo […]