Taku per švenčiausią vietą Lietuvoje

Šiek tiek nustebau išgirdęs, jog Sirvėtos regioniniame parke be Mitologinio pažintinio tako ir Kačėniškės piliakalnio pažintinio tako yra dar vienas – Šventos pažintinis takas. Ši istorija nutiko seniau, beveik prieš 2 metus. Tąkart minėto regioninio parko direkcijos darbuotoja domėjosi galimybe tinklaraštyje publikuoti 3 straipsnius apie 3 pažintinius takus. Dviejuose iš šių takų buvau apsilankęs, o trečio net nepastebėjau. Mano atsakymas buvo neigiamas. Nuo pat tinklaraščio gimimo laikausi principo, jog visas turinys yra pagrįstas asmenine patirtimi (su nedidelėmis išimtimis). Atsisakiau talpinti straipsnius, tačiau tuo pačiu pažadėjau apsilankyti Šventos pažintiniame take ir pasidalinti įspūdžiais.

Šiame pažintiniame take išties apsilankiau ir informaciją apie jį paskelbiau tinklaraščio pažintinių takų kataloge ir žemėlapyje, tačiau įspūdžiai taip ir liko tik atminty. Tuo metu tiesiog buvo per daug kelionių bei įspūdžių ir jais dalintis trūko laiko. Kiekybė buvo svarbiau už kokybę. Praėjus daugiau nei metams prisiminiau Šventos pažintinį taką bei duotą pažadą. Ir nors dalį to pažado esu įvykdęs, įtraukdamas šį taką į pažintinių takų žemėlapį, atliksiu ir kitą dalį, kad pažadas būtų ištesėtas pilnai.

Atvažiavus į Šventos gyvenvietę ir Dvaro gatve nusileidus žemyn prieš akis atsiveria Šventos dvaro tvenkinys. Graži vieta, ypač rudenį. Greta yra automobilių stovėjimo aikštelė ir poilsiavietė. Čia prasideda Mitologinis pažintinis takas, kuriam simpatiją pajutau nuo pirmo apsilankyto. Lankiausi čia ir dar kartą, tačiau ir tada nepastebėjau, kad kitoje kelio pusėje yra dar vienas pažintinis takas. Kai vienoje vietoje prasideda du maršrutai, iš kurių vienas yra žinomas ir populiarus, kitas tarsi dingsta iš regos lauko. Taip nutiko ir Šventos pažintiniam takui.

Trečią kartą atvažiavęs į automobilių stovėjimo aikštelę prie Šventos dvaro tvenkinio iš karto patraukiau į kitą kelio pusę. Ir tik tada pamačiau, kad ten stovi informacinis stendas, skirtas Šventos pažintiniam takui. Tai mane padrąsino, tačiau visų abejonių neišsklaidė. Stendas pasislėpęs tarp krūmų, į kuriuos veda ne itin gerai pramintas takas. Kas ten manęs laukia? Ar takas prižiūrėtas ir praeinamas? Nusiteikiu, jog teks susidurti su laukine gamta ir pasileidžiu pirmyn.

Pirmieji metrai atrodo tikrai niūroki. Turbūt tai juodalksnynui būdingas vaizdas, kuris po truputį pradeda keistis. Pamatęs naujai įrengtus laiptus nusiraminu – takas nėra pamirštas ir apleistas. Dar smagiau pasidaro jais užlipus aukštyn – miškas čia kur kas šviesesnis ir gražesnis. Ant medžių matosi ženklinimas, o prie tako randu jau antrą informacinį stenduką. Toks jausmas, kad pradėjau skaityti visai įdomią knygą, kurios viršelis nelabai patrauklus. Gal būtų galima jį kažkaip patobulinti?

Keliauju taku per Šventos mišką, kuriame viskas šventa. Įsteigtas Šventos kraštovaizdžio draustinis saugo raiškų Šventos dubaklonį, mišką su pelkių intarpais ir Šventos pilkapius. Telieka pridurti, jog šis miškas yra Švenčionėlių urėdijos Švenčionių girininkijoje. Nebestebina jau ir gyvenvietės pavadinimas – Šventa. Sprendžiant pagal vietovardžius, tai švenčiausia vieta Lietuvoje.

Vesdamas miško takais ir miško keliukais maršrutas atveda prie Ilgio ežero, kuris dar vadinamas Aidukų vardu. Įrengtoje poilsiavietėje galima pailsėti ir išsimaudyti ežere. Tai pati vaizdingiausia vieta Šventos pažintiniame take.

Nuo poilsiavietės miškas vėl tampa niūresnis ir tamsesnis. Medžių laja ypač tanki ir žemę pasiekia tik vienas kitas saulės spindulys. Net ir informacinis stendas tokiomis sąlygomis apsitraukė žaluma ir tapo neįskaitomas. Tokiu pavėsingu miško keliuku pasiekiau asfaltuotą kelią ir čia susiduriu su esminiu klausimu – kur toliau eina maršrutas ir ar jis iš viso dar tęsiasi? Raudonos spalvos ženklinimas ant medžių baigėsi, tuo pačiu iškeldamas klausimą – ar tai tikrai buvo pažintinio tako ženklinimas? Pastebėjau ir tai, kad iki šiol pažintinis takas sutapo su dviračių maršruto ženklinimu. Nežinau, ar norėčiau važiuoti dviračiu tokiu dviračių maršrutu, tačiau dabar reikėjo nuspręsti – eiti toliau ar apsisukti?

Pagal pirmame informaciniame stende parodytą schemą pažintinio tako maršrutas tęsiasi tolyn palei kelią. Palei kelią jokio tako nėra, todėl eiti reikia kelkraščiu. Nusprendžiu eiti. Eismas neintensyvus ir eidamas keliu greitai prieinu Aučynų kaimo kapines ir kryžių. Pakeliui dar pasižvalgau po kalvotas šventų vietų apylinkes. Patinka paieškoti gražių kraštovaizdžių, įdomesnių perspektyvų ar tiesiog standartiniame lietuviškame peizaže pastebėti paprastumo žavesį. Kartais tai pastebiu iš karto, o kartais – tik peržiūrėdamas nuotraukas.

Ties kapinėmis pasukęs į dešinę smėlėtu keliuku priėjau Aučynų piliakalnį. Nematau jokio takelio vedančio viršun. Praeinu nesustodamas. Vadovaujuosi tako schema Saločio telmologinio draustinio teritorijoje ieškau keliuko ar tako, vedančio prie Saločio ežero. Ten turi būti paskutinė 12 pažintinio tako stotelė. Turi būti, bet nėra. O gal neradau? Susidarė įspūdis, jog sulig ta vieta, kur miško kelias išveda į asfaltuotą kelią, turėjo baigtis ir Šventos pažintinis takas. Tolimesnė atkarpa yra tipiškas pėsčiųjų maršrutas, kuris irgi netikėtai nutrūksta. Išvada paprasta – Šventos pažintinis takas kenčia nuo pradžios ir pabaigos sindromo. Arba jam reikia tapti trumpesniu pažintiniu taku, arba pavirsti aiškiu pėsčiųjų maršrutu. Priešingu atveju Mitologinis pažintinis takas jį galutinai nugramzdins užmarštin.