Šviesų parkas Alisa stebuklų parke
2023 gruodžio 30d.

Šventinės pramogos arba ko verti šviesų parkai Lietuvoje?

Gruodis Lietuvoje – eglučių įžiebimo metas. Įžiebia jas didmiesčiai, įžiebia provincija, o tada prasideda grožio konkursas – kieno Kalėdų eglė gražiausia? Lenktynės iki pamišimo, o statymai dideli. Smagu, kai užsienio žiniasklaida pastebi, bet dėmesys kainuoja. Kainą mokame visi. Tik štai šiais metais lyg ir kažkas pasikeitė. Gal tai posūkis nuo puošnumo link natūralumo, gal šventinio grožio konkursas išsikvėpė, o gal šį laikotarpį tiesiog pražiopsojau? Gali būti ir taip, jog šią žiemą dėmesį skyriau šviesų parkams, kurių Lietuvoje užderėjo gausiau. Žiemą, kai temti pradeda vos prašvitus, šviesos matyti norisi daugiau. Smagu kalėdiniuose miesteliuose prie miesto eglių, tačiau šiais metais šventinės nuotaikos semiuosi šviesos parkuose. O apsilankęs pasakysiu, ką mačiau ir kiek mokėčiau už įėjimą. Jei smalsu, pradedam kelionę šviesų takais.

Žiemos festivalis „Kalėdų kosminį stotis”

Šių metų kelionę po šviesų pasaulį pradedu Šiaurės Lietuvoje. Pakruojo dvare šviesų ir žibintų šou vyksta kasmet, tačiau šių metų tema skamba labai įdomiai – “Kalėdų kosminė stotis”. Milžiniško dydžio planetos ir internetiniame tinklapyje pasakojamos Visatos kūrimosi istorijos patraukia dėmesį. Ne be reikalo renkant “Turizmo sėkmingiausiuosius” Pakruojo dvaras gavo apdovanojimą kaip lankytojams patraukliausia vieta Lietuvoje. Gavo bent 3 metus ir kur garantijos, kad negaus ketvirtą kartą? Renginių organizavimo ir marketingo reikalus jie išmano tikrai gerai. Tik klausimas – ar jie tokie geri, ar konkurentai taip beviltiškai atsilikę?

Dangų raižantys prožektoriai matosi vos įvažiavus į Pakruojį, o artėjant link dvaro tenka galvoti apie parkingą. Atvykus beveik lygiai 17val. problemų dėl to nekyla. Paskui mane į aikštelę jau suka 3 autobusai su latviškais numeriais, o lengvųjų automobilių kolona ilgėja. Kad ir kiek lankytojų būtų – laukai platūs, visi ras vietos. Gal tik per purvyną teks paklampoti, bet tokia ta nemokamo parkingo kaina.

Įžengus į dvaro teritoriją pasitinka šventiška atmosfera. Šviesos, muzika, šventiniai kostiumai ir renginio vedėjo balsas. Visa tai primena Europos pramogų parkus, kur pramogų industrija veikia kaip gerai suteptas mechanizmas. Pasineri į tą šurmulį ir emocijų vedamas aikčioji, fotografuoji, fotografuojiesi. Kiek medžiagos socialiniams tinklams ir kiek veiklos viską apeiti bei apžiūrėti.

Didžiausias sambrūzdis prie scenos. Ten jau Kalėdų senis sukinėjasi, baltosios meškos vaikus šokdina ir kaip kokia balta varna kupranugaris vaikšto. Gyvas, ne taip kaip tos meškos su žmogiškais viduriais. Pramogų industrija žino – reikia emocijų ir stiprių įspūdžių. Tai štai, prašom. O jei Jūsų mažametis važiuojant atgal klaus „kaip kupranugaris susijęs su Kalėdomis?“ ar „kodėl Kalėdų senelis į Lietuvą atsibeldė dar lapkritį?“ – nepasimeskit. Sakykit, jog kupranugario vardas Bučkis ir nešioja jis kalėdinį paštą. O štai dėl antro klausimo improvizuokit, ar sugalvokit nekalto melo dozę iš anksto.

Triukšmo zoną su scena palieku už savęs ir artėju prie kosmoso. Prieš pat dvaro rūmus užsilipęs ant NSO (neatpažintas skraidantis objektas tikrąja to žodžio prasme) stovi kosmonautas. Spalvota ir gražu, kol akiratyje neišnyra…kupranugaris. Eina ratu, neša pasodintą vaiką tarp kuprų. Kam pramoga, o Bučkiui darbas. Atsiprašau, nuo kada pašto kupranugariais vaikai jodinėja? Ir Kalėdų Senelis leidžia? Čia kokia planeta?

O planetos matosi kairiajame dvaro parko flange. Už žmogų didesnės kartais. Kiek subliūška momentais pristigusios oro, bet įspūdį palieka. Jau galėčiau užsidėti pliusą, jog buvau ir mačiau, bet tai gal penktadalis visos tos Pakruojo dvaro šviesų gausybės. Visai pamiršau, jog be kosmoso yra ir dar viena tema – paslaptingas vandens gelmių pasaulis. Galapagų vėžliai, medūzos, aštuonkojai ir gyviai, kurių enciklopedijose tikrai nerasit, įsitaisę kitoje dvaro rūmų pusėje.

Pakruojo dvaras nemeluoja – ekspozicija nesikartoja ir kasmet keičiasi. Ne 100%, bet keičiasi. Džiugina ir pokyčių kryptis. Kur kas įdomiau gėrėtis realistiškai atrodančiais ir pažįstamais gyvūnais, nei stebėti į išgalvotas ir baisokai atrodančias instaliacijas. Gal kinų kultūroje užaugęs žmogus jas ir supranta, bet Lietuvos provincijoje šios atrodo kaip neprašyti ateiviai. Taip ir iškyla prieš akis kažkoks gyvis su pieštukų prismaigstyta galva. Šiemet jo nebesimato, turbūt iškeliavo į mažiau išrankų šviesų parką.

Nepaisant spaudžiančio šaltuko ir stingstančių pirštų baigiu apeiti visą apšviestą dvaro sodybą. Aplankau visus šviečiančius tunelius, Meilės salą ir begėdiškai nuogą asilą. Spėju, jog didesnio šviesų parko Lietuvoje nėra. Gal net ir kaimyninėse valstybėse. Na gerai, tai ne tik šviesų parkas, bet visa žiemos pramogų industrija, siūlanti pramogas ir paslaugas ne tik lauke, bet ir viduje. Kalėdų Senelio rezidencija, kepyklėlės, dovanų manufaktūros – tik užsuk vidun ir apimtas šilumos ir kalėdinės nuotaikos, žiūrėk, palieki jau dešimtinę. Įėjimo bilietas dar ne viskas, už viską ir visur tenka susimokėti papildomai.

Rasit karštos arbatos, karšo vyno ir karštų patiekalų. Alaus taip pat yra. Jį verda kosminis žaldokas iš Jupiterio. Kosmosas visame kame ir kainos pagal temą paderintos. Gerai kad ta Kalėdų kosminė stotis yra draugiška erdvė ir apsauga neatima termoso su arbata prie vartų. Karšta arbata prie laužo sušildo, o šilti nemokami tualetai suteikia visokeriopą palaimą. Kai jau atrodo, jog viskas, dangų nušviečia lazeriai. Paskutinis šou atsisveikinant. Tikras pramogų supermarketas tas Pakruojo dvaras.

Pakruojo dvaro šviesų festivalis yra žaidėjas tarptautiniu lygiu, todėl derėtis dėl kainos nelengva. Ir pramogų gausybė, ir kokybės kartelė gana aukšta, tad didžiausias trūkumas – 2 valandų kelionė į vieną pusę. Sąžinė diktuoja 15 eurų kainą. Visada norisi mokėti mažiau, bet palyginus su kitais šviesų parkais Lietuvoje, Pakruojo dvaro žiemos festivalis yra vienas iš lyderių.

Šviesų takas „Džiunglių knyga“

Šiais metais Vilniuje įsikūrė net 3 šviesų parkai. Ar ne per daug? Laikas ir konkurencija atsakys į visus klausimus, tačiau lemiamą įtaką padarysime kiekvienas iš mūsų – pirkdami bilietus arba jų nepirkdami. Susiruošiau į Vingio parką pasklaidyti „Džiunglių knygos“. Ne todėl, kad palaikyčiau naujoje vietoje debiutuojančią iniciatyvą, bet suteikti daugiau šviesos bei spalvų niūriam tarpšventiniam laikotarpiui. Sako, šviesa padeda apsisaugoti nuo depresijos. Tikiuosi, šviečiantys animacinio filmo personažai ne tik suteiks gerą profilaktinę dozę šviesos, bet ir patenkins smalsumą – kuo vilniečius vidury miesto bando sužavėti naujas šviesų takas.

Antrą Kalėdų dieną miestas dar neatsibudęs po šventinio laikotarpio ir vietą automobiliui pastatyti randu nesunkiai. Stovėjimas mokamas, bet net ir prie pat įėjimo į Vingio parką daug laisvų vietų. Darbo dienomis gali būti kitaip, o besinaudojantiems viešuoju transportu ši lokacija išties patogi. Dulksnojant šventiniam lietui netrukus prieinu neplačiai pravertus vartus. Ant jų kabo reklaminės „Džiunglių knygos“ iškabos, o už jų vaikšto vienišas apsaugos darbuotojas.

Net pasitikslinu, ar dirba. Sako, dirba. Tada pro nuobodžiaujančių spurgyčių kepėjų kioskelį einu link bilietų kasos. Bilietai pirkti vos prieš pusvalandį ir neatspausdinti, todėl rodau juos išmaniajame telefone. Ir padidinu, ir sumažinu, tačiau skeneris jų nepriima. Per tas šventes kalendorius „nusimušė“, nupirkau ne tos dienos bilietus, bet vyrukai ne iš kelmo spirti. Nufotografuoja bilietus ir ryt juos nuskenuos. Linki smagaus pasivaikščiojimo, o aš dedu pirmą didelį pliusą šiam šviesų takui už žmogiškumą. Apsauginiai darbuotojai, bilietų pardavėjai yra geriausiai matomi įmonių ir renginių ambasadoriai – nevalia į šią poziciją samdyti bet kokių žmonių.

Gal viskas būtų buvę kitaip, jei tą vakarą apšviestoje ir aptvertoje Vingio parko teritorijoje su džiunglių gyventojais nebūtumėm buvę vieni. Lietus išgąsdino? O gal manobilietas.lt sistemoje esantis šviesų parko aprašymas yra pernelyg kuklus, jog atkreiptų dėmesį? Tikriausiai abi priežastys teisingos, tačiau antrąją renginio organizatoriai kontroliavo. Deja, nepakankamai. Šiais laikais siūlyti reginį akims ir reklamuoti vien tik tekstu – vaikiška klaida. Dėl to labai nesikremtu – tiesiog jaučiuosi VIP lankytoju.

1,6 km ilgio takas prasideda pažintini su smaugliu Ka. Pro jį praėjus tarsi tuneliu toliau laukia visi filmuko apie Mauglį personažai – Akela, Bagyra, Šerchanas. Prieš eidami į šviesų taką pažiūrėkit filmuką, bus įdomiau. O kad įspūdis būtų didesnis visą kelią lydi cikadų čirpimas, žvėrių riaumojimas su visa džiunglių gyventojų garsų palete. Vėliau žaibai ir griaustinis užklumpa – šie garsiniai efektai prie tokio oro puikiai tinka.

Šviečiantys animacinio filmo personažai aptverti virvėmis, tačiau nesusilaikau nepriėjęs arčiau ir nepažvelgęs jiems į akis. Jos atrodo tokios tikroviškos. Net ant snukio matosi kailiukas – pirmą kartą sutinku taip realistiškai atrodančias instaliacijas. Tame trumpame renginio aprašyme randu, jog šviečiančios gėlės yra parke augančių augalų kopijos. Įdomi detalė, bet kodėl informacijos apie tai nepateikus pačiame take?

Vaikiško filmuko herojai ir nepaliaujama džiunglių garsų kakofonija nedera prie Kalėdų. O ar turėtų? Teminis šviesų takas lai ir lieka teminiu, nieko blogo. Tik antroje tako dalyje filmuko personažų pristigo, tad atsirado gėlytės, flamingai ir net elniais kinkytos Kalėdų senelio rogės. Toks kalėdinis akcentas be pagrindinio personažo.

Nors vieta nauja, Kiplingo romano herojams tai nėra debiutas Lietuvoje. Praeitais metais „Džiunglių knyga“ svečiavosi VDU botanikos sodo parke Kaune. Ar patiks Mauglio draugai vilniečiams? Panašu, kad ažiotažo nesukėlė, o aš už bilietą mokėčiau 9 eurus. Tikroviškai atrodančios instaliacijos, garsiniai efektai, miestiečiams patogi vieta, gera tako danga ir aiškus maršrutas – tokie šio šviesų tako privalumai. Gal dar prie jų pridėčiau ir daugiau mažiau išlaikytą temą – daug geriau, nei daug švieselių bet kokia tema.

Pasigedau akcentų. Smauglys Ka? Taip, pradžia gera, bet kas laukia antroje tako dalyje? Magiškas miškas labai silpnas, Kalėdų senelis kažkur laksto savais reikalais, o ką daryti tiems, kas nori nusifotografuoti ir pasidžiaugti socialiniuose tinkluose? Na gerai, pridėsiu dar eurą už gerą aptarnavimą, kaip arbatpinigius. 10 eurų – tai viskas ką galiu mokėti. Net ir kioskelis jau nebedirbo tako gale, neiškentė, užsidarė anksčiau laiko.

Šviesų parkas „Alisa Stebuklų sode”

Jei ne šviesų instaliacijos, žiemos metu į Kairėnus vargu ar važiuočiau. Lumina meninių šviesų instaliacijų parkas ten veikia jau ne pirmus metus, tačiau tik šiemet susiruošiau jame apsilankyti. Pavadinimas labai jau vaikiškas – „Alisa stebuklų sode“ – labiausiai vilioja vaikus. Šiaip Alisa keliavo į stebuklų šalį, tačiau botanikos sodo garbei šalis tapo sodu. Šiame pavadinime raktinis žodis yra Alisa ir ne taip svarbu, kur tie stebuklai vyko.

Prie kelio, kur ties Japonišku sodu yra dar vienas įėjimas į Kairėnų botanikos sodą, įrengta erdvi automobilių stovėjimo aikštelė. Tamsiu paros metu jau nuo spalio pabaigos ten būna mašinų. Jas palieka Alisos stebuklų sodo lankytojai. Lumina šviesų parkas yra bene pirmasis, kuris atsidarė net nesibaigus Helovino šurmuliui ir paskutinis, kuris užsidarys. Gal ten kokią aukso gyslą lenkų verslininkai atrado, kad 4 mėnesius botanikos sodas šviečia vakarais?

Prieš metus teko lankytis šviesų parke Lodzėje, todėl įžengus į Kairėnų botanikos sodą apėmė jausmas, jog tai kažkur matyta. Ne viskas, tik viena kita instaliacija, bet ir tai juntama. Braižas toks pat. Pirmiausia į akis krenta kitas apšvietimo techninis sprendimas. Čia šviečiančios instaliacijos pagamintos iš gausybės girliandų su LED lemputėmis. Jos ryškiau šviečia, tačiau neatrodo taip tikroviškai. Žemesnė kokybė? Vargu, tiesiog kitoks sprendimas.

Skirtumus nuo kitų šviesos parkų matau vos įžengęs pro vartus. Skiriasi ne tik instaliacijų išpildymas. Skirtumą galima girdėti ausimis, nes įvairiose tako vietose skamba skirtingi įrašai. Kur darinėjamos durys girgžda, kur veidrodis siūlo pas stilistą apsilankyti, o kur tiesiog gėlės kikena. Toks primityvus garso takelis vaikams gal ir patinka, tačiau aš jame neįžvelgiu jokios pridėtinės vertės. Dėl skonio nesiginčijama, tačiau nuotaika būtų geresnė jei tiesiog skambėtų muzika.

Netraukiu ausinuko ir nebandau nustelbti mėgstama muzika dviem kalbom įgarsintų tekstų. Juk bendrą įspūdį formuoja viskas, net ir tas interaktyvus žaidimas take. Prie įėjimo nuskenuoju QR kodą ir keliaudamas taku atsakinėju į klausimus bei užduotis atlieku. Užduotys vaikiškos, bet iš 22 taškų surenku tik 15. Kažkur susimoviau, gal flamingus blogai suskaičiavau? Tiek to, neimsiu to siurprizo, laukiančio kasoje. Lai lieka intriga kitiems.

Taip, yra Lumina parke nepatinkančių dalykų, tačiau šviesų tako maršrutas ir pati aplinka yra puikūs. Vingio parke asfaltuotu taku eiti patogu, o štai čia – smagu. Kad ir kaip komerciškai atrodo kai kurios instaliacijos, jų spindesys ir botanikos sodo aplinkos simbiozė ėmė ir sukūrė visai smagią nuotaiką. Net pats nesupratau, kaip čia atsitiko. Visam tam pradžią davė tako pradžioje šviečiantys kūrybiniai darbai. Ne itin jie dera prie daugybės kinietiškų girliandų, bet poveikį daro. Menas yra menas, o ypač – Češyro katinas.

Triušio urvas ir Alisos sodas – asmenukių zona, labirintas – mažųjų džiaugsmas, o poilsio stotelė su arbata, spurgytėmis ir šiuo tuo sočiau – jaukumo įsižiebimo vieta. Čia ir įvyko nuotaikos lūžis, nors nei valgiau, nei gėriau. Gal tikrai šviesa turi teigiamą poveikį, nors ir sklinda ji iš girliandų?

Jei Lumina šviesų parkas būtų kitoje vietoje, sakyčiau 8 eurai ir nei cento daugiau. Prieš metus Lodzėje mokėjau 100 zlotų už tris ir abi pusės buvo patenkintos. O štai čia Kairėnų botanikos sodas vertas bent dviejų eurų, tad kaina jau pakilo iki 11 eurų. Ir galiausiai, kaip Eurovizijoje, po 50 centų skiriu Agnei Kišonaitei ir Kotrynai Čalkaitei, nes trečias darbas „Tulpės“ – nelabai patiko. 12 eurų ir visai nesvarbu, ar jie liks Lietuvoje, ar pasieks verslininkų Lenkijoje kišenes.

Šviesų parkas „Pilių karai”

Apsilankymą šiame šviesų parke reikėtų pradėti nuo parkingo. Tiksliau, nuo apgalvojimo, kur paliksite automobilį. Viešasis transportas priveža beveik prie pat vartų, telieka pačiam tik viršun užkopti, o atvažiavus automobiliu gali tekti papildomai pasivaikščioti kokį kilometrą ar du. Gudručiai suka į mokamą stovėjimo aikštelę prie pat Kalnų parko. Laimė šypsosi pirmiesiems, o kiti laukia eilėje. Geriau kamštyje sėdėti ar 15 minučių papildomai pasivaikščioti – spręsti Jums.

„Pilių karų“ šviesų parką įrengė Lumina Sp z.o.o – ta pati lenkų kompanija, Kairėnuose įkurdinusi Alisą. Šviesos parkų jie turi keliose šalyje, o Lietuvoje net du. Kodėl gi ne? Lietuva šalia, o kainos 30% didesnės nei Lenkijoje – stiprus argumentas plėsti verslą. Kita vertus, tai išskirtinis projektas ir verslininkams, ir miestui. Tai pirmasis Lumina parkas pasaulyje, kuris yra dedikuotas konkrečiai vietovei ir šioje vietovėje įvykusiam konkrečiam istoriniam įvykiui. Gražus Vilniaus 700 metų jubiliejaus renginys, savo idėja stipriai išsiskiriantis iš kitų.

„Pilių karai“ tai ne keli šimtai teritorijoje išdėliotų šviečiančių instaliacijų, vaizduojančių mikimauzus, alisas ar mauglius bei turinčių sukelti kuo stipresnį vizualinį efektą. Tai šviesos instaliacijų pagalba pasakojama istorija, tikra Vilniaus kūrimosi istorija, kurią tik nedaugelis vilniečių galėtų papasakoti. Negalėčiau ir aš, todėl pacituosiu Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos tekstą. Kad nusprendus aplankyti šį šviesų parką lūkesčiai būtų pasverti, kad užtektų kantrybės ne tik kalnuota vietove pasivaikščioti, bet ir pastatytus stendus perskaityti.

Cituoju: „ Šviesų parkas dedikuotas Vilniaus Kreivosios pilies šturmui, kuris įvyko 1390 m. rugsėjo mėnesį. Pilį šturmavo jungtinė kryžiuočių, Vytauto Didžiojo ir būsimo Anglijos karaliaus Henriko IV kariuomenė. Šturmo metu Vilniaus Kreivoji pilis buvo padegta pačių gynėjų, Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jogailos broliui Karigailai, kuris buvo atsakingas už pilies gynybą, buvo nukirsta galva ir ją pamovus ant ieties gąsdinami Vilniaus Aukštutinės pilies gynėjai. Jungtinei kariuomenei užėmus Vilniaus Kreivąją pilį, nuo jos prasidėjo Vilniaus Aukštutinės pilies šturmas. Jis truko 5 savaites be dviejų dienų.“

Žinant bent jau tiek, šviesų parkas atrodo kitaip. Ir ta pilis ant kalno, ir tie šviesos strėles laidantys lankininkai nebėra vien tik pigios šviesų dekoracijos. Tiesa, Kreivoji pilis nukentėjo ne tik nuo šturmo 1390-aisiais, nemažai kritikos strėlių į ją paleido čia apsilankiusi Fausta Marija Leščiauskaitė. Ne visa kritika tuščia, ir man norėjosi daugiau dinamikos, žaismingumo. Labai panašiai situaciją būčiau matęs ir aš, jei iš konteksto išskyręs šviesos instaliacijas vertinčiau tik jas. Vaizdų akims ieškokite Pakruojyje, o čia vaikščiodami nepameskite pagrindinės minties. Juk naivu žiūrint istorinį filmą tikėtis komedijos efekto.

Techninis šviesos instaliacijų sprendimas analogiškas kaip ir Kairėnuose. Jei Jums tai nepatinka, nekelkit kojos į Kalnų parką. Yra iš ko rinktis. Man pradžia irgi pasirodė kiek slogi, tačiau lipant aukštyn ir nuotaika pagerėjo, ir pasidarė įdomiau. „Pilių karai“ kiek nuobodesni gali pasirodyti vaikams, tačiau matant, kaip tėvai iš Kalnų parko estrados labirinto bando išvilioti savo vaikus, dar kyla klausimas – kam čia labiau patinka?

Daugumos šviesos parkų maršrutas gana panašus – nuo 1,5 iki 2 km. ilgio. „Pilių karai“ išsiskiria tuo, jog tenka daug kopti į kalną. O ten, kur pavaizduotas pilies šturmas, man labiausiai ir patiko. Tuo pačiu iš apžvalgos aikštelės atsiveria ir vaizdas į Vilnių. Ne šviesų parko nuopelnas, bet vis tiek gražu. Kalno viršuje įrengta Manto Maziliausko meninė instaliacija „Vilkas“. Lyg ir dera prie bendros temos, kaip ir atskirose scenose žvangantys ginklai.

Nuliūdinsiu tuos, kurie nekantrauja išlieti susikaupusias neigiamas emocijas – susiraskit minėtos autorės reportažą ir pildykit komentarų skiltį ten, mano vertimas kitoks. Esu įpratęs daryti namų darbus prieš kažkur keliaudamas, tad nusiviliu retai. Ir čia nenusivyliau. Idėja puiki. Vieta, pats idėjos realizavimas, netgi laikas – viskas dera. Vertybine prasme projektas labai įdomus, o išpildymą visada galima tobulinti. 12 eurų – tokia kaina teisinga iš mano požiūrio taško. Kitiems bus gaila ir euro, nes jiems patinka šou. Nieko blogo, bet kodėl jiems nenuvažiavus į Disneilendą?

Kakės Makės šviečiantis parkas

Gal jau gana dėmesio Vilniui. Pagal šviesos parkų skaičių sostinė pirmauja, o kaip pagal jų įspūdį? Išvadas daryti dar anksti, bent jau kol neapsilankiau Kaune. O ten, pačiame mieste, šeimininkauja Kakė Makė. Šiemet šviesos parkus traukia miesto centras, jei Vilniuje „Pilių karai“ įsitaisė Kalnų parko teritorijoje, tai Kaune lietuviškos kilmės personažo šviesų parkas sušvito Ąžuolyne. Matyt nepasiteisino organizatoriam praeitų metų sprendimas „Džiunglių knygą“ rodyti Botanikos sode, šiemet išvažiavo laimės ieškoti į Vilnių. Greičiau ne laimė, o pinigai suviliojo, ar tiesiog toks verslo sumanymas – kiekvienais metais tuos pačius džiunglių herojus demonstruoti vis kitame mieste.

Apie „Džiunglių knygą“ ką norėjau, tą pasakiau. Dabar einu susipažinti su Kake Make, kuri Kaune šviečia be konkurencijos. Palikęs mašiną prie senosios Kauno sporto halės žingsniuoju į tą pusę, iš kur sklinda muzika ir šviesos. Oras lietingas, žmonių nedaug, o tie kurie eina link parko, vedasi vaikus. Net keistai pasijaučiau, kai perkant bilietus pardavėja paklausė, ar eisiu vienas? „Taip, vienas, – pasakau garsiai, bet mintyse pagalvoju, – manyje vis dar gyvena mažas vaikas, dėl jo čia ir atėjau.“ Juokas, kuriame yra tiesos ir jei ne tai, tikriausiai būtų gėda į šį vaikišką šviesų parką eiti vienam.

O čia dar ir apsaugos darbuotojas išmušė iš vėžių su savo klausimu: „Ar fotografuosiu asmeniniams tikslams, ar reklamai?“ Žiūriu klausiamu žvilgsniu tiesiai į akis, o jis tarsi matydamas mano sumišimą sako: „Jei reklaminiais tikslais, tai įleisiu be bilieto.“ Neva buvo kažkoks nesusipratimas, barė valdžia, tai dabar iš anksto tikslinasi. Keliu kepurę prieš taip uoliai savo pareigą atliekančius darbuotojus ir patikinu, kad fotografuoju ne reklamai, o tik dėl savęs. Lai būna tie 14 eurų mano investicija į lietuvišką prekės ženklą, kuris šiais metais sukūrė mažytį lietuvišką disneilendą.

Kol prie vartų laukianti Kakė Makė glėbesčiuojasi su mažaisiais lankytojais, pro šviečiančią Dantukų fėjos pilį prasmunku į vidų. Beje, organizatoriai Kakės Makės šviečiantį parką vadina žibintų ir šviesos instaliacijų festivaliu. Tai tik žodžių žaismas, nes pakilią atmosferą čia kuria nepavadinimas, o šviesos ir muzika. Taip, muzika ir dainelės, kurios vaikams, tikriausiai, labai gerai pažįstamos. Čia niekas skirtingose erdvėse nekvarkia, negirgžda, nežvanga ir džiunglių garsų neleidžia. Visame apšviestame ąžuolyno plote skamba nuotaikingos ir malonios kompozitoriaus F. Venckaus dainelės. Vaikiškos, bet su prasmingais žodžiais ir nuotaiką keliančia melodija.

Pradžioje šviečiantis parkas atrodo gan kukliai – šviesų tunelis, šviečiančios gėlės ir pelėdžiukai. Lankantis nebe pirmame šviesų parke jaučiu tokį nesąmoningą lūkestį kažko naujo, kažko kito, kažko daugiau. Žmogiška, jog patirti pasitenkinimą reikia vis stipresnio dirgiklio – šviesos, garso, veiksmo. Pripratau prie dozės, reikia ją didinti arba ieškoti kažko naujo. Ir tą naujumą pastebiu pagal rodyklę pasukęs į šoną. Kažkur lyg matyti personažai, lietuviški užrašai ant jų ir staiga vėl tylą nutraukęs nuotaikingas garso takelis. Jis turbūt ir pažadino tą mažą vaiką manyje.

Ne dydis ir gausa, o būtent šiam renginiui pagamini šviečiantys lietuviškos pasakos personažai žavi. Mamaisa ir Nanaisa, Mucis ir Netvarkos Nykštukas – jei niekas nepasakytų, nežinočiau jų vardų, bet vaikai juos pažįsta. Sunku įsivaizduoti kaip jie jaučiasi tarp šių šviečiančių pasakos personažų, bet ir mane apima jaukumo ir artumo jausmas. Gal tai to mažo vaiko manyje reakcija, kuris kituose šviesos parkuose net neatsibudo?

Einant per lazeriais apšvietą mišką užeina lietus ir tas miškas dar labiau suspindi. Medyje pamatau raganą su šluota. Tikra pasakos scena realybėje. Daug dar visko šiame parke yra, tačiau skirtumą jaučiu vieną – niekur kitur nebuvo tokios atmosferos, niekur kitur nejaučiau tokios nuotaikos kaip čia. Visur kitur mačiau reginius, šviesas, girdėjau garsinius efektus, skaičiau istorijas, bet čia kažką jaučiu. Jei šis šviesų parkas priverčia kažką pajusti suaugusį, tai kaip jaučiasi čia vaikas? Sveiki sugrįžę į vaikystę.

Suaugusių be vaikų beveik nėra. Kas su Kakės Makės šeimyna fotografuojasi, kas šviesulių take bėgioja ir šviesomis žaidžia, tačiau visur gera nuotaika. Turėčiau mažų vaikų, tik čia važiuočiau. Gražu, meniška, smagu, paveiku. Ir taip lietuviška. Galėčiau ieškoti trūkumų bet nenoriu. Negaila nei cento iš tų 14 eurų už bilietą. Labai daug emocijų? O ar ne dėl jų keliaujame?

Šviesų festivalis „Mėnulio takais”

Šviesų festivalis Mėnulio takais Rumšiškėse

Atėjo laikas apsilankyti ir Rumšiškėse. Praeitais metais čia buvęs šviesų parkas paliko geriausią įspūdį. Net ir Pakruojo dvaras, apdovanotas už patraukliausią lankytiną vietą Lietuvoje, pagal šį renginį neprilygo Lietuvos liaudies buities muziejaus šviesoms. Organizatoriai daugiau dėmesio skyrė ne šviečiančių instaliacijų kiekiui, bet meniškumui. Bent mane tas ir „papirko“. Geras debiutas, ką daugiau galima pasakyti. O ar užteko idėjų bei kūrybiškumo taip aukštai pakeltą kartelę išlaikyti ir šį sezoną, tuoj pamatysiu.

Atvažiavus į muziejų pirmiausiai reikia atlikti sąžiningumo testą. Jo esmė tokia: arba esi sąžiningas pilietis ir statai automobilį mokamoje stovėjimo aikštelėje, arba palieki kelkraštyje ir džiaugiesi sutaupęs. Ilgai galvojau, labiau tinkamas šioje situacijoje žodis sąžiningas, ar paklusnus? Man atrodo 50/50, o kad tą nevienodai vertina ir vairuotojai, matosi iš paliktų automobilių. Pagunda sutaupyti tikrai yra, nes bilietas į žibintų ir šviesų festivalį „Mėnulio takais“ yra brangesnis nei į bet kurį kitą šviesų parką Lietuvoje.

Apie kainą pagalvosiu vėliau, o dabar praėjęs pro įėjimo vartus uodžiu spurgų kvapą. Jei kam trūksta motyvacijos leistis į beveik 2km ilgio taką – saldi užkanda suteiks energijos. „Spurgyčių, vaflių, karšto vyno? Ačiū, bet ne, gal vėliau“, – atsispyręs pagundai lemputėmis apšviestu taku pasileidžiu žemyn ir stebiu, kas naujo. Matau pernykščius elniukus, pernykštį laivą ir tas pačias skruzdes, kopiančias į kalną. Laukiu dar kelių matytų šviesos instaliacijų, kad prasimuštų neigiamos emocijos, bet dešinėn kreipianti rodyklė jas nuramina. Šiais metais padarytas žiedinis maršrutas yra geras sprendimas ir mano neigiamų ir teigiamų emocijų balansas pakrypsta pastarųjų naudai.

Kildamas į kalną stebiu figūras su veidrodžiais vietoje veidų. Iš pradžių jos atrodė kaip pigus sprendimas, bet vėliau tie angeliukai su viršsvoriu netgi pradėjo patikti. Su savo džiaugsmais ir rūpesčiais jie kopia aukštyn, visai kaip kiekvienas apšviesto muziejaus lankytojas. O ten jau pasitinka būrys gerai nusiteikusių bičių. Matytų, bet vis tiek keliančių nuotaiką.

Akmenimis grįsta miesto aikštė šviečiančių figūrų neįsileido, tik santūriai apšviesti aplinkiniai pastatai ir vietomis švytintys ornamentai. Sunku juos vadinti tautiniais, bet tas lyg ir matosi, lyg ir norisi matyti. O dėl verpsčių, stovinčių už bažnyčios, nebekyla jokių klausimų – tautiškumas čia šviečia visu ryškumu. Miesto aikštėje tarsi trūksta kažkokio veiksmo, žaismingumo, bet kartu jaučiamas muziejinis santūrumas. Apsuku pora ratų ir aikštė jau atrodo kitaip, išeinu iš jos pozityvesnis nei įėjau.

Kiekviena scena ar žibintų grupė galėtų turėti trumpą aprašymą. Būtų aišku, jog tas milžinas su akmeniu tai Pinčukas, kad tarp medžių šviečiantis didelis rutulys – tai mėnulis, kurio vardu šių metų renginys pavadintas. Kuklus ir šviesų festivaliui skirtas tinklapis. Sakot, mėgautis šviesomis ir neieškoti sliekų kur jų nebūna? Bet būtent to ir pasigendu žvalgydamasis po kai kurias „Mėnulio takų“ scenas. Kad pasivaikščiojimas būtų ne tik gėrėjimasis šviesomis, bet ir supratimu praturtinta patirtis. Ne 2 eurus bilietas kainuoja, natūralu, kad ir lūkesčiai atitinkami.

Stebėdamas senas ir naujas šviečiančias figūras atėjau ten, kur praeitais metais vyko pagrindinis veiksmas. Vyksta veiksmas ir šiais metais, tačiau šviesos koncentracija šiek tiek mažesnė. Tiesiai už dar vieno kioskelio su gėrimais ir saldumynais – žvaigždžių miškas. Lazeriais apšviestas miškas jau pernai buvo renginio vinis, o šiais metais papildytas medžiais vingiuojančiomis švieselėmis jis tapo dar įspūdingesnis. Man jis patinka labiau nei visų kitų šviečiančių parkų magiški miškai kartu sudėjus.

Už žvaigždžių miško jau matosi ir mėnulis. Pagal dydį jis galėtų drąsiai lygintis su Kalėdų kosminės stoties planetomis. Toks tarp medžių paslėptas akcentas, pagrindinis šviesų festivalio herojus.
Atėjus čia nuotaika jau kitokia. Žvaigždžių miškas labiausiai ją ir keičia, suteikdamas šventiškumo ir pakilumo. Tai vaikams labiausiai patinkanti erdvė, nes kitur jiems gali viskas atrodyti šiek tiek per rimtai.
Nei vieno šviesos parko ar festivalio nevertinu tik kaip šviesų reginio. Visumą sudaro šviečiančios instaliacijos, įgarsinimas, pati vieta, kurioje vyksta renginys. Turi būti ir idėja, kuri viską apjungia į vieną visumą. Šiuo atžvilgiu festivalis „Mėnulio takais“ atrodo tikrai gerai. Žiedinis maršrutas, pagal aplinką ir temą priderintos šviečiančios instaliacijos, derantis muzikinis fonas ir šviečiantis muziejus naktyje. Nenusivyliau ir šiemet, nors iš pat pradžių lyg ir veržėsi viršun nepasitenkinimo jausmas.

Per tuos metus Rumšiškėse organizuojamas šviesų festivalis žengė žingsnį į priekį. Jei taip ir toliau, gal po kiek laiko nušvis visas muziejaus plotas? Visgi svarbiau išlaikyti kokybę ir savitumą. O už tai lai būna 16 eurų. Už padarytą žiedinį maršrutą, už gerą matytų ir naujų šviesų derinį, už apšviestą muziejų dar nematytoje šviesoje ir už pastangas atspindėti tautiškumą naujame pavidale.