Žaliasis takas
2016 rugpjūčio 3d.

Po Spindžiaus mišką vaikščiojo škvalas

Ramūnas Šukauskas
6 min. skaitymo

Važiuojant buvusiu Karališkuoju vieškeliu, kuris kadaise jungė Vilnių, Trakus, Birštoną ir Kauną, neprivažiavus Aukštadvario stabtelti priverčia Strėvos įgriuvos ženklas. Vieniems Strėvos įgriuva tai lankytinas objektas, kurio apžiūrėjimas neužtrunka ilgiau nei keliolika minučių, kitiems gi – tik viena iš keleto, po Spindžiaus mišką vedančio Žaliojo pėsčiųjų tako, stotelių. Kai kur šis takas minimas kaip pažintinis, nors pačio Aukštadvario regioninio parko lankstinuke įvardintas kaip pėsčiųjų turizmo maršrutas „Žaliasis takas”. Kaip jis besivadintų ir kokio ilgio bebūtų (skirtinguose šaltiniuose skirtingą ilgį įvardija), šios dienos tikslas nesikeičia – žygis Žaliuoju pėsčiųjų taku nuo pradžios iki pabaigos.

Žaliasis takas

Čia pat ties ženklu prie kelio tyvuliuoja Stankos ežeras, kuris kartu su Strėvos įgriuva ir Žaliuoju pėsčiųjų taku pritraukia pilną automobilių stovėjimo aikštelę gamtos mylėtojų. Palikę automobilius ir pasižvalgę į pastatytus informacinius stendus bei žemėlapius patraukia kas kur. Pasirinkę pasivaikščiojimą Žaliuoju taku šiek tiek pasiblaško – jokių nuorodų ar rodyklių nesimato, tik pagal nupieštą žemėlapį visi bando orientuotis. Aplenkęs nedrąsiai žygiuojantį jaunimą pasuku žvyrkeliu (kas žino, gal būtent čia ir ėjo tas Karališkasis vieškelis), vedančiu link Strėvos įgriuvos, į dešinę nuo stovėjimo aikštelės. Teisingai pasirinktą kryptį išduoda stovinti rodyklė, kuri iš keliuko iš karto kreipia į mišką. Čia ošia Spindžiaus miškas – viena iš išlikusių Lietuvos sengirių.

Miško pradžioje prie Stankos ežero takas atveda prie unikalios gamtos vietovės – šaltinių kalnelio.

Šaltinių kalnelis

Žaluma apaugusio nedidelio kalnelio viršuje ir šlaituose iš žemės trykšta šaltiniai, kurių vanduo už keliolikos metrų įsilieja į iš Stankos ežero ištekančią Strėvos upę. Šie, kaip ir dauguma kitų Aukštadvario regioninio parko šaltinių, tekančių rytų ir pietų kryptimis bei neužšąlančių žiemą buvo laikomi šventais ir turinčiais gydomųjų galių. Dėl trykštančių šaltinių susiformavo šaltiniuotos pelkės ir liūnai, todėl šios vietovės ypač patinka bebrams, o dėl čia augančių augalų vietovė paskelbta Europinės svarbos gamtine buveine.

Žaliasis takas

Strėvos upės atkarpa tarp Stankos ir Spindžiaus ežerų labiau primena telkšančią pelkę nei tekančią upę, bet tai, toli gražu, ne vieninteliai ežerai, kuriuos jungia ši upė. Jungianti 20 ežerų, duodanti vardą keletui ežerų ir gyvenviečių, Strėva jau nuo senovės laikoma sakralia ir unikalia upe. Iš kairės ribojamas Strėvos upės, iš dešinės – ošiančios sengirės, Žaliasis takas vingiuoja link Spindžiaus ežero, kol smagų žygiavimą sustabdo iš šaknų išversti ar tiesiog nulaužti šimtamečiai medžiai. Dalis jų užvirtę ant tako, todėl tenka ieškoti apėjimo aplink išvartas arba lipti per pusės metro storį siekiančius kamienus.

Žaliasis takas

Prieš kurį laiką po Spindžiaus mišką vaikščiojo škvalas, o išversti ir nulaužti šimtamečiai medžiai byloja apie šio gamtos reiškinio jėgą. Su šaknimis išrautos ir visu ūgiu gulinčios eglės suteikia progą pamatyti tai, ką išvysti galima tik botanikos knygose – eglės šaknų išsidėstymą iš apačios. Sakyčiau net atskiros stotelės ir informacinio stendo vertas reginys.

Žaliasis takas

Baigiantis sengirei ir praėjusio škvalo padariniams, netoli Strėvos įsiliejimo į Spindžiaus ežerą, stūkso dar vienas kalnelis – orchidėjų karalystė. Ant nedidelio kalnelio ir šalia esančioje pelkutėje plyti ištisa orchidinių (gegužraibinių) augalų plantacija. Rašo, jog tai ypač jautrūs augalai, kurių taip ir nepavyko perkelti į prie namų sodinamus darželius, todėl buvo laikomi mįslingais.

Orchidėjų karalystė

Pajudėjus toliau pro medžius pradeda žaižaruoti Spidžiaus ežero vandenys. Iš pradžių ežeras sunkiau matomas ir neprieinamas per medžius, krūmus ir žolės, o takas veda palei ežerą tarsi alėja tarp aplink augančių medžių ir krūmų.

Žaliasis takas

Kiek toliau ežero šlaitai pradeda kilti aukštyn ir nuo aukščiau atsiveria vaizdas į žalius ežero vandenis. Tai didžiausias Aukštadvario regioninio parko ežeras, kuriam žalią spalvą priduoda jame gyvenantys dumbliai. Gal todėl ir šis takas vadinasi Žaliasis, kadangi veda jis ne tik per žalumoje skendintį Spindžiaus mišką, bet ir palei žaliu vandeniu garsėjantį to paties pavadinimo ežerą.

Spindžiaus ežeras

Nors diena pasitaikė tikrai šilta, teko sutikti vos vieną žveją ir kelis poilsiautojus, o kartas nuo karto ant veido užsikabinantys voratinkliai ir šalia tako augantys sprindžio aukščio kazlėkai sako, kad vasarą taku vaikščiojančių mažai. Sunku patikėti, kad taip niekam ir nebūtų kilus pagunda susirinkti šalia tako augančius grybus, tuo labiau, kad vien einant taku jų prisirinktum pusę pintinės.

Žaliasis takas

Ne tik grybavimui bet ir maudymuisi čia yra puikių vietų. Nors ežero krantai ir statoki, tačiau vietomis priėjimas prie pat vandens tikrai patogus ir per skaidrų vandenį prasišviečia smėlėtas ežero dugnas. Taip ir norėtųsi įšokti į ežerą ir nusiprausti per kelis nužygiuotus kilometrus išspaustą prakaitą.

Beveik trečdalis Žaliojo tako eina Spindžiaus ežero krantu ir tik priėjęs plentą, vedantį į Onuškį, pasuka tolyn nuo ežero. Būtent šioje vietoje galima pamatyti protaką, kuria Spindžius jungiasi su Spindžiuko ežeru. Ta protaka tai ne kas kitas, o Strėvos upė, tekanti per ežerus ir tarsi karolius juos verianti vieną po kito. Po Stankos ir Spindžiaus ežerų eilė atėjo ir Spindžiukui.

Žaliasis takas

Tolimesnė kelių šimtų metrų ilgio tako atkarpa veda asfaltuotu keliu. Kartkartėmis praverčia nufotografuotas tako pradžioje ant stendo pavaizduotas žemėlapis, nes tako ženklinimas galėtų būti ir aiškesnis. Ant medžių kamienų nupieštų ir šviesoforą primenančių spalvotų apskritimų kartais tenka gerai paieškoti siekiant įsitikinti, kad pasirinktas teisingas takas. O kai kuriose atkarpose ženklinimo nesimačiau kokius 2 kilometrus. Visa laimė, kad take dar ir geltonų popierėlių su numeriukais ant medžių prikabinėta, tai sustiprina ramybės jausmą, jog vis dar teisingame kelyje.

Žaliasis takas

Žvyrkeliu per mišką vedanti tako atkarpa kiek nuobodoka. Pradžioje šios atkarpos galima apžiūrėti Drabužininkų pilkapius, tačiau po to tik eini ir eini, ir eini. Kokius du ar tris kilometrus, kol dešinėje kelio pusėje stovi gerai pasislėpęs informacinis stendas apie vakarų taigą Spindžiaus miške. Tai nederlingame dirvožemyje natūraliai augantys seni spygliuočių ir lapuočių miškai su pakankamu kiekiu negyvos medienos.

Žaliasis takas

Paskaitinėjus dar du informacinius stendus apie Natura 2000 teritoriją ir joje randamus gamtos turtus, pagaliau prieinamas bene svarbiausias Žaliojo tako akcentas, tarsi apdovanojantis už išlietą prakaitą ir kantrybę žygiuojant ilgu miško keliu – Strėvos įgriuva. Tai termokarstinės kilmės įgriuva, susiformavusi pieš 18 tūkst. metų, kai traukiantis ledynmečiui sąnašos ir nuosėdos palaidojo atskilusį ledo luitą. Šiam ištirpus susiformavo 150 metrų ilgio, 100 metrų pločio ir 20 gylio dauba. Visą įgriuvą galima apžvelgti nuo šalia kelio įrengtos apžvalgos aikštelės, o pačiame įgriuvos dugne iš žemių kyšo, pasak legendos čia stovėjusios, prakeiktos ir prasmegusios smuklės stogo kraigo dalis.

Strėvos įgriuva

Kam 9 kilometrų ilgio Žaliasis takas per ilgas, 600 metrų ilgio pažintinis takelis aplink Strėvos įgriuvą bus kaip tik. Ypač tiems, kas keliauja su vaikais ar tiems, kurie važinėja su prabangių markių automobiliais ir „deda pliusus” aplankytų vietų sąraše. Visiems kitiems, ketinantiems įveikti Žaliojo pėsčiųjų tako trasą belieka palinkėti kantrybės ir ištvermės. Be keliasdešimt metrų 9 kilometrų ilgio trasą įveikti galima ir per 2 valandas, tačiau mėgaujantis buvimu gamtoje, domintis take esančiais objektais ir gal net išsimaudant ežere ir surengiant „pikniką”, prireiks gero pusdienio.

Tavo įvertinimas priimtas! Autorius tau sako Ačiū!
Perskaitei? Įvertink kaip patiko!
Vertinimas privalomas

Įvertink tinklaraščio įrašą. Padėk autoriams kurti gerą turinį, o skaitytojams – atsirinkti, kas įdomu ir vertinga