Apie Liškiavos piliakalnį
Liškiavos piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu, stūkso Varėnos rajone, Dzūkijos nacionaliniame parke, pietvakariniame Liškiavos kaimo pakraštyje, aukštame kairiajame Nemuno krante. Nuo jo atsiveria platūs Nemuno slėnio ir upės vingio vaizdai, ypač gražūs vakaro šviesoje.
Piliakalnis naudotas daugiau nei tūkstantį metų – nuo III a. pr. Kr. iki IX a. po Kr. Liškiava metraščiuose pirmą kartą paminėta 1044 m. Ji tapatinta su Nemuno Naugarduku, buvo spėjama, kad čia galėjo būti net karaliaus Mindaugo sostinė. Aikštelė pailga, apie 100 × 50 m, šlaitai nuo Nemuno pusės siekia 30 m.
Ilgai manyta, kad mūrinė pilis ant piliakalnio pradėta statyti prieš Žalgirio mūšį. Naujesni tyrimai rodo, kad greičiausiai ji pradėta mūryti apie 1420 m., siekiant įtvirtinti Lietuvos valdžią kryžiuočių nuniokotame krašte. Tačiau 1422 m., pasirašius Melno taiką ir Ordinui pripažinus Sūduvą Lietuvai, statybos nutrūko. Pietvakariniame aikštelės kampe išlikusios beveik užbaigto apskrito bokšto liekanos – 11,5 m skersmens, su 3,5 m storio sienomis. XIX a. bokštas dar siekė 8–10 m, o išlikusi 2,5–3 m aukščio siena 1962 m. užkonservuota. Nuo 2021 m. bokštas pritaikytas lankymui.
Bokšto liekanos vadinamos Raganos, arba Vokės, mūru, Milžinų mūru, Milžios Gintuve. 1907 m. užrašytas padavimas pasakoja, kad bokštą pastatė juodoji Vokė, raganų karalienė, o nusidėjusius savo vaikus įmetė į skylę po juo. Kita legenda byloja apie kunigaikščio Krėzos dukterį, kurią užbūrė pamotė ragana. Kunigaikštytė iki šiol sėdi urve prie užburtos knygos ir laukia didvyrio, o piliakalnio akmenys – tai karžygiai, nespėję jos išgelbėti iki gaidžių giedojimo.
Seni žmonės pasakojo, kad iš pilies po žeme buvo prakastas kelias į kitą Nemuno pusę, o kai kas sakė, kad net į Raigardą ar Merkinę. Esą žmonės buvo įlindę į tą urvą ir nuėję kelias varsnas, bet ten taip tamsu ir baisu, kad toliau niekas eiti nedrįsdavo. Kiti tvirtino, kad kalno požemiuose saugomi didžiuliai šėtono lobiai. Tyrėjai mano, kad pasakojimams apie urvus pagrindo galėjo duoti bokšto statybai naudotos masyvios ąžuolinės sijos: joms supuvus, mūre atsivėrė ertmės. O rašytojas Vincas Krėvė „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“ mitologiniu Liškiavos valdovu vadina kunigaikštį Raivedį.
Šalia piliakalnio stūkso Dvarvietės kalva, dar vadinta Bažnyčios kalnu, Pakleštarės kalnu, kadaise – Alkakalniu. XV a. antroje pusėje čia buvo pastatyta medinė bažnyčia, o XVII a. pradžioje – mediniai dvaro rūmai, sudegę to amžiaus pabaigoje. 1694 m. Liškiavos valdytojas Vladislovas Jurgis Kosyla užrašė dvarą Seinų dominikonams, kurie už Krūčiaus upelio pastatė vėlyvojo baroko Švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyną. Kalvos šlaite auga apie 400 metų senumo liepa, o Liškiavos istoriją primena Tomo Vosyliaus skulptūra – kirvis, sukurtas pagal netoliese rastą V–VII a. pentinį kirvį.
Kur yra Liškiavos piliakalnis?
Liškiava yra Varėnos rajone, apie 8 km nuo Druskininkų plento ir apie 14 km nuo Merkinės. Piliakalnis stūkso pietvakariniame kaimo pakraštyje, prie kelio Nr. 2519 Druskininkai–Janionys, šalia bažnyčios ir vienuolyno ansamblio.
Nemunu aukštyn, už 14 km, prie Merkio ir Nemuno santakos stūkso Merkinės piliakalnis.
Liškiavos piliakalnis iš arti
