Apie Žalgirių pažintinį taką
XIX amžiaus pirmoje pusėje į Rupkalvių pelkę pradėjo keltis žmonės. Jie čia sausino pelkę, o derlingose durpėse augino bulves. Jų užaugintos daržovės buvo ypač skanios, o surinktas medus vertinamas Europoje, tačiau tą buvo galima pasiekti tik ypatingai sunkiomis sąlygomis. XIX amžiaus antrojoje pusėje buvo įkurta Bismarko kolonija. Nutiesti keliai, įkurtos mokyklos, o pelkininkų skaičius siekė 1700. Kolonija iširo Vokietijai pralaimėjus karą, o pelkėje liko gyventi tik keli pelkininkai. Žalgirių pažintinis takas veda į tas vietas, kur buvo Bismarko kolonija, o įrengti informaciniai stendai pasakoja apie pelkininkų buitį ir gyvenimą.
Maršrutas ir tako danga
Maršrutas į vieną pusę veda kiek daugiau nei kilometrą. Jis nėra žiedinis, todėl tuo pačiu taku teks grįžti ir atgal. Maršrutas veda pylimu, kuris buvo supiltas tiesiant kelius dar vokiečių laikais. Natūralaus grunto takas veda iki pat Zudermano ąžuolo, o toje vietoje, kur maršrutas kerta vandens griovį – įrengtas tiltelis.
Tako ženklinimas ir stendai
Žalgirių pažintinis takas nėra paženklintas, tačiau jame įrengtas ženklas, jog čia eina dviračių takas. Maršruto pradžioje, viduryje ir pabaigoje įrengti 3 informaciniai stendai.
Tako schema
Kur yra pažintinis takas?
Važiuojant keliu 206 (Šilutė – Rusnė), dar vadinamu Rusnės gatve, maždaug pusiaukelėje yra posūkis kairėn į Žalgirių kaimą. Sukti į kairę reikia ne šiame, bet sekančiame posūkyje už keleto šimtų metrų. Vos tik pasukus yra vieta pasistatyti automobilį. Už keliasdešimties metrų matosi Žalgirių pažintinio tako ženklas, kuris gerai matosi ir nuo kelio.
Žalgirių pažintinis takas iš arti
